TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Globėjo dukra tapo mylima žmona

2008 01 12 0:00
Šmitų šeima savo namuose susiburia per šventes.
Asmeninio albumo nuotrauka

Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje direktoriui Andriui Šmitui ir jo žmonai Marijai buvo neramu iš toli sekti 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje. Tų pačių metų vasarą nusprendę apsilankyti tėvų gimtinėje, jie pateko į rugpjūčio pučo įvykių sūkurį.

Išgirdus A. ir M. Šmitų šeimos istoriją, norisi tikėti likimu. Toks įspūdis: anksčiau ar vėliau jiedu turėjo susipažinti, susitikę - vienas kitam patikti. O atsiradus artimam ryšiui, susituokti. Todėl, kad šią porą labai daug kas sieja: meilė tėvų žemei, noras pagelbėti kitiems, entuziazmas.

Namie - tik lietuviškai

Įdomu, kad Vokietijoje lietuvybę puoselėja ne Lietuvoje gimę ir augę A. ir M. Šmitai. Marija Dambriūnaitė (dabar Šmitienė) kilusi iš JAV lietuvių išeivių šeimos. Namie buvo kalbama lietuviškai. Kai reikėjo eiti į mokyklą, Marija tuo metu angliškai nė nemokėjo. "Gimiau Niujorke, bet užaugau Vašingtone, - pasakojo Amerikos lietuvė. - Todėl, kad tėvas dirbo "Amerikos balse". Iki pat pensijos."

A.Šmito mama - lietuvė, o tėvas - iš Lietuvos kilęs vokietis. "Mes gyvenome Šiaurės Vokietijoje. Tėvas širdyje laikė save lietuviu. Pirmoji kalba, kurios mes, vaikai, mokėmės, buvo lietuvių ir namie tik taip kalbėjome, - teigė Vasario 16-osios gimnazijos direktorius. - O vokiškai išmokome bendraudami su kaimynų vaikais." A. ir M. Šmitų kaiminystėje gyveno vien vokiečiai. Todėl Andriui net buvo kilusi mintis - gal lietuvių kalba yra išgalvota, nes daugiau niekas taip nekalbėjo.

Kartą nedideliame barako kambaryje gyvenusią A.ir M.Šmitų šeimą aplankė kunigas V.Šarka. Grįždamas iš mokyklos Andrius pamatė kieme stovintį automobilį. Namie rado kunigą, kuris kalbėjo lietuviškai. Tada berniukas sužinojo, kad Vokietijoje gyvena nemažai lietuvių. Kunigas šeimai papasakojo apie lietuvišką gimnaziją. "Apskritai mus suvedė su lietuviškuoju pasauliu", - sakė A.Šmitas.

Globėjas - būsimas uošvis

Kunigo V.Šarkos dėka A.Šmitas buvo nusiųstas į Vasario 16-osios gimnaziją. Už mokslą reikėjo mokėti. Tuo metu buvo tokia tradicija, kad Amerikos lietuviai šelpdavo gimnazistus. A.Šmitas taip pat turėjo rėmėjų, kuriems vadovavo lituanistas Leonardas Dambriūnas. Moksleivis su juo susirašinėjo, vadino globėju. "Kartą buvau nuvykęs į Ameriką, susitikau su L.Dambriūnu", - prisiminė A.Šmitas. Tada niekas nė nesapnavo, kad taip nutiks: užaugęs globotinis susipažins su globėjo dukterimi, jiedu vienas kitą pamils ir sukurs šeimą.

Pamokos telefonu

1976 metų vasarą L.Dambriūno dukra Marija baigė Merilendo universitetą. Kadangi Vasario 16-osios gimnazijoje pradėjo mokytis vis daugiau moksleivių iš JAV, tuometis direktorius ieškojo mokytojos, kuri kai kuriuos dalykus galėtų dėstyti anglų kalba. Tai sužinojusi Marija nusprendė metams atvažiuoti mokytojauti. Jai norėjosi būti Europoje, bendrauti su lietuviais. Tai, kad nemokėjo vokiškai, Marijos negąsdino. "Po metų žadėjau grįžti į Ameriką. Bet dabar jau daugiau kaip 30 metų gyvenu Vokietijoje", - suskaičiavo pašnekovė. Marija vokiečių kalbos kursų nelankė. Nusipirko televizorių ir mokėsi, žiūrėdama laidas.

Iš pradžių Marija su vokiečiais nedrįso kalbėti vokiškai. Vėliau, kai A. ir M. Šmitai jau buvo sukūrę šeimą, vyras sugalvojo gudrybę, kaip žmoną padrąsinti. Kai kas nors skambindavo į namus, jis neidavo prie telefono. "Aš būdavau priversta atsiliepti ir kalbėti vokiškai", - šypsojosi prisimindama M.Šmitienė.

Daugiakampiai akiniai

Kaip jiedu susipažino? Vokietijos mieste Hagene vyko lietuvių tautinis renginys. Ten nuvyko A.Šmitas, tuo metu studentas. Marija kaip šokių mokytoja į šventę atlydėjo šokėjų grupę. A.Šmitas, išgirdęs, kad renginyje dalyvauja L.Dambriūno dukra, priėjo susipažinti ir pasakyti, kad merginos tėvas jam pagelbėjo. Marija buvo užsidėjusi keistus daugiakampius akinius. "Aš pradėjau tuos kampus skaičiuoti, o ji ne taip suprato", - juokėsi prisiminęs pašnekovas. Nuo tos dienos užsimezgė draugystė. "O kai jis baigė studijas Bonoje, mudu susituokėme", - sakė M.Šmitienė.

Pora kartu - jau tris dešimtmečius. Sutuoktiniai juokavo, kad taip ilgai gyvena drauge, nes retai matosi. Nors abu dirba Vasario 16-osios gimnazijoje, kiekvienas turi daug savo reikalų ir rūpesčių. "Jis gimnazijoje būna iki dešimtos ar vienuoliktos valandos vakaro, aš grįžtu anksčiau", - sakė mokytoja ten dirbanti M.Šmitienė.

Dabar šeima įsikūrusi Hiutenfeldo miestelyje, apie kilometrą nuo gimnazijos. Direktorius į darbą dažnai atmina dviračiu. "Jei gyventume gimnazijos teritorijoje, laisvalaikio visiškai nebūtų, nes žmonės visą laiką eitų", - paaiškino 25 metus Vasario 16-osios gimnazijai vadovaujantis A.Šmitas.

M.Šmitienė laisvalaikiu labiausiai mėgsta skaityti. Kai vieši Amerikoje, prisiperka ir parsiveža knygų. "Negaliu be jų. Skaitau iki trečios ar ketvirtos valandos ryto. Tada beveik nemiegojusi turiu eiti į mokyklą, - šypsojosi M.Šmitienė. - Todėl prieš kokius trejus metus nusprendžiau skaityti knygas per Kalėdas, Velykas ir vasarą - per atostogas. Tada galiu su knyga praleisti visą naktį."

Lina ir Daina

Šmitai turi dvi dukras - 22 metų Liną ir dvidešimtmetę Dainą. Kaip ir tėvas, abi baigė Vasario 16-osios gimnaziją.

"Daina gimė gruodžio 13 dieną, penktadienį, - apie įsimintiną datą sakė M.Šmitienė. - Praėjusią vasarą ji baigė gimnaziją ir Berlyne pradėjo studijuoti publicistiką ir komunikaciją. Lina gimnaziją baigė prieš dvejus metus, Miunchene lankė šokių mokyklą ir įgijo šokių mokytojos diplomą. Dabar Manheime studijuoja anglų kalbą ir ekonomiką. Ar norėčiau, kad dukros gyventų Lietuvoje? Geriausia, kad gyventų ten, kur sektųsi ir jaustųsi laimingos. Lietuvoje, Vokietijoje ar Amerikoje - man tas pats. Galbūt tai bus Brazilija..."

Spalvinga

A.ir M. Šmitai gana dažnai lankosi tėvų gimtinėje. "Dabar Lietuva atrodo vakarietiška, spalvinga", - sakė Vokietijos lietuvis. "Parduotuvės pilnos produktų, reikia tik pinigų turėti, - įspūdžiais dalijosi Marija. - Bet kalbama, kad Lietuvoje kainos vakarietiškos, o algos lietuviškos." A.Šmitas stebėjosi, kiek įvairių knygų yra knygynuose. Didelis vadovėlių pasirinkimas. Jo žmona atkreipė dėmesį, kad kiekvieną kartą atvykę į Lietuvą randa "išdygusių" naujų dangoraižių.

Liūdni vaizdai

Pirmą kartą Lietuvoje Marija viešėjo 1975 metais, lankė lietuvių kalbos kursus. "Tėvas ir brolis jau prieš tai buvo nuvykę į sovietinę Lietuvą ir man apie ją pasakojo. Tad žinojau, kad ten gyvenimas vargingas. Vaizdas, kurį pati pamačiau, buvo liūdnas, nors giminės norėjo parodyti gražesnių vietų, todėl mane vežiojo į Druskininkus, Palangą, Trakus ir Anykščius", - prisiminė išeivijos lietuvė.

A.Šmitas tėvų gimtinėje pirmąsyk lankėsi devintajame dešimtmetyje. Tada stebėjosi: pardavėja ar taksi vairuotojas nekalba lietuviškai ir pyksta, kad Vokietijos lietuvis nesupranta rusiškai. Dar nuostabą kėlė, kad sunkius darbus dirba moterys, o vyrai vadovauja.

Neramios dienos

1991 metų vasarą Šmitų šeima į Lietuvą buvo atvažiavusi dviem savaitėms - būtent per rugpjūčio pučo įvykius. Tuo metu Maskvoje komunistinė nomenklatūra mėgino įvykdyti perversmą, kuris aidu atsiliepė Lietuvoje. "Kai visa tai vyko, kitą dieną turėjome išvykti atgal į Vokietiją", - sakė A.Šmitas. - Tada giminės atvažiavo į oro uostą mūsų išlydėti, buvo labai liūdna, nes nežinojome, kuo viskas baigsis", - tą laiką prisiminė M.Šmitienė. Buvo baisu, kad vėl gali nusileisti geležinė uždanga, ir Lietuva bus nebepasiekiama laisvam pasauliui.

Kai parvažiavo į Hiutenfeldą, kitą rytą A.Šmitas nuėjo į parduotuvę nupirkti maisto. Jį pamatę vokiečiai džiaugėsi: "Dėkui Dievui, kad laimingai grįžote." Mat vienas vietos laikraštis išgąsdino pranešęs, kad Lietuvoje neramu ir Vasario 16-osios gimnazijos direktorius atsidūrė pavojuje.

Vokiečiai buvo įpratę: jei kas mūsų šalyje vykdavo, jie skambindavo į lietuviškąją gimnaziją ir klausinėdavo. Tąkart sužinoję, kad direktorius išvykęs į Lietuvą, jie buvo sunerimę.

Lyg informacijos biuras

Iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, Vasario 16-sios gimnazija buvo tarsi informacijos biuras, kur buvo galima gauti žinių apie šalį. A. ir M. Šmitai gerai prisimena ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį. "Kai matėme, kad eina į tą pusę, stengėmės, kiek tik galima, nuteikti vokiečius, kad jie pritartų Lietuvos laisvės siekiams", - sakė A.Šmitas. Vėliau jis ne vienam į Vokietiją atvykusiam žinomam lietuviui talkino kaip vertėjas, organizavo satelitinės įrangos persiuntimą į Vilnių ir t.t. Visi A. ir M. Šmitų šeimos darbai buvo skirti Lietuvai. Tokiems galima priskirti ir tai, kad jiedu daugelį metų moko ir auklėja jaunąją lietuvių kartą.

Trumpai

M.Šmitienė - Vasario 16-osios gimnazijos anglų kalbos mokytoja; gimnazijos metraštininkė. 1999-2002 metais - Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) tarybos prezidiumo pirmininkė, dabar - tarybos narė. Vokietijos ateitininkų, jungiančių Vokietijoje esančius senus draugus, studentus ir moksleivius ateitininkus, pirmininkė.

A.Šmitas - Vasario 16-osios gimnazijos direktorius; nuo 1972 metų - gimnazijos kuratorijos narys. 1970-1972 metais - VLB jaunimo sekcijos pirmininkas ir leidinio "Jaunimo žodis" redakcijos narys. Nuo 1975-ųjų iki šiol - VLB tarybos narys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"