TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Grįžimą į Lietuvą tarsi išpranašavo dainos žodžiai

Po keliolikos emigracijos metų Jungtinėse Valstijose į Tėvynę neseniai grįžo ir Jonavoje apsigyveno praeityje garsus dainų autorius ir atlikėjas Arvydas Vilčinskas. Vyresniems žmonėms nereikia aiškinti, kas jis yra. Užtenka prisiminti Atgimimo laikotarpį, kai populiariausia tapo ne tik jo daina „į Lietuvą“, bet ir to paties pavadinimo albumas. Jo patriotinės dainos, kurias daug kas mokėjo mintinai, nuolat skambėjo eteryje, kai stovėjome Baltijos kelyje. O praėjusią savaitę jonaviečiai po daugelio metų galėjo pasiklausyti dainininko surengto įspūdingo nemokamo koncerto, kuriame skambėjo dainos iš jo naujojo albumo.

Pirmąją gitarą pirko Jonavoje

Ne mažesnį susidomėjimą A.Vilčinsku ir dabar kelia ne tik jo apsisprendimas po ilgo laiko grįžti į muziką, bet ir gyvenimo vingiai, ilgam jį nuvedę už Atlanto ir vėl sugrąžinę atgal. „Aš muzikuoju nuo šešerių metų, - pasakoja Arvydas, - to norėjo tėveliai. Dėdė buvo kontrabosininkas, tuo metu jau mokėsi konservatorijoje. Jo patarimu, aš įstojau į violončelės specialybę tuometinėje Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje.“ Buvo gabus mokinys, 4-oje klasėje laimėjo respublikinį violončelininkų konkursą savo amžiaus grupėje. Todėl giminės nusprendė, kad Kaune jis „savo drabužius išaugo“ ir reikia važiuoti į sostinę, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. 

„Čia besimokant septintoje ar aštuntoje klasėje, - vėl prisimena A.Vilčinskas, - Lietuvoje pasigirdo bitlai. Jų muzika man padarė labai didelę įtaką. Aš tuo metu ir gitaros neturėjau, tik violončelę. Paskui už tris rublius nusipirkau paprastą akustinę gitarą ir su draugais kieme bandėme kažką pagroti.“

Po ketverių mokymosi metų sostinėje jis nusprendė, kad nori groti kitokią muziką, ir grįžo į Kauną, į tuometinę 4-ąją vidurinę mokyklą. Pradėjo klausyti, groti ir dainuoti tai, kas patiko. Klasėje vaikinai subūrė ansamblį, trūko tik gerų gitarų. Iš pradžių Arvydas tenkinosi savadarbė elektrine gitara. Vėliau, kai pradėjo jau geriau groti, seneliai jam gimtadienio proga dovanojo 200 rublių ir pasakė: „Nusipirk gitarą“. Savo ilgai ieškotą svajonių instrumentą, kaip ir draugas, nusipirko Jonavoje. 

Taip prasidėjo vaikino pažintis su mūsų miestu. Paskui teko nemažai kartų ir su a.a. Janina Miščiukaite koncertuoti Jonavos salėje. Jis tada grojo bosine gitara, o ji jau daug metų dainavo. Vienu metu Arvydas grojo ansamblyje „Versmė“ Kaune, kur J.Miščiukaitė dainavo, o jos vyras Rimantas Brazaitis grojo saksofonu. „Aš tada dar labai jaunas buvau. žinoma, niekada negalvojau, kad gyvensiu šiame mieste“, - patikino „naujai iškeptas“ jonavietis. 

Nuo šio laikotarpio rūpi peršokti prie dainos „į Lietuvą“ - vadinamosios muzikanto vizitinės kortelės. Ir dabar kone kiekvienas vyresnis lietuvis moka bent vieną jos eilutę: „Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido...“

„Tai nebuvo pirma daina, kurią aš įrašiau. Prieš tai jau buvau įrašęs kelias, porą dainų sukūręs. Vienas draugas, su kuriuo daug metų kartu dainavome, parodė Kęstučio Genio eilėraštį ir pasakė: „Man atrodo, tau jis labai tiktų.“ Aš iškart prisėdau prie klavišinio instrumento ir pasakiau: „šita daina turi skambėti taip. Pradžia buvo tokia. Viskas vyko labai greitai, gal kokių dešimt minučių. Paskui per porą dienų aš ją parašiau iki galo. Dar įrašiau „traukinį“. 

Priežasčių išvykti netrūko

Kaip atsitiko, kad kitus į laisvą Lietuvą kvietęs dainininkas po keleto metų pats staiga išvažiavo į Ameriką? Priežasčių Arvydas nurodė ne vieną: „Buvo visai striuka pinigų. žmonės tuo metu retai eidavo į koncertus. Mačiau, kad galėčiau žiūrovų sulaukti, jeigu nusileisčiau dviem galvom žemiau, dainuočiau prasto lygio dainas ir būčiau muzikine prostitute - tai reiškia kurti, dainuoti ne tai, ką galvoji, kas patinka, o tai, kas galbūt kuriai nors daliai žmonių patiktų. Juk savo pirmąjį albumą išleidau ne dėl pinigų.“ Kitas dalykas, kad muzikoje tuo metu jis nelabai ir turėjo ką naujo pasakyt. Atėjo vadinamasis štilis.

Paskui, anot A.Vilčinsko, buvo gera nuosavo verslo pradžia, vėliau prasidėjo reketas, kai reikėjo mokėti arba nusikaltėliams, arba policijai. šalyje pasikeitė įstatymai, jie buvo nepalankūs verslui. „Aš nenorėjau Lietuvoje eiti dažyti sienų, juo labiau kad nemokėjau gerai dažyti, - tęsė pašnekovas. - Atsirado galimybė išvažiuoti, ir tiesiog atverčiau naują gyvenimo puslapį.“

Buvo kalbų ir net publikacijų, kad dainininkas su šeima bėgo ne nuo reketo, o nuo skolų. Arvydas patikino, kad jam yra žinoma tik viena buvusios jo šeimos skola, bet ji tikrai nėra didelė: „Aš aplankiau tą moteriškę. Galima buvo atiduoti pinigus ir dabar, bet skolintoja yra geranoriška, sako, įsikurkit, apšilkit kojas. Kažkam, matyt, buvo naudinga šį reikalą išpūsti, ypač man paskelbus, kad grįžtu į Lietuvą“. 

Iš pradžių buvęs kaunietis manė - prakus ir greitai grįš, bet gyvenimas, kaip toj dainoj, bėgo šuoliais. Svečioj šaly vyriškis restauravo senovinius baldus, vairavo sunkvežimį, užsiėmė statyba, remontu ir kitokiais fiziniais darbais. Susikūrė materialine prasme patogų gyvenimą.

Kodėl “grįžtu namo“?

Arvydas viešai yra sakęs, kad jei būtų norėjęs tik dirbti sunkvežimio vairuotoju ar kuo kitu ir išsimaitinti, į Lietuvą turbūt negrįžtų, bet jis vėl panoro čia groti, dainuoti. 

Prie muzikos po truputį grįžusio dainininko koncertinis turas JAV po lietuvių gyvenamąsias vietas buvo ilgas, bet vis dėlto dažnai koncertuoti negalėjo, nes ten nėra tiek klausytojų. Suprantama, koncertai vyko lietuvių bendruomenėse, nors kai kuriose buvo net lietuviškai nesuprantančių žmonių. Atlikėjas jiems prieš dainos pradžią bent jau papasakodavo pagrindinę mintį. Yra senų bendruomenių, kur tautiečiai sunkiai supranta lietuviškai, tačiau lietuvybę nori palaikyt. Jiems būtinai reikia išversti kiekvieną dainą. Pagaliau prireikus Arvydas galėjo porą dainų padainuoti ir angliškai. Ateidavo į koncertą ir amerikiečių, bet daugiau dėl savo draugų ar šeimos narių, nes amerikiečių auditorijai lietuviai nėra suprantami ir įdomūs. „Dėl manęs nė vienas jų į koncertą tikrai neis. Nei aš jiems esu žinomas, nei geresnis už jų dainininkus, - realiai vertina situaciją pašnekovas. - Atgal į Lietuvą mane parvedė tik muzika. žinoma, aš atvažiavau į Jonavą todėl, kad čia gyvena Jurga. Tai - pagrindinė priežastis. Aišku, labai norint galima susirasti gyventi ir kur kitur. Kažkas bandė „pripiršti“, kad į Lietuvą grįžau dėl Jurgos. Jei aš nenorėčiau dainuoti, tai būčiau ją prikalbinęs likti Amerikoje.“ 

Jurgą vyriškis vadina savo sužadėtine ir pabrėžia, kad ji yra labai geras žmogus. Pasak Arvydo, norint šokti tango, reikia dviejų žmonių. Taip išėjo, kad abiem kažko reikėjo. 

Pridursime, kad savotiškas „tarnybinis romanas“ prasidėjo nuo žurnalistės Jurgitos straipsnių apie kadaise garsų dainininką, paskui - bendravimas elektroninėje erdvėje, vėliau - kelionės už Atlanto. Pastaruosius vienerius metus ir ji gyveno JAV, tad į Lietuvą parvyko kartu.

Tiki savo sėkme

Prieš grįždamas į Tėvynę, A.Vilčinskas turėjo įvairių abejonių, baimių, viena jų - kaip žmonės sutiks po tiek laiko sugrįžusį?

„Sutiko labai draugiškai, - buvo maloniai nustebintas jis. - žinoma, kiekvienas dainininkas tikisi, kad turės pilną salę žiūrovų, kurie „alps“ dėl jo dainų. O man svarbiausia, kad žiūrovai suprato labai daug mano dainų. Aš svarsčiau - supras, nesupras. Yra daug mano naujų dainų, kur iš pirmo karto galbūt tikrai sunku įžvelgti esmę, pavyzdžiui, „Dievo akyse“, „Tu graži su mano marškiniais“, „Prašymas“ (šiek tiek sunkesnė, filosofinė). Iš pirmo karto aš tikrai nesitikėjau, kad jos taps populiarios ar kam nors labai patiks. Bet buvo koncertų, kad prašė kartoti pirmą kartą girdėtą dainą. Tai daug ką pasako,“ - džiaugėsi dainų autorius ir atlikėjas. - Aš tikiu, kad reikalai, jeigu taip prasidėjo, tikrai judės į priekį. Tikiu savo nauja programa. Aš daug širdies įdėjau į tas dainas ir manau, kad kelis kartus girdint jos pasirodys dar artimesnės negu iš pradžių.“

Kiek teko domėtis anksčiau, Arvydas turėjo (ir tebeturi) ambicijų - jeigu grįš, tai visam laikui. Taip, jis galėjo sugrįžęs jau kitą savaitę pradėti darbą, žinojo, kaip jį susirasti. Būtų dažęs sienas, vairavęs sunkvežimį ar pan. „Bet tai būtų pralaimėjimas. Aš čia grįžau groti, iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą. Manau, kad ir toliau gyvensiu Lietuvoje.“

Koncertas Jonavoje buvo penktasis sugrįžus. žada juos rengti visuose Lietuvos kampeliuose, grafikas jau sudarytas keliems mėnesiams į priekį.

„Šiuo metu muzikavimas yra vienintelis dalykas, iš kurio aš galiu ir tikiuosi užsidirbti duonai“, - šiais proziškais žodžiais ir baigiame pasakojimą apie žmogų, kuriam likimą lyg ir išpranašavo jo paties daina.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"