TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Geroji fėja

2015 02 09 6:00
lpd.lt nuotraukos

Birutė Verkelytė-Fedaravičienė – Lietuvai pasišventusi ir visuomenei ypatingai nusipelniusi asmenybė. Jos gyvenimas – kaip legenda, viso šimtmečio herojiška ir tikroviška Lietuvos istorija. 

Sunku suprasti, kaip ši smulkutė moteris gerumu ir meile švytinčiomis akimis atlaikė šitiek gyvenimo negandų, niekada nepalūžo ir išliko ištikima idealams, Dievui ir Tėvynei. Jos gilus tikėjimas, charakteris, valia formavosi darbščioje šeimoje, patriotiškumą ugdančioje mokykloje ir to meto idealistinėje, katalikiškoje, kuriančioje visuomenėje. Ir dabar, savo 100-mečio jubiliejaus išvakarėse, ji žavisi 1918 metų nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjais. Neišdildomą įspūdį jai, dvylikametei mokinukei, paliko visuomenės dėkingumas ir parodyta pagarba Tautos patriarchui Jonui Basanavičiui jo laidotuvėse. Tautiniais drabužiais pasipuošę mokiniai ir procesijos dalyviai jo kapą supylė rankomis.

Baigusi mokslus Birutė dirbo diplomatinėje tarnyboje bei Lietuvos konsulate lenkų okupuotame Vilniuje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gelbėjo žydus nuo nacių genocido ir Lietuvoje prieglobsčio ieškojusius lenkų karininkus, o pokaryje kartu su prof. Tadu Ivanausku jau kaip knygnešiai rūpinosi lietuviais, likusiais už okupantų nubrėžtos ribos Gudijoje, globojo ir šelpė jaunimą, siuntė juos į mokslus Lietuvon, į lietuvišką Marijampolio mokyklą Vilniaus rajone, po jos į universitetus, kuriuos baigę, jie tapo puikiais specialistais, Lietuvos patriotais. Jos globotiniai nuo Gardino, Pelesos, Gervėčių aktyvūs visuomenininkai, susibūrę į „Gervėčių“ klubą Vilniuje, dabar jau patys būdami garbingo amžiaus, dažnai aplanko ją, su pagarba, meile ir dėkingumu švelniai vadina ją Motule.

Su šia nepaprasta asmenybe susipažinau prieš 20 metų, Lietuvai pagražinti draugijos (įkurtos 1921 m.) atkūrimo išvakarėse. 1994 metais, jau dirbdamas Vilniaus miškų urėdijos urėdu, dažnai susitikdavau su Vilniaus Arkikatedros klebonu, šviesios atminties monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, kurį pažinojau dar iš jo kunigavimo Varėnos bažnyčioje laikų. Karštai diskutuodavome, kaip padėti vėl laisvai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei moblizuoti visuomenę gražios ateities kūrimo darbams. Mąstėme, kad geriausia būtų miesteliuose ir kaimuose atkurti prieškaryje veikusius bendruomenių klubus, kuriuose susirinkę vietinis kunigas, gydytojas, mokytojas, ūkininkas, policininkas, miškininkas ir kiti kaimo šviesuoliai operatyviai spręsdavo problemas.

Jau ruošėmės organizuoti tokių klubų steigimą, bet kaunietės B. Fedaravičienės dėka susidomėjome 1921-1940 m. veikusia kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vadovaujama Lietuvai pagražinti draugija ir jos garbinga istorija. Sužinojome, kad 1949 m. Kaune iš NKVD ir kagėbistų deginamų senųjų Lietuvos archyvinių dokumentų laužo Birutė nepastebėta ištraukė Lietuvai pagražinti draugijos dokumentą — kvietimą į renginį, po to archyvuose surado apie draugiją daugiau medžiagos, kurią išsaugojo ir perdavė mums.

Mes labai apsidžiaugėme, o ypač nušvito mons. K. Vasiliauskas — mat Juozas Tumas-Vaižgantas buvo jo krikšto tėvelis. Vaižganto „Pragiedrulių“ sąsiuvinius jis išsaugojo net Vorkutos lageriuose ir po pamaldų skaitydavo juos kaliniams. Man kaip miškininkui buvo labai malonu sužinojus, kad draugijos steigėju bei centro valdybos pirmininko pavaduotoju buvo ir Lietuvos miškų mokslų tėvu vadinamas profesorius Povilas Matulionis. Lietuvai pagražinti draugijos tikslai ir atkūrimo idėja atitiko mūsų lūkesčių dvasią.

1995 m. gegužės 5 d. Vilniaus Arkikatedroje susirinkusi iniciatyvinė grupė: muziejininkė B. Fedaravičienė, Vilniaus miškų urėdas Juozas Dingelis, mons. K. Vasiliauskas, etnologė profesorė Angelė Vyšniauskaitė, aktorius Tomas Vaisieta, aplinkosaugininkas Juozas Stasinas ir fotografas Vytautas Ylevičius nutarė atkurti Lietuvai pagražinti draugiją (LPD). 1995 m. birželio 23 d. dabartinės prezidentūros rūmuose įvykusioje steigiamojoje konferencijoje draugija buvo atkurta. Draugijos centro valdybos pirmininku buvo išrinktas J. Dingelis, garbės pirmininku — mons. K. Vasiliauskas, o B. Fedaravičienė išrinkta Lietuvai pagražinti draugijos garbės nare.

Birutės globojami ir jos dvasinių gelmių įkvėpti išaugome į vieną didžiausių visuomeninių organizacijų, su 65 skyriais visoje šalyje ir petys į petį dirbame plačioje draugijos veikloje jau 20 metų. Mane visada stebino ir stebina Birutės erudicija, išmintis, įžvalgumas, intuicija, atmintis ir ryžtas veikti, nepaisant senatvės. Ne veltui sakoma, kad senatvė tai ne amžiaus rodiklis o dvasios būsena. Kiek kartų buvome toje dvasios puotoje pas Birutę, jos su dukra Dalia svetinguose namuose Kaune, arba draugijos renginiuose, istorinėse šventėse, kuriuose Birutė nušvinta, užmiršta negalavimus ir sako, kad mes jai taip prailginam gyvenimą. Kiek kartų kalbėta telefonu, aptariant draugijos planus, veiklos gaires, Birutė visada įtaigiai motyvuoja ir pasiūlo nuostabių idėjų.

Ji atmintinai žino visas svarbiausias istorines datas, Lietuvos didžiavyrius ir didmoteres, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kapus, rūpinasi, kad būtų pagerbtas ir įamžintas jų atminimas. Pergyvena, kad Vilniuje vis dar nėra paminklo patriarchui J. Basanavičiui bei paminklo Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje ir dėl to negalinti ramiai numirti, o aš raminu,kad rašėme raštus, bet gavome tik savivaldybės pažadų, valdžios keičiasi, bet problemos nesprendžiamos, nors jau ateinančią kovo 11-tąją švęsime nepriklausomybės 25-metį, o čia pat, 2018 m. ir Lietuvos 100-mečio jubiliejus.

Stovi paminklai oportunistams, kalaborantams, o idealistams, žuvusiems už Lietuvą — nėra lėšų. Pyksta Birutė ir sako, kad vargas tautai, kuri nemoka atpažinti, apginti ir išsirinkti tikrų Lietuvos vadų.

Ir štai 2015 m. kovo 4 d. švęsime mūsų draugijos atkūrimo krikštamotės B. Verkelytės-Fedaravičienės 100-mečio jubiliejų. Ji mums kaip vaivorykštė po audros žėri skaisčiomis spalvomis. Linkime laimės, sveikatos ir Dievo palaimos. Herojus reikia gerbti gyvus, todėl labai džiaugiuosi, kad šiam Birutės garbingiausiam jubiliejui paminėti bus išleista knyga, ir nuoširdžiai dėkoju jos sudarytojui, gervėtiškiui Jonui Rinkevičiui ir visiems prisiminimų autoriams. Tikiuosi, knyga pasklis po mokyklų biliotekas ir Birutės gyvenimo bei atliktų darbų mylimai Tėvynei Lietuvai pavyzdys pasitarnaus jaunimo ugdymui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"