TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gruzinas Lietuvoje: kalta moteris

2016 07 15 6:00
Scena iš spektaklio "Pirosmanis". "Nelengva buvo man paaiškinti, kaip reikia vaidinti gruzinus", - prisimena Levanas Sepashvili . Gruzijos kultūros asociacijos "Kachetija" archyvo nuotrauka

Šešiasdešimtmetis Levanas Sepashvili juokavo: Gruzijoje yra paprotys vogti nuotakas, o Lietuvoje pavogė jį. Atlydėjęs brolio sūnų studijuoti Kauno medicinos akademijoje, susipažino su lietuve Vilma ir taip liko gyventi kartu. Lietuvoje jau 25 metai.

Iš pradžių pora įsikūrė Krakių miestelyje Kėdainių rajone. Prieš penkerius metus jau su dviem dukromis Tiniko ir Leila persikėlė gyventi į Trakus. Ten L. Sepashvili įkūrė Gruzijos kultūros asociaciją „Kachetija“, nors tokia mintis kirbėjo jau keliolika metų.

„Gruzijoje seni išmintingi žmonės sako, kad ten, kur gyveni, turi pasodinti medį, t.y. ką nors naudinga padaryti. Aš noriu prisidėti stiprinant lietuvių ir gruzinų ryšius, kad dvi mažos tautos geriau viena kitą pažintų“, – kalbėjo Gruzijos kultūros asociacijos „Kachetija“ pirmininkas.

Iš vynuogių tėvynės

L. Sepashvili kilęs iš Kachetijos – seniausio Gruzijos regiono ir, galima sakyti, vynuogių tėvynės. Gruzinų išmintis byloja, kad ten, kur auga vynuogynai, gimsta malonūs žmonės, nes ten, kur geras vynas, ir žmonės turi būti geri.

Gruzijoje L. Sepashvili studijavo režisūrą. Napareuli miestelyje netoli Telavio buvo įkūręs liaudies teatrą. Jame vaidino ir mėgėjai, ir profesionalūs aktoriai. Per gastroles trupė apvažiuodavo beveik visą Gruziją.

Napareuli liaudies teatras gyvavo beveik dešimt metų. Per karą praėjusio amžiaus dešimtą dešimtmetį buvo sugriautas. O režisierius atsidūrė Lietuvoje. Neseniai draugas jam atsiuntė išlikusią vieno spektaklio programą prisiminimui.

Senojo Tbilisio vaizdai, nutapyti dailininko Merabo Tamarashvili (kairėje), papuošė gruzinų restorano "Pirosmanis" sienas Trakuose. /Gruzijos kultūros asociacijos "Kachetija" archyvo nuotrauka

„Suliko“

„Neapsirikau atvykęs į Krakes. Pajutau ten tokią aurą ir miestelio žmonės labai šiltai mane priėmė, – pasakojo gruzinas. – Pasijutau tarsi devintame danguje. Tokie geri žmonės gyveno šalia. Draugaujame iki šiol, ir Krakėse esu gerbiamas. Šią vasarą miestelis minėjo 595 metų jubiliejų. Per šventę jaučiausi tarsi namie, nors esu per 3 tūkst. kilometrų nuo Gruzijos.“

Krakių miestelyje gyveno Vilmos seneliai. L. Sepashvili su žmona ten kartu pradėjo verslą, atidarė savo kavinę. Vienas nuolatinis jos lankytojas iš gretimo kaimo kartą paklausė, gal kavinės savininkas turi gruzinų dainos „Suliko“ įrašą. Žinoma, turėjo ir paprašė barmeno, kad kaskart, kai tas vyras ateis, paleistų jam dainą apie Suliko.

„Vieną dieną užeinu į kavinę, girdžiu skambant „Suliko“ ir matau, kad tas vyras verkia, – pasakojo L.Sepashvili. – Pamaniau, gal kas negero jam atsitiko, ir priėjęs paklausiau, kodėl verkia. Jis atsakė, kad prisiminė Gruziją. Ten kasmet važiuodavo atostogauti ir taip gražiai būdavo sutiktas, pagerbtas.“

Tada ir kilo mintis steigti Gruzijos kultūros asociaciją. Tačiau sumanymas buvo įgyvendintas jau įsikūrus Trakuose.

Per jaunųjų talentų konkursą. /Gruzijos kultūros asociacijos "Kachetija" archyvo nuotrauka

Apie Niko Pirosmanį

„Pradėjome plėtoti savo kultūrinę veiklą nuo spektaklio apie žymų gruzinų dailininką N. Pirosmanį, – pasakojo Gruzijos kultūros asociacijos „Kachetija“ pirmininkas. – Šį spektaklį buvau pastatęs ir Gruzijoje prieš daugiau kaip tris dešimtmečius. Dabar – Trakų kultūros rūmuose veikiančiame Karališkajame rūmų teatre. Kai susipažinau su kolektyvu, iš karto pamačiau, kuris žmogus vaidins dailininką. Surinkau ir nemažai vaikų tam spektakliui. Perdariau scenarijų, kad būtų vaidmenų visiems. Džiaugiausi, kad vaikai žengia pirmuosius žingsnius scenoje. Labai daug dirbome. Būdavo, kad grįžtu vakarais namo ir pagalvoju, jog kitą dieną nebeisiu į repeticiją. Nelengva buvo man paaiškinti, kaip reikia vaidinti gruzinus. Tačiau galiausiai, kai trupė apsirengė gruziniškais kostiumais, pajuto, kaip reikia vaikščioti ir kalbėti, scenoje tikrai stovėjo ne lietuviai, o gruzinai. Kas matė spektaklį, tuo įsitikino.“

Jau sulaukta kvietimų parodyti spektaklį ir Gruzijoje – seniausiame šalyje Telavio valstybiniame teatre ir senojoje Gruzijos sostinėje Schetoje, garsiosios Sveticchovelio katedros prieigose. Tačiau kol kas nepavyko rasti finansavimo kelionei. Pasak režisieriaus, spektaklis ir Gruzijoje bus vaidinamas lietuviškai, nes tragiškas N. Pirosmanio gyvenimas – tokia tema, kad gruzinams versti tikrai nereikia, jie viską mintinai žino. Ir spektaklis apie N. Pirosmanį turi būti toks, kad nepadarytų gėdos. Gruzinų neapgausi.

Visa šeima per dukrų Tinikos ir Leilos pirmosios komunijos šventę. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Ir lietuviai, ir gruzinai

Šią vasarą Gruzijos kultūros asociacija „Kachetija“ surengė vaikų talentų konkursą. Jame dalyvavo ir gruzinų, ir lietuvių vaikai nuo aštuonerių iki aštuoniolikos metų – iš Vilniaus, Kėdainių, Nemenčinės, kitų Lietuvos vietų. Nors pirmą kartą rinkosi dar nedrąsiai, rodė, ką sugebėjo: šoko, dainavo, vaidino.

„Gruzinų vaikų čia mažai ir nieko nenuveiksi, jei nepritrauksi ir lietuvių vaikų, – sakė L. Sepashvili. – Kartu su vaikais lengviau įtraukti į bendrą veiklą ir tėvus. Su vaikais atvažiuoja – kitaip suaugusiuosius sunku surinkti. Taip tikimės jų suburti daugiau.“

Taip pat rengiamos edukacinės programos, skirtos geriau pažinti Gruziją. Lietuviams jos labai patinka. Norima taip pat pasikviesti meno kolektyvų iš Gruzijos. Jau koncertavo vienas šokių ansamblis. Turėtų atvykti ir šiemet Naujųjų metų išvakarėse.

„Reikia paimti, kas gera iš gruzinų ir kas gera iš lietuvių, ir tai suvienyti. Gerai prisimenu 2008 metus, kai buvo karas ir Lietuvos žmonės pirmieji pasaulyje atėjo ginti Gruzijos. Lietuva ir Gruzija visada kovojo už laisvę. Dvi mažas tautas sieja stiprus ryšys, – kalbėjo jis. – Todėl noriu, kad ir Lietuvos vaikai daugiau sužinotų apie Gruziją, jos istoriją. Nuvyktų ten ir patys viską pamatytų. Pamiltų Gruziją ir ją gerbtų. Taip mezgasi geresni šalių santykiai. Taip pat norime pasikviesti vaikų iš Gruzijos atostogauti Lietuvoje, susipažinti su šalimi, jos istorija, kultūra.“

Levanas Sepashvili jau beveik pusę savo gyvenimo nugyveno Lietuvoje. /Alinos Ožič nuotrauka

Pusė gyvenimo – Lietuvoje

Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 2011 metais mūsų šalyje gyveno 372 gruzinai. Maža bendruomenė išsisklaidžiusi po visą Lietuvą. Tautinių mažumų departamento turima informacija, šiuo metu veikia dvi gruzinų nevyriausybinės organizacijos: Lietuvos gruzinų kultūros draugija „Iberija“ Vilniuje ir Gruzijos kultūros asociacija „Kachetija“ Trakuose.

„Kodėl dažniausiai gruzinai atvažiuoja į Lietuvą? Visada kaltos moterys, – juokavo L. Sepashvili. – Kai kas atvyksta dėl merginos. Kai kas čia ieško darbo. Pastaruoju metu vis daugiau atvažiuoja studentų. Aš pats jau beveik pusę savo gyvenimo pragyvenau Lietuvoje. Čia užaugo ir mano vaikai.“

Abi L. Sepashvili dukros – muzikantės. Septyniolikmetė Tiniko labai gerai dainuoja. Šiemet ji įstojo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Keturiolikmetė Leila mokosi griežti smuiku sostinės Karoliniškių muzikos mokykloje. Visa šeima įsitraukusi ir į Gruzijos kultūros asociacijos „Kachetija“ veiklą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"