TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyvenimą Europoje iškeitė į Afriką

2006 05 13 0:00
Auksinės juodojo žemyno spalvos.
Asmeninio albumo nuotr.

Vos porą savaičių Rūta Avulytė paviešėjo Lietuvoje. Ją vėl pašaukė tolima ir paslaptinga Afrika, kurioje ji atlieka Jungtinių Tautų savanorės misiją. Kelionės į Liberiją išvakarėse šnekėjome su Rūta apie darbą ir gyvenimą juodajame žemyne, jai nušvitusiame ryškiausiomis spalvomis.

Šiandien dažnai virkaujama dėl lietuvių, važiuojančių laimės ieškoti svetur. Emigracijos problemos parūpo ir valdžiai, suskaičiavusiai, kad iš Lietuvos pastaraisiais metais išvyko per 300 tūkst. žmonių. Problema įvardijama, bet jos sprendimo būdų neieškoma. Tik kažin ar į tipiškų emigrantų, ieškančių geresnio gyvenimo kitur, sąrašą galėtume įrašyti Rūtą Avulytę, kuri išvyko dirbti į Afrikos žemyną, Liberijos valstybę. Baigusi Vilniuje Tarptautinių santykių institutą ir tapusi politologijos bakalaure, ji tiesiog nesusirado darbo Lietuvoje. Padirbėjo Olandijoje, Vokietijoje. Paskui nusprendė mokytis JAV. Niujorke baigė Kolumbijos universitetą, tarptautinių santykių magistrantūrą.

Grįžusi namo, vėl nerado vietos, kur galėtų pritaikyti savo žinias. Pasak Rūtos, sėdėti kokiam nors prabangiai apstatytame biure nesinorėjo. Juo labiau buvo atgrasu rašyti ataskaitas, kurių niekas neskaito. Iš koto išvertė skambutis iš Jungtinių Tautų. Merginai pasiūlė vykti į Liberiją su savanorių misija organizuoti demokratiškų rinkimų. Ilgai nesvarstė, iškart pasakė sutinkanti.

Slėgė išpuikėlių gyvenimas

Rūtai labai patiko studijos Kolumbijos universitete. Jos kurso draugai didžiavosi kelionėmis po Afriką ir visą pasaulį. Savo pasakojimais apie Afriką jie užkrėtė ir Rūtą. Jai atrodė natūralu padirbėti ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Kai prieš 15 mėnesių jai pasiūlė vykti į Liberiją, apsidžiaugė kaip vaikas. Dar vienas pretekstas išvažiuoti iš Europos - čia vyraujantis snobizmas. "Europa man tapo nuobodi ir snobiška. Žmones čia valdo interesai ir išskaičiavimas, ką tu gali duoti arba kiek gali būti man naudingas. Toks išpuikėlių gyvenimas pradėjo mane slėgti. Norėjosi grįžti prie vertybių prasmės ir įvertinti tai, ko siekiu, ko noriu ir ką galiu. Pasitaikė proga išvykti į Liberiją, ir nėriau stačia galva", - atvirai pasakojo Rūta apie gyvenimo prasmės ieškojimą.

Iki lemtingojo skambučio 2004 metų pabaigoje ji nedaug težinojo apie Liberiją. Sutikusi vykti su misija į Afriką, atsivertė žemėlapį. Liberija - žemyno vakaruose prie vandenyno prisišliejusi nedidelė valstybė, kurioje 2,8 mln. gyventojų. Tropikai, maliarija, geltonasis drugys. Po 15 metų trukusio karo, suirutės ir neramumų padėtis dar įtempta. Pasibaigus karui 2003 metais šalyje dislokuoti Jungtinių Tautų taikdarių daliniai. Rūta irgi tapo savanore, jos pirmasis darbas - organizuoti pirmuosius demokratinius prezidento ir parlamento rinkimus. Ten nuvykusi ji pamatė visai kitokią Afriką, negu rodė per CNN ar "National Geographic" kanalus.

Pirmieji įspūdžiai

"Nesigailiu nė vienos dienos, praleistos įdomioje šalyje. Atvykusi iškart patekau į politinių įvykių sūkurį. Prezidento ir parlamento rinkimai vyko tuo pačiu metu, 2005 metų lapkritį. Atvykau čia kartu su 200 savanorių. Mano darbas buvo organizuoti rinkimus. Pradėjome nuo nieko. Teko sudaryti rinkėjų sąrašus, jų nebuvo keliolika metų, kol vyko karas. Kvietėme žmones registruotis, tardavomės su mokyklų vadovais, kad jie leistų savo patalpose rengti susirinkimus. Dirbome kitaip negu Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur irgi buvau pasiųsta stebėti rinkimų. Ten reikėjo vaikščioti į namus ir butus. O Liberijoje kvietėme žmones ateiti į rinkimų vietas. Ten, kur dirbau, tikrai atėjo labai daug žmonių", - rinkimų įspūdžiais dalijosi pašnekovė. Po rinkimų Jungtinės Tautos pareiškė Rūtai padėką ir pakvietė likti dirbti Liberijoje.

Rinkimai, pasak Rūtos, tikrai buvo demokratiški. Pirmajame etape pretendavo net 22 kandidatai. Antrajame ture varžėsi šešiasdešimt septynerių moteris - Ellen Johnson-Sirleaf. Jos oponentas - jaunas garsus futbolininkas George'as Weah, žaidęs Milano komandoje. Liberijoje prezidente išrinkta moteris, keturių sūnų mama ir šešių anūkų močiutė. Prezidentės inauguracijos iškilmėse 2006 metų sausio 16-ąją dalyvavo Baltųjų rūmų atstovė Condoleezza Rice ir JAV prezidento žmona Laura Bush. Išrinkta prezidentė savo šalyje vadinama Geležine ledi. Pasak Rūtos, šalies vadovė puoselėja ambicingus planus įveikti ginkluoto konflikto padarinius ir įvykdyti ekonominį perversmą, siekiant gerovės Liberijos tautai. Beje, Liberija yra vienintelė Afrikos valstybė, kuri vadinama laisvės šalimi. Ji niekada nebuvo kolonija. Laisva šalis visada kreipė žvilgsnį į JAV. Apie tai byloja net jų valstybės vėliava, labai panaši į Amerikos.

Vykdo Jungtinių Tautų programas

Dabar Rūta darbuojasi Jungtinių Tautų agentūroje. Ji vykdo pasaulio maisto programą. "Mūsų darbas labai konkretus. Dirbame kartu su vyriausybe. Mano tiesioginiai partneriai - Švietimo ir Žemės ūkio ministerijos. Mes dalijame maistą mokykloms, kiekvienam vaikui. Stengiamės sudominti darbais vietos gyventojus. Jeigu jie dirba, remiame maistu. Maistas ten - darbo užmokestis, kaip pinigai. Dalijame maistą ligoninėms, kalėjimams, vaikų namams. Remiame grįžtančius į savo vietoves pabėgėlius. Pavyzdžiui, 50 moterų susiburia dirbti kokosų ar bananų plantacijose. Jos valo, prižiūri plantacijas, nuima derlių, parduoda, gauna pinigėlių. Už darbą atlyginame maistu. Netiesiogiai norime padėti kelti ekonomiką", - apie savo misiją pasakojo Rūta.

Jos būstinė yra netoli Dramblio Kaulio valstybės sienos, džiunglėse. Nedidelis miestelis, gal toks kaip Anykščiai. Trys asfaltuotos gatvelės. Rūta gyvena neseniai pastatytame viešbutyje. Čia pat ir Jungtinių Tautų agentūros būstinė, kurioje dirba apie 30 savanorių. Rūtai pavaldūs 12 vietos žmonių. Čia darbuojasi išsilavinę, baigę aukštuosius mokslus jauni žmonės. Uždirba po 800 dolerių. Jiems tai - didelis uždarbis, dažniausiai atiduodamas padėti įsitvirtinti giminėms, artimiesiems, tėvams. Šeimos saitai ten itin tvirti.

Rūta sakė, kad gyvena tarsi rojuje. Dvylika valandų per parą gali naudotis elektra ir šiltu bei šaltu vandeniu. Turi televizorių. Laisvalaikio - nedaug. Savaitgaliais Rūta sėda į visureigį ir važiuoja į atokesnes misijos sritis, lekia prie okeano. Sekmadienį maudosi vandenyne, pasilepina saulėje. "Man patinka aktyvus gyvenimas, kai nėra laiko sėdėti ir savęs gailėti", - pabrėžė Avulytė.

Afrikos spalvos

Rūta susižavėjo Liberija. Jai patinka žmonės, jų bendravimas. Pasak jos, visi sutikti praeiviai šypsosi, švyti jų akys. Jai įsiminė vienas susitikimas. Paklausė vienos moters, kur čia visi bėga. Ši atsakė, kad vienoje trobelėje gimė mergytė, visi bėga sveikinti mamos. Užsuko ir Rūta, pakalbino besišypsančią moterį, ką tik pagimdžiusią dukrą. Be gydytojų, slaugių, seselių, mat nėštumas ten - natūrali būsena. Pradžiugusi mama paklausė, kuo vardu baltoji ledi. Išgirdusi atsakymą, visiems paskelbė, kad jos dukrelė bus Rūta. Mažame Liberijos kaimelyje auga mergytė, pavadinta lietuvišku vardu. Šeimos čia gausios, augina po 8-12 vaikų. Tėvo įtaka šeimoje irgi juntama. Tėveliai dažnai nešioja vaikus ant rankų, vedžioja už rankutės.

Liberijos moterys įtaisė ir Rūtai nacionalinį apdarą, vadinamą lapa. Tai didelė marga ryškių spalvų medžiagos atraiža, panaši į skarą ir labai įvairiai rišama. Rūta sakė, kad su šia suknia, kurios pamušalas pasiūtas iš atlaso, jai per karšta. Susižavėjusi pasakojo apie Liberijos moterų grožį. "Jos gimusios būti manekenėmis", - tvirtino ji.

Kai namuose pasisakė tėvui, kad išvažiuoja dirbti į Afriką, Rūta sulaukė palaiminimo. "Šaunuolė, važiuok. Ką išmokai, tą dirbsi", - sakė tėtis. Kiek sunkiau sekėsi įtikinti mamą, kuri tiesiai išrėžė: "Gadini sau gyvenimą. Gal nueik pas daktarus". Rūta prisipažino suprantanti mamą ir jos žodžių potekstę. Juk pats laikas, sulaukus 31-erių, kurti šeimą ir jau auginti savo atžalėlę. "Tradiciškai peržengiau standartinio amžiaus ribą. Kai sukako 30 metų, per savo gimtadienį pažiūrėjau filmą "Bridžitos Džouns dienoraštis". Ir juokiausi, ir verkiau žiūrėdama, kaip Bridžita sprendžia savo gyvenimo krizę. O jei rimtai, iš tiesų galvoju apie savo šeimą. Laikas ryžtis dar vienam iššūkiui", - baigėme pokalbį optimistine gaida.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"