TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Geriausia - pirmoji kūrybinė mintis

2006 12 16 0:00
Grafikams tenka dirbti ir prie staklių.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Pirmiausia žmonės žiūri į darbus, ne visi žino, ar autorius - laureatas", - sako Nacionaline premija įvertintas dailininkas Rimvydas Kepežinskas

Dailininkui Rimvydui Kepežinskui Nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta už meistrišką grafikos meninę raišką knygų iliustracijose bei plakatuose ir kaligrafijos puoselėjimą. "Kaip dabar jaučiuosi? Gerai, - LŽ šypsojosi menininkas. - Tam tikros įtampos buvo. Nesu jau toks "krūtas", kad visai nerūpėtų, paskirs premiją ar ne. Esu jautrus žmogus".

- Kokie jums šie metai, prasidėję 50 metų jubiliejumi ir besibaigiantys įvertinimu Nacionaline premija?

- Ir geri, ir blogi. Buvo jubiliejus, vasarą tėvukas mirė, dabar gavau premiją - tad metai kalnuoti ir vingiuoti. Kaip kūryba? Iliustravau dvi vaikiškas knygas ir apskritai turėjau ką veikti.

- Esate parašęs kaligrafinį laišką Beethovenui: "Brangus kiekvieno lietuvio širdžiai ir ausiai Liudvigai - kiek daug praėjo metų, kai Tu parašei tą savo paskutinę natą. Visi ir toliau eina iš proto nuo Tavo Devintosios, šiurpsta nuo Penktosios, brinksta paakiai nuo Mėnesienos. Kiek Tu nervų sugadinai kitiems ir sau. Šitoj ašarų pakalnėj. Ir išėjai Sau. Bent Nacionalinės premijos palaukęs būtum - nusipirkt naudotą Subaru "Legacy" galėtai - vargo nežinotai. (...). Taigi švęsk savo 230-ąjį gimtadienį ir žinok - visi čia Tave puikiai prisimena ir vis groja, groja..."

Perskaičius man kilo klausimų. Kokį automobilį vairuojate?

- Tą patį - Subaru "Legacy".

- O kaip išleisite premiją?

- Nežinau, kils galvos skausmas. Gal reikėtų sau ir šeimos nariams dantis sutvarkyti, bet sako, kad gali neužtekti. Išleisti nėra sunku, bet kol kišenėje pinigų neturiu...

- Kaip manote, ar Kepežinską prisimins po 230 metų?

- Ne man spręsti. Istorijoje pasilieka tai, ko nesitiki. Gal enciklopedijose būsiu paminėtas, tai bent pavardę žinos. Ir anūkams būtų smagu.

Bet gal po tiek metų apskritai meno nebebus, viskas vyks virtualiai. Nors nelabai tuo tikiu. Kai atsirado kompiuteriai ir vaizdo leistuvai, buvo manoma, kad knygų nebeliks ir į kiną niekas nevaikščios. O gavosi atvirkščiai.

- Ir knygos skaitomos, ir reikia jas iliustruoti...

- Ir reikia iliustruoti, ačiū Dievui.

Slapta meilė

- Kuriate knygų iliustracijas, plakatus, grafinį dizainą. Kas labiausiai traukia?

- Mano slapta meilė - estampas, tik dabar nelabai turiu sąlygų ir laiko daryti. Dar iliustracijos ir kaligrafija. Visada traukė plakatai - kai minimaliomis priemonėmis turi daug pasakyti. Sunkiausia - sugalvoti. Kai gauni užsakymą, dažniausiai pirma kilusi mintis ir būna geriausia. Paskui jau nežinia dėl ko eskizuoji.

- Iliustruojant knygas tenka atsižvelgti į autoriaus pageidavimus?

- Nesu susidūręs su tokiais rašytojais, kurie ko nors reikalautų. Man apskritai sekasi su užsakovais, nes jie manimi pasitiki. Kadangi turiu savo stilių, jie žino, ko gali tikėtis.

- Ar yra knygų autorių, su kuriais nuolat bendradarbiaujate?

- Regis, nei vienam nesu iliustravęs dviejų knygų.

- Iliustruojate ne tik vaikiškas knygas?

- Suaugusiesiems - tik sovietiniais laikais. Iliustravau rašytojų Mykolo Sluckio, Petro ir Povilo Dirgėlų knygas...

- Kokie naujausi jūsų, kaip iliustratoriaus, darbai?

- Iliustravau Martyno Vainilaičio, Vytės Nemunėlio (Bernardo Brazdžionio) knygas vaikams.

- Ar kada esate atsisakęs iliustruoti knygą?

- Vieną kartą - ironiškus eilėraščius apie politikus. Tokia tema man nėra įdomi.

Šuns metais

- Esate gavęs tarptautinių apdovanojimų. Ar kada esate susimąstęs, kad gerai būtų, jei įvertintų ir Nacionaline premija?

- Pasvarstydavau, kad gerai būtų gavus, kai Kultūros ministerijoje kaligrafiškai rašydavau Nacionalinės premijos laureatų pavardes. Pagalvodavau: gal kada ir savo pavardę teks parašyti? Bet dabar nebetenka rašyti, nes pavardes spausdina.

- Vienas mėgstamiausių jūsų kūrybos personažų - šuo. Premija paskirta Šuns metais. Kaip manote, tai - atsitiktinumas ar mistinis sutapimas?

- Mistinis dalykas. Šiais metais teko užmigdyti savo taksą Niką, kuris man pozuodavo.

- Ar dar kokių augintinių turite?

- 17 metų katę Mešką. Veteranė. Labai aristokratiška.

Pjauna žolę

- Gimėte ir augote Kaune, gyvenate Vilniuje, turite sodybą. Kur labiau mėgstate leisti laiką - mieste ar kaime?

- Esu miestietis. Bet gal ne visai "asfaltinis". Kai gyvenome Kaune, turėjome didelį kiemą. Buvo medžių, žolės, tad man nereikėjo žaisti ant asfalto. Seniai norėjau turėti sodybą. Jau aštuoniolikti metai, kai įsigijau ją prie Galnio ežero.

- Būdamas sodyboje mėgstate pjauti žolę?

- Kaip maniakas. Anksčiau gamindavau baldus, tėvukas buvo nagingas, visų galų meistras, tai ir mes su broliu pamėgome ką nors patys pasidaryti. Dabar mečiausi į aplinkos tvarkymą.

- Gal ir kaimynams žolę nupjaunate?

- Sau nespėju, nes landšaftas nėra idealus. Dar nervina, kad nuo obelų tiek obuolių prikrinta, jog reikėtų penkių "kamazų" jiems išvežti. Kol jų nesurenki, negali žolės pjauti. Spėji surinkti, kitų prikrinta.

- Ką dar dirbate?

- Anksčiau ir rėmus darbams pats darydavau - iš plačių estiškų liniuočių. Todėl man pigu parengti parodas. Tik galerijoje darbus pakabinti reikia draugų prašyti, vienam sunkoka.

- Ar dažnai rengiate personalines parodas?

- Nelabai dažnai. Kai prieš porą metų gavau valstybinę stipendiją, per metus kokias penkias surengiau. Dabar - metų pradžioje 50-mečio proga, daugiau kol kas neplanuoju. Nesu iš tų "menininkų-sportininkų", kurie per metus surengia po tris ar keturias parodas.

Aš dirbu greitai, bet daug laiko "suvalgo" biurokratinis darbas, buitis.

Dovana - pianinas

- Kodėl kadaise panorote tapti dailininku?

- Mokiausi Naujalio meno mokykloje nuo penktos klasės. Tėvukas buvo "prie meno" - mėgo piešti, tą darė iki pat mirties. Brolis - dailininkas. Tiesa, dar svarsčiau stoti į konservatoriją, mokiausi skambinti pianinu, baigiau septynmetę muzikos mokyklą. Bet abejoju, ar turėjau muziko talentą. Be to, jaučiau scenos baimę. Net ir dabar - kai per posėdžius reikia ką nors pasakyti, dažnai išraustu. Bijau publikos.

- Dabar nebeskambinate?

- 50 metų gimtadienio proga gavau dovanų pianiną, bet dar nebuvau prie jo prisėdęs. Gal reikėtų pradėti skambinti - vietoj televizoriaus žiūrėjimo?

Daug atsitiktinumų

- Grafikas turi būti kruopštus žmogus?

- Darbas kruopštus ir atimantis daug laiko. Jau nekalbant apie įvairias technologijas - yra procesų, "suvalgančių" daug laiko, kai net nežinai, kas išeis. Tapytojas mato savo potėpius. Grafikas, sakykime, raižydamas tiksliai nežino, koks bus atspaudas. Daug atsitiktinumų, kuriuos stengiesi kaip nors suvaldyti.

- Turbūt ta akimirka stebuklinga, kai pagaliau pamatai, kad darbas pavyko?

- Taip. Mat būna ir atvirkščiai, kada gerai gaunasi iš š..., nors netiki ir darai atmestinai, o ne tada, kai esi ką nors sugalvojęs ir beveik garantuotas, kad pavyks.

- Ar sau esate kritiškas?

- Turbūt.

Tarsi džiazas

- Džiazą mėgstate?

- Na taip. Kaip nemėgsi - daug plakatų tarptautiniam Birštono džiazo festivaliui esu sukūręs, bendradarbiauju nuo 1982 metų. Anksčiau nuolat važiuodavau į festivalį džiazo klausyti, dabar - gal kas antrą kartą.

- Gal galėtumėte palyginti grafiką ir džiazą?

- Autorinę knygą galima lyginti su džiazu. Pasirinkęs temą gali "džiazuoti" - daryti variacijas. Ir kaligrafija - kaip džiazas. Nors čia dar prasimuša mano konservatyvumas, norisi parašyti, kad būtų perskaitoma. Šiuolaikinė kaligrafija tampa tarsi tapyba ant popieriaus, o raidė - sunkiai atrandamas objektas.

- Ar mėgstate lankytis parodose?

- Nueinu tik į savo artimų draugų parodų atidarymus. Dabar tiek parodų vyksta, kad reikėtų po darbo nuolat skubėti. Vyną gurkšnoti, kalbėti. Apskritai nemėgstu dalyvauti oficialiuose renginiuose. Geriau per televizorių "Teksaso reindžerį" žiūrėti.

- Labiau patinka laiką leisti bičiulių kompanijoje?

- Taip - kamerinėje aplinkoje tarp artimiausių žmonių.

Amatas

- Turite du vaikus - dukrą Kotryną, kuri Atėnuose studijuoja architektūrą ir interjero dizainą, ir sūnų Jorį. Kuo jis domisi?

- Sūnus šiais metais baigė mokyklą ir įstojo į Mykolo Romerio universiteto neakivaizdinį skyrių studijuoti teisės. Jis labai mėgsta krepšinį.

- Vadovaujate Vilniaus dailės akademijos (VDA) Grafikos katedrai. Kokie svarbiausi dalykai, kuriuos siekiate įdiegti studentams?

- Kad būtų kūrybingi, tvarkingi, pareigingi.

- Ar verčiate amato gerai išmokti?

- Aš tikrai verčiu. Mano nuomone, amatas yra svarbiausia. Ir pats perėjau visus tuos kryžiaus kelius. Neįsivaizduoju, kaip neįvaldžius technikos galima padaryti gerą darbą. Jei nežinai abėcėlės, kaip gali parašyti?

- Ar nešiojatės bloknotą ir pieštuką?

- Dailininkui reikėtų visada turėti, kad galima būtų užfiksuoti, kai kyla gera mintis. Kuprinėlėje visko būna - replės, viela, žirklės, bloknotas. O pieštuką nuolat pametu.

Trumpai

Rimvydas Kepežinskas - Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narys. Mokėsi Kauno J.Naujalio meno mokykloje, studijavo tuometiniame Vilniaus dailės institute. Dabar - VDA Grafikos katedros vedėjas. Bolonijos knygų mugėje (Italija) pelnė UNISEF diplomą. Apdovanotas prizu Rytų Europos iliustratorių bienalėje Japonijoje, dviem diplomais ir prizu Talino (Estija) grafikos trienalėje, premija Mažosios grafikos trienalėje Vilniuje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"