TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gydantys laukiniai prisiminimai

2007 12 01 0:00
37 metų psichoterapeutė G.Petronienė debiutavo kaip prozininkė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vilnietė psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė, neseniai debiutavusi prozos knyga "Laukiniai prisiminimai", sakė nebesibaiminanti, kad kolegos, dažnai visur matantys diagnozes, ir jos tekstuose įžvelgs vieną ar kitą simptomą.

LŽ pašnekovė prisiminė viešbutyje dirbantį bičiulį. Kai rytą priėjusi kambarinė jo mandagiai paklausė: "Pone direktoriau, gal norite kavos?", šis atsakė: "Aš gyventi nenoriu."

"Jei tokiu stiliumi kalbėsi, ką jauti, tave vadins laukiniu, - juokėsi "Laukinių prisiminimų" autorė. - Ir mano tekstai tokie, nors visuomenėje esu tvarkinga, stipri, logiška. Bet man irgi norisi atsipalaiduoti ir išreikšti save taip beprotiškai."

Nemeluojant sau

Pirmą knygą 37 metų autorė išleido mergautine G.Bončkutės pavarde ir gana intriguojančiu pavadinimu. Laukiniais psichoterapeutė vadina tokius jausmus, kurie viešai paprastai nėra reiškiami. Jie labai stiprūs arba negatyvūs - nerimo, liūdesio, meilės jausmai.

"Kai rašai, leidi sau išreikšti viską. Nieko nebijai. Prieš tave lapas popieriaus, ir nėra reikalo sau meluoti. Jei pasakytum visa tai kam nors žodžiu, pavadintų beprote", - kalbėjo knygos autorė.

Genovaitė jau seniai rašinėjo sau ir draugams. Rašymas buvo kaip poetinė psichoterapija, nors tada dar nežinojo apie ją. Parašo, ir kokia nors būsena išsisklaido, pasidaro lengviau. Nusiunčia tekstus paskaityti draugams, ir šie geriau ją supranta, užsimezga nuoširdesnis ryšys.

Ką pasakys kolegos

Pašnekovė prisipažino niekada nemaniusi leisti knygos, nes tai, ką rašė, laikė labai asmeniniu dalyku. Įkalbėjo draugai menininkai. Ir dabar, kai knyga jau išėjo, jaučiasi gana nejaukiai, nes ją skaito nepažįstami žmonės. Nors tai ne dienoraštis, o grožinis tekstas, fantazijos vaisius.

"Laukinius prisiminimus" jau skaitė ir kai kurie psichoterapeutės kolegos, bet jie visi - draugai. Genovaitė sakė nežinanti, kokie būtų nedraugų atsiliepimai, bet jai ir nesvarbu, jei, pavyzdžiui, kuris nors iš kolegų, perskaičiusių knygą, imtų kalbėti apie vieną ar kitą simptomą.

"Psichoterapeutas visur mato diagnozes. Jis nėra koks nors piktas ar blogas žmogus, bet tikrai nėra ir naivus: jei aprašyti kokie nors neigiami jausmai, mato ir problemą, - kalbėjo knygos autorė. - Šiek tiek privengiau psichoterapeutų kaip skaitytojų, nes jie iš karto išnarstys po kaulelį, bet dabar nebebijau. Manau, pati esu gana nebloga psichoterapeutė. Jie už mane ne geresni. Jei išnarstys mane - galiu ir juos. Ta drąsa atsirado, kai pradėjau jausti, jog esu gana stipri. Taip, prisipažįstu, turiu problemų, bet matau, kad jų turi ir kiti. Na ir ką - vis dėlto gyvename."

Psichoterapeutė iki ausų

Pašnekovės buvęs vyras Robertas Petronis taip pat psichoterapeutas. Kai susituokė, ji buvo antro, kai išsiskyrė - penkto kurso studentė. Dukrai Salomėjai - 15 metų.

"Paprastas dalykas - susituokėme dėl dukters. Buvo toks įsimylėjimas, kvailokas romanas. Pamėginome gyventi kartu, stengėmės, stengėmės, bet pamatėme, kad nelimpame kaip asmenybės, esame labai skirtingi, - atvirai kalbėjo Genovaitė. - Nieko skausmingo nebuvo. Esame geri draugai, jis užtektinai rūpinasi dukra ir dažnai susitinkame kaip kolegos." Abu dirba tame pačiame Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute, dėsto ir yra supervizoriai, kitaip sakant, vertina ir konsultuoja kitus psichoterapeutus.

"Esu psichoterapeutė iki ausų, - juokėsi pašnekovė. - Man visą laiką rūpi suprasti žmones. Dirbu nuo pat penkto kurso ir visą laiką - vien psichologinį darbą. Nuo ryto iki vakaro - vien psichologija, ir nieko daugiau."

Ir kunigas, ir detektyvas

Pas psichoterapeutę ateina žmonės dažniausiai dėl depresijos ir blogų santykių - su sutuoktiniu, vaikais, tėvais, dėl vienišumo, pervargimo, persidirbimo. Kaip pašnekovė juokavo, psichoterapeutas yra ir kunigas, ir detektyvas. Jis turi išklausyti, nuraminti žmogų ir rasti simptomų, pavyzdžiui, galvos skausmo ar blogo miego, priežastis. Žmogus jų nežino, nes mėgina sau truputį pameluoti.

"Per tuos metus, kai dirbu psichoterapeute, man neatrodo, kad mūsų visuomenė pasikeitė - nei į bloga, nei į gera. Išliko daugmaž tokia pati, - sakė pašnekovė. - Tačiau visi darosi labai užsiėmę ir pavargę. Jaunimas truputėlį mažiau išgąsdintas nei sovietinių laikų žmonės. Kartais mane stebina lyg ir per didelis jų pasitikėjimas savimi, bet jeigu žmogus šiek tiek geriau vertina save, negu iš tiesų yra, depresija jam gresia mažiau."

Nors drauge su klientais per psichoterapijos seansą kuriamas geras santykis paveikia ir pačią psichoterapeutę, ji prisipažino, kad po dienos, praleistos tarp neigiamų emocijų, atsiranda kažkoks liūdesys ir atrodo, jog aplinkui - vien problemos. Atgaivina kultūros renginiai, todėl bent kartą per savaitę nueina į kiną, koncertą.

"Daugelio psichoterapeutų pranašumas - kad labai gerai jaučia kitą žmogų. Jis dar nieko nepasako, o tu jau turi jausti jo nuotaiką. Aišku, tas jautrumas būtų blogai kitose srityse, tad politikė būti negalėčiau, nes ten tiek negatyvo - kažkas šiurpaus, - paaiškino pašnekovė. - Užtat geriau jauti meną. Labai lengvas tas ryšys, ir gali daug iš jo gauti."

Ledo kirtiklis

Genovaitė ir pati išmėgino ne vieną meno sritį: fotografavo, piešė, skambino pianinu. Taip pat šoko liaudies šokius. Ir šiaip yra labai aktyvi.

"Esu toks žmogus. Gal kokį vakarą praleidžiu namie, o kitais parbėgu, viską sutvarkau, pabūnu su dukra ir vėl išbėgu kur nors. Juk tiek daug įdomaus aplink. Ir dar vienas dalykas, - pridūrė psichoterapeutė, - visą dieną praleidžiu su nelaimingais žmonėmis. Ne iš gero gyvenimo jie ateina - arba depresiški, arba pikti. Per tą laiką manimi niekas nesidomi, tik aš jais domiuosi šimtu procentų. Žodžiu, man reikia labai stiprios teigiamos atsvaros."

Dar vaikystėje tėvas, chemikas, labai mėgdavęs keliauti, vesdavosi Genovaitę į mišką slidinėti. Pamėgo keliauti ir pati. Studijų metais patraukė kalnai. Kiekvienais metais važiuodavo į kalnus - gal daugiau kaip 12 kartų į juos yra kopusi. Įveikė ir gana sudėtingą ketvirtą kalnų turizmo kategoriją. Buvo Tianšanyje, Kaukaze, Slovėnijos Alpėse, Turkmėnijos dykumos kalnuose.

Ir dabar prieškambario kampe stovi ledo kirtiklis. "Tik dėl juoko pasidėjau, bet šiaip jis naudojamas daiktas, - sakė pašnekovė. - Išvažiuosiu į kalnus ir vėl bus reikalingas."

Būti gyvam

Genovaitė stengiasi kasdien bent po pusvalandį medituoti. Meditacijos mokėsi rimtai ir sunkiai. Važiavo į vipasanos stovyklas, kuriose reikia 10 dienų visiškai tyloje sėdėti meditacijos poza, stebėti savo kvėpavimą ir pojūčius. Rytą ketvirtą keliesi, vakare dešimtą guli, per pertraukas truputį pavaikštai, pavalgai, ir viskas. Užtat dabar gali per penkias minutes pereiti į meditacijos būseną. Tada viskas gerai susidėlioja, paaiškėja, jei ką pamiršo ar kokių neigiamų emocijų sukaupė. Viską pamato tarsi ekrane ir gali sutvarkyti. Kartu patiria ir malonių išgyvenimų, jei medituoja gamtoje ar kokioje nors geroje aplinkoje.

"Laukinius prisiminimus" išleidusi leidykla "Versus aureus" rengiasi publikuoti ir pirmąją G.Petronienės specialybės knygą "Įdomioji psichoterapija mokytojams ir tėvams".

"Kad būsiu psichoterapeutė iki gyvenimo pabaigos, esu įsitikinusi, bet kad tapsiu rašytoja, nesu tikra, - prisipažino pašnekovė. - Jei gyvenimas bus toks geras, kad galėsiu būti ir labai gyva, ir labai nuoširdi, tikrai dar rašysiu. Jeigu užvers darbais ir nebus suprantančių, mylinčių žmonių, tada bus sunkiau."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"