TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyvenimas Londone išsiveržus iš nuošalės

2007 08 11 0:00

Buvusio kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo patarėja, rašytoja ir žurnalistė Zita Čepaitė vasarai baigiantis pirmą kartą grįžo į Lietuvą, nors jau beveik metus gyvena Anglijoje.

Per dviejų savaičių atostogas Z.Čepaitė lankėsi tėviškėje Tauragės rajone, o Vilniuje surengė prieš porą mėnesių išėjusios apsakymų knygos "Mano rožė. Tavo rožė" pristatymą. Draugams.

Žinia apie save

"Londone labai aiškiai supratau, kad ryšius su draugais reikia palaikyti. Nelaukti, kol tave kas nors prisimins, tau paskambins ar parašys, o pačiam prisiminti ir duoti žinią apie save. Šis vakaras ir yra žinia, jog aš esu, atvykau į Lietuvą, kad prisimenu savo draugus ir noriu juos pamatyti", - kalbėjo LŽ pašnekovė.

Tarp rašytojos svečių buvo menininkų pora Svajonė ir Paulius Stanikai, literatūrologė Solveiga Daugirdaitė, buvęs televizijos kultūros laidų bendradarbis Saulius Pilinkus, "Vartų" galerijos direktorė Nida Rutkienė, astrologė Saulė ir kiti.

Susitikimas surengtas Z.Čepaitės draugų Dalios ir Vyto Gruodžių bute. Su šia šeima ji artimai bendrauja nuo tada, kai jie iš Kanados persikraustė gyventi į Vilnių. O susipažino per dukrą - artimą draugę Karlą Gruodytę. Ji po dešimtmečio Lietuvoje grįžo atgal į Torontą.

Z.Čepaitė, prieš išvykdama į Londoną, buto Vilniaus senamiestyje nepardavė. Jį prižiūri įleistas gyventi žmogus.

Nenorėjo grįžti anksčiau

"Rugsėjo tryliktąją išriedėjo autobusas, - pasitraukimą į Angliją prisiminė pašnekovė. - Tiesiog keista. Tuo metu daug svarsčiau, beveik mėnesį galvojau, kaip viskas pasisuks, kas ten manęs laukia, o dabar kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi, kad išvažiavau iš Lietuvos. Čia man negera. Nežinau, gal tai mano bėda, bet kiekvienas žmogus bando gyventi ten, kur jis tikrai gali ir jaučia, kad gyvena. Dabar aš turiu tokią vietą, kur taip jaučiuosi."

Z.Čepaitė nuo šių metų kovo pradžios dirba Didžiojoje Britanijoje lietuvių kalba leidžiamo savaitraščio "Infozona" redaktore. Leidinio kolektyvas nedidelis. Redaktorė yra vienintelė etatinė darbuotoja, o žurnalistai rašo už honorarą. Per dviejų savaičių atostogas, kai laikraštis nebuvo leidžiamas, redaktorė grįžo į Lietuvą.

"Tiesą sakant, ir nenorėjau anksčiau grįžti, - prisipažino pašnekovė. - Matyt, reikėjo metų pagyventi atskirai, toli ir pasižvalgyti. Iš karto pradėjau matyti, kas mane domina toje aplinkoje, į kurią patekau. Daug įdomių dalykų ir vos spėju juos aprėpti. Esu žmogus, kuriam rūpi ištyrinėti aplinką. O kai ta aplinka nauja, vaikštai ir šniukštinėji, kas joje dedasi. Tiesiog kitoks gyvenimas. Jis kitaip verda."

"Are you okey?"

Z.Čepaitė dalijosi nauja patirtimi ir kartu lygino, kokią Lietuvą pamatė grįžusi. Anglijoje, pavyzdžiui, jei sustojęs žvalgaisi, būtinai kas nors paklaus, ar gali tau kuo nors padėti, gal ko ieškai, gal atsitiko kas nors.

"Kartais net pagalvoji, kad atsibodo tas jų nuolatinis: "Are you okey?" - juokėsi sugrįžėlė. - Tačiau žmonės rūpinasi, o Lietuvoje iškart primetama kaltė. Į Vilnių atskridau lėktuvu ir manęs pasitikti automobiliu atvažiavo septyniasdešimtmetė giminaitė su keliomis mano draugėmis. Seną moskvičių pasistatė mokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Atėjome prie to automobilio, prie specialaus aparato susimokėjome. Reikia išvažiuoti iš tos aikštelės, o ten nėra jokių rodyklių! Moteris važiuoja atbula, automobilių daug, mėgina rasti kelią. Klausia priėjusio vyriškio, tačiau jis pradeda ant jos šaukti, kad čia jo teritorija. O kaip išvažiuoti?! Sumokėkite pinigus! Iškart susidaroma nuomonė, kad nori pasprukti iš aikštelės nesumokėjęs, užtat ieškai kito kelio. Esi nusikaltėlis, blogas žmogus. Tačiau mes kelio nerandame!"

Kitaip verdantis gyvenimas

Londone Z.Čepaitė turi draugą. Jis dirba Liverpulio geležinkelio stotyje vadybininku. Tikras londonietis pasakoja apie savo miestą, koks gyvenimas čia vyksta. Su juo eina pašokti. Draugas labai mėgsta futbolą ir jau suplanavo, kad ją taip pat nusives į rungtynes, kai prasidės sezonas. Juk gyvendamas Anglijoje būtinai turi nueiti į futbolo rungtynes ir pamatyti, kas tai yra!

Pašnekovė kalbėjo apie planus lankyti salsos klubą ir filosofų būrelį. Jei neišsikels iš Vakarų Londono (ten gyvena draugės name), mielai prisidės prie savanorių draugijos, į kurią susibūrė žmonės, retkarčiais ateinantys tvarkyti gretimo parko. Norėtų įsitraukti į savanorišką darbą - važiuoti į susitikimus ir bendrauti su vienišais kaliniais, tačiau mano, kad tam neatėjo laikas. Dar gerai nemoka anglų kalbos, tad socialiai pažeidžiami asmenys kartais gali būti įskaudinti tiesiog per klaidą.

Pasak rašytojos, jai įdomūs tokie tarsi ir nereikšmingi dalykai, tačiau jie atskleidžia visuomenės sandarą. Anglijoje taip paprasta išbandyti daug ką. Pavyzdžiui, randi skelbimą laikraštyje, kad reikalingi savanoriai vienam ar kitam darbui, pasiskambini, ir viskas. Nebent kartais reikia kokios nors specialios patirties. Lietuvoje Z.Čepaitė prieš porą metų norėjo pagelbėti vaikams, kuriems trūksta bendravimo įgūdžių. Išsiuntė gyvenimo aprašymą, tačiau sulaukė maždaug tokio atsakymo - per sena. Ieško jaunų žmonių. Nors skelbime nebuvo nurodyta, kokios amžiaus grupės darbuotojų reikia, kreipėsi į visus.

"Išmesta iš barščių"

Buvusio kultūros ministro V.Prudnikovo patarėjai Anglijoje teko išmėginti ir juodą darbą, tačiau per tuos metus jos gyvenimas Londone susiklostė labai palankiai.

"Lietuvoje pasijutau išmesta iš barščių. Galima manyti ar įtarti, kad yra tam tikros grupės žmonių, kurie mano esą pasaulio valdovai. Kadangi aš irgi noriu truputį būti, na, ne pasaulio valdove, - juokėsi pašnekovė, - bet žmogumi, kuris gyvena taip, kaip jam atrodo teisinga ir kaip jis nori gyventi, jutau, kad tos laisvės čia nebeturiu. Taip dažnai mėginama primesti kaltės jausmą."

Z.Čepaitė sakė nesanti likimo lepūnėlė ir retai kada gyvenimas jai pasiūlo gerų galimybių. Daug dalykų, kurių nori, tenka siekti ir bandyti net kelis kartus. Londone viskas tarsi savaime ateina - gal ten ir yra ta vieta, kur turėjo būti?! Ten nereikia pernelyg kovoti už save. Gal ir pati atsipalaidavo, pradėjo leisti dalykams vykti. Juk taip būna: bandai siekti ko nors, o iš tikrųjų turi įvykti visai kas kita.

"Pabėgau nuo mirties"

"Tačiau kas žino, jeigu būčiau leidusi taip dalykams vykti čia, gal kokia katastrofa būtų nutikusi?! Vienu metu, kai Jurga Ivanauskaitė mirė ir vėliau - Liūtas Mockūnas, labai geras bičiulis, su kuriuo dar juokavome prieš man išvažiuojant, kad pasidalysime emigracijos patirtimi, - būtent tada pamaniau, jog pabėgau nuo mirties, - prisipažino pašnekovė. - Gal dvasinės - stagnacijos ar įsiskaudinimo, kitokių dalykų. Juk nesu koks medis, reaguoju į aplinką, ką žmonės mano ir sako. Ilgai to nepripažinau ir kaip visi bandžiau būti labai kieta. Nors gyvenu taip, kaip man atrodo reikalinga, tie vertinimai vienaip ar kitaip veikia. Apie juos galvoju, su jais kurį laiką turiu gyventi. Gal tai ir būtų mane sužlugdę. Gal pabėgau nuo to, ko nebegalėjau ištverti."

Z.Čepaitės įsitikinimu, visai nesvarbu, dėl kokių priežasčių žmogus atsidūrė nuošalėje. Ir nebūtinai į ją patenkama dėl paties žmogaus veiklos.

"Aš visą laiką stengiausi išsimušti iš tos nuošalės, - sakė pašnekovė. - Ir išvažiuodama į Angliją iš tikrųjų tai padariau. Vėl tapau žmogumi, kurio veiksmai ir kalbėjimas apie gyvenimą yra įdomūs. Aš to siekiu. Tikrai nelengvai gyvenau ir noriu pasakyti, ką iš to supratau. Perduoti kitiems tokius dalykus yra ne užgaida, o pareiga. Jaučiuosi vykdanti tą pareigą."

Vidinė parengtis

Rašytoja teigė, kad šiuo metu tikrai nelieka laiko kūrybai. Pasikliauja likimo logika. Visada atsirasdavo laiko knygai parašyti, tad atsiras jo ir dabar, kai galės skirti bent pusę metų parašyti tam, ką matė, patyrė, sužinojo.

Kartą per laisvą pusdienį bemat sukirbėjo visokie vaizdiniai, vaizdai, siužetai. Tam tikra vidinė parengtis yra, galėtų prisėsti ir užrašyti viską, tačiau nėra laiko. Anksčiau dar ką nors užsirašydavo, bet dabar, kai pradėjo dirbti laikraštyje, net tam jo nelieka. Kartais ir pirštai nebenori spaudyti klavišų. Tiesiog kol kas norisi ko nors kito.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"