TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Grožio paieškos netobulo kūno formose

2008 03 01 0:00
"Mano nėra labai svarbu, kieno aktas atvaizduotas - mano, žmonos ar pozuotojo", - sako dailininkas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Dailininkas Žygimantas Augustinas piešia ir tapo ne tik profesionalių pozuotojų, bet ir savo bei žmonos aktus. Nuogi kūnai jam yra tiesiog gamta. Savo piešiniais ir paveikslais autorius nesiekia žiūrovui sukelti erotinio susijaudinimo.

Menininko Ž.Augustino kūriniuose - daug nuogo kūno. Ir mažai erotikos. Galbūt net galima pasakyti, kad šio dailininko darbai - antiseksualūs. Užtat ironiški ir autoironiški. Pamačiusi Ž.Augustino paveikslus, panorau susitikti su autoriumi. Tikėjausi pamatyti ekscentrišką, bohemišką menininką. O pašnekovas buvo inteligentiškas, santūrus, ramiu balsu šnekantis žmogus. Pagalvojau: turbūt emocijas jis sudeda į potėpius drobėje.

- Kaip manote, kodėl yra žmonių, kuriems nuogas kūnas tabu, ir tik vaikams nuogybė - natūralus dalykas?

- Jie užaugo tokioje aplinkoje, kurioje buvo teigiama, kad nuogybė yra tabu. Ir tai įaugo į smegenis... Nežinau, ar tokiems žmonėms būtina keistis. Galima ir taip gyventi. Gal net ir geriau, kai nuogybė - tabu. Kiekvienas pasirenka. Aišku, jeigu gali.

- Kodėl jus domina nuogas kūnas, kuriame ieškote ženklų ir peizažų?

- Man tai yra pats įdomiausias tapymo objektas. Sudėtingas, nes jis visą laiką keičiasi. Nuogą kūną nupiešti arba nutapyti nėra lengva.

- Seniai tyrinėjate ir piešiate kūną?

- Pradėjau būdamas 18-metis. Žmonių kūnai mane domina kaip gamtos formos.

Impulsas

- Jūsų darbuose kūnai, švelniai tariant, toli nuo tobulybės. Ar grožio ir harmonijos paieškos jums neįdomios, gal nuobodžios?

- Grožį suprantu visai kitaip negu tie, kurie jo ieško tobulose formose. Aš grožio ieškau būtent netobulose. Ir kartais pavyksta rasti (šypsosi).

- Kai neseniai žiūrėjau jūsų darbų parodą "Žmogaus kūnas: ženklas ir peizažas", viena solidaus amžiaus moteris pasipiktinusi išėjo iš galerijos. Ar jus žeidžia, jei kas nors nesupranta jūsų kūrybos?

- Aišku, tuo metu neapsidžiaugi. Bet nereiškia, kad eini žudytis arba pasigerti iš sielvarto.

Reaguoju normaliai, čia - nieko keisto. Būtų daug keisčiau, jei visi iki vieno būtų labai geros nuomonės. Kai ką nors darai, visada atsiranda žmonių, kuriems tai nepatinka. Man labiau rūpi tie, kurie supras mano darbus, ir kurdamas turiu omenyje juos. Apskritai paveikslo žiūrėjimas yra 95 proc. žiūrovų nuopelno, kaip jį supranta, ir tik 5 proc. - kūrinio autoriaus. Tai yra impulsas - vieną žiūrovą veikia, o kito - ne.

- Jūsų kūryboje įžvelgiau ironijos, sarkazmo.

- Yra ir to, ir to. Esu linkęs į ironiją. Matyt, toks užaugau. Toks įprotis.

- Ką jums mieliau piešti ir tapyti - vyrus ar moteris?

- Man nėra didelio skirtumo. Bet tapant nuogas moteris yra kiek sunkiau išvengti erotinių aliuzijų. Reikia įdėti labai daug pastangų, kad darbai netaptų pigiais erotiniais paveikslėliais, kad pavyktų peržengti tą barjerą. Todėl dažniau renkuosi tapyti pagyvenusias moteris. Tada savaime atkrenta šios problemos.

O nuogi vyrų kūnai, bent jau mūsų visuomenėje, nėra tiesiogiai suprantami kaip erotiniai subjektai. Jie nėra tokie populiarūs kaip nuogų moterų kūnai.

Apskritai savo kūryboje nelabai domiuosi erotiniais aspektais. Netapau erotinių paveikslų - neturiu tikslo sukelti erotinio susijaudinimo žiūrovui.

Pozuotojų rasti nelengva

- Ar tiesa, kad tarp darbų - ir jūsų žmonos aktai?

- Kas arčiau "po ranka", tas ir patenka į paveikslą. Nenorėčiau to sureikšminti. Kūnas man labiau yra pretekstas, įkvėpimo šaltinis, o ne kokio nors konkretaus žmogaus vaizdavimas.

- Žmona Ieva - taip pat menininkė. Kaip ji vertina jūsų kūrybą?

- Vaikystėje ji yra grojusi smuiku, bet dabar - nebe. Mano kūrybos žmona nepeikia.

- Kaip sekasi rasti pozuotojų, kurių reikia piešiant apnuogintas figūras ir aktus ir kur jų ieškote - per internetą, gatvėje, Dailės akademijoje?

- Sunku jų rasti ir Dailės akademijoje. Pozuotojo profesija nėra populiari. Ir atlyginimas labai mažas. Todėl nedaug norinčiųjų dirbti tokį darbą. Dažniausiai renkuosi profesionalius pozuotojus. Ir save patį.

- Kaip tik norėjau paklausti - dažnai kuriate autoportretus, ar taip pat ir autoaktus?

- Taip, esu tapęs ir save. Man yra natūralu tyrinėti savo kūną.

- Taip daro maži vaikai.

- Panašiai. Susidomėjimas žmogaus kūnu nedingsta. Manasis panašus į kitus, bet kartu ir savitas. Man visada įdomu save piešti arba tapyti. Nepavargstu to daryti.

- Ką manote apie menininkus, kurie siekia šokiruoti?

- Jei turėčiau tokį tikslą, padaryčiau ką nors labiau šokiruojančio, bet rengdamas parodas to neplanuoju.

Bet prieš kitus šokiruojančius menininkus neturiu nieko prieš. Manau, kad kuo daugiau ir kuo įvairesnių menininkų yra, tuo smagiau gyventi. Kiekvienas renkasi pats. Aš esu saikingai šokiruojantis dailininkas.

Man nėra labai svarbu, kieno aktas pavaizduotas - mano, žmonos ar pozuotojo. Kūnai - tik kūrybos pagalbininkai ir gali atrodyti visai kitaip negu realybėje. Išorinis panašumas mane mažai domina. Nekeliu sau užduoties papasakoti apie aktui pozavusį žmogų. Neturiu tikslo dokumentiškai parodyti, kaip tuo metu jis atrodė. Man svarbiau, kokius pojūčius ar nuotaiką bandau perkelti į paveikslą.

Prasiplėtė akiratis

- Mokėtės Lietuvoje, vėliau - Florencijoje, Niujorke. Ką įdomaus ten sužinojote?

- Iš Florencijos ir Niujorko patirties atsivežiau daug. Bet ji nebūtinai susijusi su konkrečių žinių gavimu. Pamačiau įvairių gyvenimo būdų, mokyklų, sutikau įvairių menininkų. Teko bendrauti su žmonėmis, kurie užaugę kitokioje aplinkoje, kultūroje. Tuos pačius dalykus jie suvokia visiškai kitaip. Prasiplėtė akiratis.

Labai skirtingi yra įsitikinimai ir vertybės, supratimas, kas yra gražu, ir kas - ne. O meilė, artumas, pojūčiai ir kiti bendražmogiški dalykai, mano pastebėjimu, visur tokie patys. Visiems norisi turėti draugų, gerai dirbti savo darbą.

- O štai aš po kelionių į užsienį vis pastebiu, kokie Lietuvoje žmonės susikaustę.

- Taip, bet tai priklauso nuo elgesio normų, kurių nepaisydamas gali užsitraukti sau pavojų. Lietuvoje, jei būsi ne susikaupęs, o atsipalaidavęs, tam tikruose visuomenės sluoksniuose tavęs nemėgs.

- Dėstėte "čiurlionkėje", dabar - Vilniaus dailės akademijoje. Meninė kūryba - nepakankamas pragyvenimo šaltinis?

- Dėstymas - visuomenei naudingas darbas. Kartais, kai tapai paveikslus, jautiesi dirbantis tik sau. Ypač, jei paveikslų tuo metu niekam nereikia ir jų niekas neperka. Tampi uždaru individu, kuris niekuo nesidalina: žiniomis, patirtimi. Dėstymas man yra galimybė dalintis su kitais tuo, ką atradau studijuodamas dailę - žmogaus kūną.

Be to, meninė kūryba yra nestabilus pragyvenimo šaltinis. Nežinai, ar kūrinys, kurį pardavei, yra didelio pardavimo pradžia ar pabaiga - apskritai pats paskutinis parduotas darbas.

Ekstremalūs pomėgiai

- Kas labiausiai padeda susikaupti dailės kūrybai - muzika, knyga, gal rymojimas prie lango...?

- Daug kas ir niekas. Būna, padeda muzika ar kavos puodelis. Dažnai paimu knygą, mėgstu per pertraukas skaityti, tai padeda pamiršti tapybos problemas.

- Ką skaitėte pastaruoju metu?

- Elizabeth Wurtzel "Prozako kartą".

- Ar daug taisote savo darbus?

- Nemažai. Yra vienu įkvėpimu padarytų darbų, yra tokių, kuriuos pertapiau 10 ir daugiau kartų.

- Interneto svetainėje, skirtoje ekstremaliam sportui, radau žinutę apie jūsų kūrybą: "Negražių paveikslų tapymas, akademinio piešimo dėstymas Vilniaus dailės akademijoje, M.K.Čiurlionio meno mokykloje". Ar kurti negražius paveikslus yra ekstremalu?

- Mėgstu buriuoti. Anksčiau plaukiojau burlente. Todėl ir dalyvavau tame forume ir įdėjau šį skelbimą.

- Ką dar ekstremalaus mėgstate daryti?

- Šiuo metu paveikslų tapymas yra pati ekstremaliausia mano veikla (šypsosi). Beje, planuoju projektą apie ekstremalų sportą.

Trumpai

* Ž.Augustinas gimė Vilniuje 1973 metais. 1991-1998 metais studijavo Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2000-aisiais stažavosi Niujorke Joe Santore piešimo kursuose, 2001-aisiais - Florencijos meno akademijoje. 2003-2004 metais studijavo tapybą Niujorko meno studentų lygoje. 2005-2007 metais mokėsi aspirantūroje VDA. Nuo 2001 dėsto Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Nuo 2006-ųjų - dėsto piešimą VDA.

* 2000-aisiais - vienas iš 28 Soho konkurso Niujorke nugalėtojų. Tais pačiais metais užėmė trečiąją vietą tarptautiniame Georgetown'o konkurse Vašingtone. 2002-aisiais gavo antrąjį prizą BP portreto apdovanojimuose Londono nacionalinėje portretų galerijoje. 2004 metais paskirtas prizas už geriausią debiutą XII tarptautinėje Lietuvos tapybos trienalėje. 2005 metais Lietuvos kultūros ministerija apdovanojo už geriausią metų debiutą profesionaliajame mene.

* Nuo 2001 metų surengė devynias personalines parodas Lietuvoje ir JAV. Dalyvavo daugiau kaip trisdešimtyje grupinių parodų Lietuvoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"