TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyvačių gaudytojas nevaidina drąsuolio

2010 06 30 0:00
Iguana savo šeimininkui itin draugiška.
Reginos Slučkienės nuotrauka

Dažnas mūsų sustingstame iš siaubo šalia išvydę roplį. Net visiškai nepavojingi žalčiai, su kuriais protėviai taip sutardavo, kad leisdavo lakti pieną kartu su katėmis iš vienos lėkštelės, šiais laikais ne vienam kelia šiurpulį. Gal todėl, kad žalčių ir gyvačių Lietuvoje jau gerokai mažiau?

Sykį savo darbovietėje sulaukiau seniai pažįstamo svečio. Paspaudęs ranką Panevėžio rajono Raguvos vidurinės mokyklos biologijos mokytojas Antanas Slučka atsegė krepšį. Išlindo didžiulės gyvatės galva. Šastelėjau šalin... "Nebijok, tai pitonas", - nuramino Antanas.

Šį pavasarį viena tokių pitonių A.Slučkos terariume padėjo net 50 kiaušinių. Gamtininkas roplius augina jau daug metų, tačiau tokio "derliaus" ligi šiol dar nebuvo. Po mėnesio iš kiaušinių išsiris daugybė pitoniukų.

Vienus A.Slučka tikisi parduoti roplių mėgėjams ar išmainyti į kitus įdomius gyvūnus, o kiti liks jo prižiūrimame Raguvos mokyklos vadinamajame gyvajame kampelyje, kur auga ne tik pitonų, bet ir smauglių, žalčių, taip pat agamų, gekonų ir kitų driežų, rupūžių, vabalų, paukščių, krabų, chameleonų bei kitų gyvūnų.

Lankytojų dėmesį ypač traukia tigrinė pitonė albinosė, kurią A.Slučka augina nuo mažens. Dešimties metų "mažylė" sveria jau per 60 kilogramų, yra 4 metrų ilgio ir išperėjo jau keletą vadų jauniklių. A.Slučka tikisi, kad jos svoris sieks visus 100 kilogramų, o ilgis - apie 7 metrus.

Pitonės vyras kur kas smulkesnis ir mažiau ėda, o patelei vieni juokai praryti iškart keletą vištų ir dar užsigardžiuoti viena kita žiurke...

Ryžtingai ir tiksliai

A.Slučka tikina, esą net pavojingų gyvačių bijoti neverta. "Jeigu gyvatės neskriausi, ji nekirs. Savo ginklą - nuodus ji naudoja tik kritiniu atveju. Jie skirti grobiui paralyžiuoti, o žmogus niekada nebuvo gyvačių grobiu", - aiškina herpetologas - mokslo apie roplius žinovas.

A.Slučka kadaise vadovavo Tado Ivanausko zoologijos muziejaus herpetologijos (roplių) skyriui, paskui Lietuvos zoologijos sodui, o vėliau grįžo mokytojauti į tėviškę - Raguvos miestelį.

Daug kartų šis specialistas keliavo gaudyti roplių į Aziją, Kaukazą, Užkaukazę, Pietų Sachaliną, Kurilus, Karpatus ir kitur. Anksčiau daugelyje kraštų retus gyvūnus buvo galima laisvai gaudyti ir išgabenti, o dabar tai riboja Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija, kurią 2001 metais ratifikavo ir Lietuva.

"Būdavo, iš ekspedicijų parsiveždavome net po 200 įvairių roplių", - prisimena A.Slučka. Tie gyvūnai papildė Lietuvos zoologijos muziejaus ir sodo kolekcijas, kitus gamtininkas įkurdino Raguvos mokykloje ir savo namuose.

Tose kelionėse būta ne tik įdomių laimikių, bet ir grėsmingų nuotykių. "Pavojingiausia būdavo persekioti giurzas. Ypač, jei neturėdavau specialios gaudymo lazdos ir tekdavo tenkintis paprasčiausiu pagaliu. Tuomet tekdavo veikti ryžtingai: prispaudi gyvatę lazda, čiumpi už sprando ir švysteli į maišą.

Suimti reikia kuo daugiau jos kūno ir kuo stipriau, antraip giurza išsilenks ir suvarys nuodingus dantis. Be to, ji turi nemažai jėgos. Jei ištrūks - tau amen", - neslepia būtų pavojų zoologas. Pavojingų gyvūnų gaudytojo judesiai turi būti tikslūs ir ryžtingi.

Griovyje su giurza

Su giurza A.Slučkai net teko nubildėti į griovį - ligi šiol tai mena kaip vieną baisiausių savo gyvenimo akimirkų.

"Prie vieno Turkmėnijos kaimo ieškojau agamos (toks driežas - aut.). Aptikęs urvą, rankomis prakrapščiau landą, o ten - giurza! Ji šmurkštelėjo tarp mano kojų į griovį, ant kurio krašto stovėjau. Iš netikėtumo neišlaikęs pusiausvyros, šleptelėjau įkandin gyvatės.

Giurza dar labiau įtūžo ir puolė. Teko net keletą kartų ją nuo savęs atmesti, kol viena ranka šiaip taip pasiekiau toliau gulintį tinklelį. Juo pavyko pastverti gyvatę", - prisimena pašnekovas. Giurza - viena pavojingiausių gyvačių pasaulyje. Nuo jos nuodų sukrešęs kraujas užkemša kraujagysles, pažeidžiamos kepenys, kiti vidaus organai, greitai irsta raumenys ir ištinka mirtis.

Kitąsyk A.Slučka irgi vos išvengė nelaimės. Prispaudė lazda didelę giurzą, ši pasimuistė, lazda triokštelėjo perpus. Gaudytojas vos spėjo atšokti. "Pasekiau, kur įlindo, susiradau stipresnį pagalį, atkapsčiau urvą ir sugavau", - džiaugiasi gamtininkas.

Vis dėlto gyvačių įkandimų jam išvengti nepavyko. Pirmą kartą tai nutiko dar studijuojant zoologiją Vilniaus universitete. Per praktiką bandė kolegėms merginoms pasirodyti "kietas" - sugauti iškart dvi lietuviškas angis, dar vadinamas marguolėmis. Viena koja užmynė vieną, kita - kitą ir pajuto skausmą: viena angis išsprūdo iš po bato ir įkirto į blauzdą. Koja ištino, pasidarė silpna, Antaną teko vežti į Molėtų ligoninę.

"Pirmasis susitikimas su lietuviško raisto gyvate neatbaidė. Priešingai, dar labiau susidomėjau ropliais. Kurso draugai pakrikštijo mane herpetologu. Tas vardas pamažu tapo profesija, pomėgiu ir lydi mane štai jau dvidešimt metų", - rašo savo knygoje "Gyvačių takais" A.Slučka.

Pasak jo, šiais laikais Lietuvos gyvačių neverta bijoti jau vien todėl, jog jų liko labai mažai. A.Slučka dabar moka pastverti lietuviškąją angį prispaudęs ją tušinuku. Ko gero, jūs nesate toks specialistas, tad išvydę šią marguolę geriau sukite savais keliais.

Kitąsyk, jau gerokai vėliau, A.Slučkai įkirto vietnamietiškos gyvatės jauniklis, kurį gamtininkas perkėlė šildytis po lempa. Atrodė sustingęs... Gerai, kad jauniklis, o ne jo mama: šios nuodų porcija būtų stipresnė.

Filmuose - netiesa

Vis daugiau egzotiškų kraštų gyvačių, vorų ir kitokių mūsų krašte neįprastų gyvūnų auginama privačiose kolekcijose Lietuvoje, tai tapo net mada. Paklausiau Antaną: kas atsitiktų, jei toks augintinis paspruktų iš terariumo?

"Jei tai, tarkim, smauglys - jis, nors ir didelis, žmogui visiškai nepavojingas. Šis roplys maitinasi pelėmis, gali sudoroti vištą. Filmuose matomi vaizdai, kai smauglys neva pasmaugia žmogų, neatitinka tikrovės. Kūrėjams tenka ilgai paprakaituoti, kol priverčia smauglį apsivynioti aktoriaus kaklą", - atsako gamtininkas.

Smaugliai ir jų šeimai priskiriami pitonai nuodingų dantų neturi. Jie savo auką prismaugia stipriai suverždami, o paskui pradeda ją ryti nuo galvos. Žmogui pavojinga tik didžioji anakonda - Pietų Amerikoje gyvenantis 6-10 metrų ilgio ir 250 kilogramų svorio smauglys. Jis įveikia net krokodilą. Mažesni ropliai žmogaus vengia.

Kas kita - nuodingos gyvatės, ypač atgabentos iš egzotiškų kraštų. Šios labai pavojingos. Žinoma, Lietuvoje daugeliui tokių gyvačių yra pernelyg šalta, kad jos būtų labai aktyvios, tačiau jei pasprunka iš terariumo - pavojus nemenkas.

A.Slučka iki šiol prisimena, kaip iš Raguvos mokyklos terariumo buvo pabėgusi kobra. Juk niekada negali visko numatyti. Kas galėjo pamanyti, jog kobrai pasprukti padės pelė? O gal ji taip atsidėkojo gyvatei, kad ši jos nesurijo?

Paspruko kobra

"O buvo taip: vieną vakarą įleidau į kobros narvą keletą gyvų pelių. Dažnai taip darydavau, juk pelės - gyvačių maistas. Tačiau tąkart vienos pelytės gyvatė nesudorojo. Ši per naktį pragraužė kartoninę terariumo sienelę, ir kobra per skylę iššliaužė lauk", - pasakoja herpetologas.

Visą savaitę gyvatė tūnojo po grindimis, o biologijos mokytojas ištyrinėjo kiekvieną mokyklos centimetrą. Ir buvo toks išsigandęs, kad naktimis nemiegojo. Kad nekiltų panikos, moksleiviams pasakyta, esą paspruko piktas žaltys, pastebėjus - neliesti ir tuoj kviesti mokytoją.

Iš slėptuvės kobra išlindo tik tada, kai išalko. Medžioklei pasirengusį roplį mokytojas užtiko tykojantį papūgėlių prie jų narvo.

Tąsyk mokykloje buvo ir daugiau nuodingų gyvačių. A.Slučka iki šiol džiaugiasi, kad pabėgo tik kobra, o ne giurza. Nuo tada pavojingų žmonėms gyvūnų gamtininkas mokykloje nebeaugina.

Kobros žmogų puola, jei pajunta pavojų. Tačiau prieš kirsdamos perspėja kovine poza - pakyla nuo žemės. Be to, ne visada kanda, kartais tik trinkteli galva. "Giurzos, mambos ir kai kurios kitos gyvatės yra daug pavojingesnės - gali be įspėjimo įgelti, jei pasipainiosi jų kelyje", - sako A.Slučka.

Atsipalaiduoti pavojinga

Kai kurie žmonės tarp pavojingų gyvūnų demonstruoja didelę drąsą. A.Slučkai lankantis viename Vidurinės Azijos serpantariume, narve, kur buvo kelios dešimtys kobrų, perdegė elektros lemputė. "Prižiūrėtojas atidarė dureles, lėtai ištiesė ranką tarp šnypščiančių, kovine poza atsistojusių kobrų ir įsuko kitą lemputę", - stebėjosi pašnekovas.

Jo pažįstamas dailininkas taip mėgo kobras, jog ištisas valandas galėjo būti tarp jų, gyvatės rydavo varles iš jo rankų, leisdavosi paimamos.

Prieš keletą metų lankiausi pas Garliavoje gyvenančią roplių mėgėją Rimą Ratkevičienę. Kol gėrėme arbatą virtuvėje, mus atidžiai stebėjo virš mano galvos ant šaldytuvo krašto įsitaisiusi didoka iguana. Na, tai taikus gyvūnas, tik gal truputį panašus į mažą dinozaurą, tačiau Rima linksmai prasitarė, kad kartais šis driežas mėgsta stryktelti ant patikusio žmogaus...

O paskui moteris parodė savo svetainėje kobrą, kuri įsikūrusi... spintoje. Ir ne narve, o paukščio inkile, be to, spinta neuždaryta. Šeimininkė įkišo ranką pro inkilo landą ir paglostė susirangiusią gyvatę: "Gerutė, gerutė"... "Žinau, kada Kleopatra rami. Tada

drąsiai imu ir ji man nekerta", - ramino nustėrusį mane moteris.

Daugiausia laiko Rimos augintinė leidžia šiame inkile, tačiau neretai ir iškeliauja iš jo. "Vieną vasaros popietę užsnūdau ir per miegą jaučiu - lyg kažkas šliaužia per mane. Pabudau ir žvilgtelėjau - ogi manoji kobrikė per mane rangosi", - kvatojo Rima ir tikino, jog jos kobros dantys nėra išrauti.

Nustebino fakyrą

Tačiau patyręs gamtininkas A.Slučka įspėja roplių augintojus: lengvabūdiškai elgtis su pavojingais gyvūnais negalima. "Ne vienas žmogus, ir net gerai jų elgesį išmanantys zoologai, mirė nuo gyvatės įkandimo. Antai mano pažįstamam Maskvos zoologijos sodo prižiūrėtojui įkando Afrikos kobra. Jo išgelbėti nepavyko. Kobros yra įkirtusios ir ne vienam cirko meistrui", - priminė herpetologas.

Nelaimė įvyksta dažniausiai tada, kai pernelyg pasitikintys nuodingais gyvūnais žmonės juos netyčia prispaudžia ar padaro ką nors, kas šiems nepatinka.

"Nereikia per daug priprasti prie nuodingų gyvūnų, atsipalaiduoti. Neužmirškime, jog tai - kitas pasaulis", - moko gamtininkas A.Slučka.

O kaip fakyrai, kerintys gyvates savo muzika? "Tai žiūrovų apgaudinėjimas, - numojo ranka herpetologas. - Kobros neturi klausos aparato, grojimo negirdi. Jos seka dūdelės judesius ir linguoja pagal juos, nes prieš tai buvo mušamos ta dūdele."

Neseniai Šri Lankoje lankęsis A.Slučka nustebino vietos fakyrą, rodžiusį susirinkusiems triukus su kobra. Pašokdinęs gyvatę, kerėtojas prinešė ją prie žmonių: gal kas nori palaikyti? Turistai šoko šalin, tik A.Slučka kaip niekur nieko paėmė roplį. "Mačiau, ji vos gyva ir, ko gero, be dantų, tad bijoti nebuvo ko", - kuklinasi gamtininkas. Aplinkiniai sušuko "profesor", o fakyras pagarbiai linkčiodamas atsiėmė gyvatę.

Kaip prisimeilinti smauglį

Dabar A.Slučka į buvusios SSRS šalis nebekeliauja - brangu ir pernelyg neramu. Kartais nuvažiuoja pas gyvūnų kolekcininkus Vakaruose, pasigėri egzotiškais gyviais turistinėse kelionėse. Parsigabena "laimikių" kur kas mažiau, negu anuomet - dabar leidimui gauti reikia įveikti daug kliūčių. Vis dėlto jo kolekcija Raguvos vidurinėje mokykloje ir namuose nemažėja, o kai kurių retenybių gali pavydėti ir dideli zoologijos sodai.

Prižiūrėti augintinius A.Slučkai padeda jo žmona ir bendramintė Regina, taip pat zoologė, nesigailinti miesto šurmulį išmainiusi į gyvenimą Raguvoje. R.Slučkienė moka ne tik profesionaliai elgtis su gyvūnais - ši meniškos sielos moteris mėgsta fotografuoti, ypač peizažus, kurti iš sėklų ir kitų gamtos dovanų papuošalus. Neseniai panevėžiečiai galėjo apžiūrėti jos saulėlydžių ir saulėtekių parodą "Raguvos dangus".

A.Slučka sako pastebėjęs, jog vaikai, kasdien matydami, kaip auga pitonas, iguana, rupūžė ar kiti gyviai, tampa ne tik išmintingesni. "Mėgstantis gamtą žmogus yra geresnis", - tvirtina mokytojas.

O ir globėjo rūpestingumą pajutę augintiniai pradeda kitaip elgtis. "Štai smauglys. Atrodytų, šiam nedraugiškam padarui rūpi tik paryti ir miegoti. Tačiau kai kasdien atėjęs jį paglostai, pakalbini, smauglys ima tave pažinti ir jaučia, kad esi jo draugas", - sako gamtininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"