TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyvenimas - tai tango, kurį reikia gyventi aistringai

2015 10 03 6:00
Erwinas Schrottas žada Lietuvos publikai drauge smagiai pašėlti. Organizatorių nuotrauka

Pokalbis su viena ryškiausių operos superžvaigždžių Erwinu Schrottu vyko tarp spektaklio „Figaro vedybos“ repeticijų Londono karališkojoje operoje. Scenoje ne tik daug atlikėjų, bet ir filmavimo kamerų: repetuojama prieš tiesioginę transliaciją, kuri vyks daugelyje pasaulio kino teatrų.

Erwinas, kaip visada punktualus, charizmatiškas ir plačiai besišypsantis, maloniai pasisveikino ir palydėjo mane prie atskiro staliuko, kur ramiai pasikalbėjome.

– Jūs jau pripratęs prie puikių atsiliepimų spaudoje po kiekvieno pasirodymo scenoje, publika taip pat užkariauta. Ar jau neturėtumėte būti viskuo patenkintas?

– Forestas Gampas pasakytų: „Kvailas yra tas, kuris elgiasi kvailai.“ Manau, kad tą patį galima pasakyti apie pasitenkinimą – viskuo patenkintas tas, kuris viskuo pernelyg patenkintas. Nelengva būti patenkintam arba tapti tuo, kuo nenori tapti: tiesiog to nedarai. Jei žmonės leidžia sėkmei pakeisti savo vidų, savo gyvenimą, jie elgiasi kaip vaikai. Suaugusieji žino: sėkmė gali išnykti taip pat greitai, kaip ir atsirado. Ir jei esate pernelyg patenkinti savo sėkme, kai ji galiausiai pasitraukia, liekate su savo pasitenkinimu. O aš nenorėčiau, kad taip atsitiktų. Turint tai galvoje, labai mažai rizikos, kad būsiu viskuo patenkintas. Taigi, galų gale būti viskuo patenkintam yra kvaila, ar ne? Forestas Gampas buvo teisus!

Reikia turėti charizmos

– Scenoje esate charizmatiškas aktorius. Ar to sugebate išmokti, ar tai jums duota gamtos, ir jūs tiesiog tuo pasinaudojate?

– Na, jei vaidmuo, kurį atlieku, yra charizmatiškas, turiu veikti charizmatiškai. Nemanau, kad tai ateina iš niekur, todėl turiu viduje turėti tam tikrą charizmą, ir tai aš panaudoju kurdamas savo personažus. Bet manau, kad tai yra kažkas, kas nutinka visiems atlikėjams: jei jums trūksta charizmos, nieko neišeis – niekas nenori matyti ir girdėti dainininko ar aktoriaus, jei jis nėra asmenybė.

– Spauda jus vadina ir laiko „aistringu meilužiu“. Kaip jūs su tuo susidorojate?

– Tai paprasta: aš tiesiog su tuo nekovoju. Nėra reikalo kartoti: ne, aš ne toks. Nesėkmingai bandžiau tai sakyti, bet kai kurie žmonės tiesiog įsikalė į galvą: „Jis lotynoamerikietis, todėl turi būti aistringas meilužis.“ Tai tam tikros rūšies dėmė ir, žinoma, štampas, bet įsitikinau, kad leisti laiką bandant įtikinti žmones, kad jūs ne toks, kokį jie įsivaizduoja esant, yra laiko švaistymas, o aš linkęs užsiimti kitais dalykais.

Ir malonumas, ir darbas

– Jei dainuojate: kas yra malonumas, o kas – sunkus darbas?

– Dainavimas yra ir malonumas, ir sunkus darbas, kai atliekate jį profesionaliai. Žinau, kad man itin pasisekė, nes mano darbas yra daryti tai, kas patinka. Vis dėlto nėra taip, kad visiškai nejausčiau įtampos: man patinka keliauti, mokytis ir repetuoti, intensyviai visa tai atliekant vis tiek jaučiama įtampa. Tačiau skųstis negaliu – aš mėgstu muziką. Man patinka dainuoti. Tai gyvenimas, kurį pasirinkau ir kuris man suteikia laimės, todėl mielai atlieku sunkų darbą.

– Jūs dainavote ir Don Žuano, ir Leporelo partijas. Leporelą galima laikyti lyg ir Don Žuano atspindžiu. Ar tai taip pat padeda atlikti kitą partiją? Kai dainuojate Don Žuano partiją, esate svarbiausias personažas, o dainuodamas Leporelo – reaguojate į kitus. Ar jis tik Don Žuanas kitame kūne? Kažkas panašaus į jo brolį dvynį?

– Nemanau, kad Leporelas yra mažasis Don Žuanas. Don Žuanas yra Don Žuanas, o Leporelas yra Leporelas. Jie tam tikra prasme panašūs, tačiau apskritai jie visiškai skirtingi personažai. Don Žuanas, nors ir akivaizdi jo meilė gyvenimui ir malonumams, yra tamsus padaras, jis pasmerktas nuo pat pradžių, nes jam niekas nerūpi ir, ko gero, net jis pats sau. Jis nebijo nieko, net mirties. Kita vertus, Leporelas savęs bijo: jis teigia, kad norėtų būti džentelmenas, būtų norėjęs gyventi taip, kaip gyvena Don Žuanas, bet galų gale supranta, kad jo šeimininko gyvenimas visiškai nebuvo geras. Kai Don Žuanas dingo, jis net sako, kad jis išeina ieškoti geresnio šeimininko... Pagrindinis vaidmuo nėra svarbu – jie tiesiog du skirtingi personažai, juos reikia dainuoti skirtingai, juos reikia atlikti skirtingai, nes skiriasi jų tikslai ir ketinimai.

Bando paisyti patarimų

– Jūsų karjera – stulbinama. Kaip su tuo susidorojate? Argi nėra daug pavyzdžių, kurie įspėja, kad per daug dainuoti ir įtempti balsą yra blogai? Ar nekyla tam tikras pavojus peržengti ribą?

– Pačioje karjeros pradžioje man pasisekė, nes teko didelė garbė dirbti su Mirella Freni – dainavome „Bohemoje“ Buenos Airių teatre „Colón“ ir kiekviena jos išdainuota nata buvo meistriškai atlikta. Visada prisiminsiu vieną dalyką, kurį ji man pasakė: „Išmokite pasakyti „ne“, o tada dar kartą „ne“, nes jie apipils jus vaidmenimis. Sužinokite, kuris jums tinka, ir pasirinkite tik tą – neskubinkite įvykių.“ Nuo tada bandau laikytis jos patarimų, nes žinau, kad ji buvo visiškai teisi.

– Jūsų karjera prasidėjo Urugvajuje, dabar daugiausia dainuojate didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų teatruose. Ar kartais grįžtate į Montevidėją ar kitus operos teatrus Lotynų Amerikoje? Kokie jūsų prisiminimai apie dainavimą Urugvajuje?

– Į Urugvajų grįžtu kiek galėdamas dažniau, tačiau ne taip dažnai, kaip norėčiau. Ten gyvena mano princesė – dukra Lara ir tėvai, ten praleidau jaunystę, pradėjau studijuoti ir svajojau tapti operos dainininku... O kalbant apie pasirodymus ten, visada sakau, kad galėčiau dainuoti bet kur ir bet kada. Tačiau suderinti tai, ką norėčiau daryti, ir tai, ką iš tikrųjų įmanoma padaryti, – skirtingi dalykai. Dainininkų grafikai suplanuoti metus į priekį, todėl jei būtų galimybė ir galėčiau įterpti, su malonumu tai padaryčiau.

Nesutampa grafikai

Ar esu teisi teigdama, kad scenoje gana retai pasirodote kartu su Ana Netrebko. Ar sąmoningai to vengiate po skyrybų?

– Kaip jau sakiau, dainininkų grafikai planuojami keliems metams į priekį. Dauguma partijų, kurias šiemet atlieku, suplanuotos mažiausiai prieš ketverius ar penkerius metus. Mes tikrai sąmoningai nevengiame dainuoti kartu, tiesiog nesutampa mūsų grafikai ir mūsų repertuarai. Negalima forsuoti įvykių – tai įvyks ateityje, galbūt rečiau, nei žmonės tikisi, bet tai tikrai neturi nieko bendra su mūsų asmeniniu gyvenimu.

– Dažnai ir skirtinguose pastatymuose dainuodamas, pavyzdžiui, Don Žuano ar Leporelo partijas, jūs ir toliau plėtojate vaidmenį pats (nes tyrinėjate naujus aspektus) ar verčiau mokotės padedami scenos režisierių?

– Darau abu dalykus: mokausi pats, o tada aptariu vaidmenis su dirigentais, režisieriais ir bendradarbiais scenoje. Abi partijas atlikau daugybėje skirtingų spektaklių, tačiau kiekvieną kartą atrandu ką nors nauja. Tai nuostabu, bet drauge ir nėra kuo stebėtis, nes kalbame apie tikrą genijų – Mozartą.

– Ar manote, kad padarėte pakankamą pažangą atlikdami šiuos dažnai pasitaikančius vaidmenis, ar paliekate jiems vietos, nes ko nors vis dar trūksta ir ką nors norėtumėte papildyti?

– Visada yra erdvės tobulinti. Manyti, kad vieną kartą atlikęs vaidmenį jį atlikote visam laikui, yra didžiulė klaida: veikėjai nuolat kinta, tas pats personažas per visus pastatymus gali būti skirtingas. Ir ne tik personažas bus kitoks, bet ir mes, kaip žmonės, nuolat keičiamės. Senstant keičiasi mūsų kūnas, veido grimasos ir, svarbiausia, taip pat keičiasi ir mūsų balsas, nes jis tampa brandesnis.

Kiekviena muzika - savaip kilni

– Jūsų „Sony Classic“ išleistas „Rojo tango“ įrašas tapo vienas populiariausių visų laikų tango projektų. Ar ketinate skirti daugiau dėmesio šiai muzikai, kuri kai kuriems gali atrodyti kaip perėjimas iš vieno žanro į kitą? Ar apskritai įmanoma kaitalioti klasikinę ir populiariąją ar folkloro muziką?

– Tango muzika visada buvo mano gyvenimo dalis, tai – mano vaikystės muzika. Man nepatinka terminas „perėjimas“, tai verčia galvoti apie žanrų mišinį, ką nors keista ir netinkama. Opera, tango, popmuzika – kiekviena muzikos rūšis yra savaip kilni tol, kol jūs ją atliekate profesionaliai. Manau, muzika neturi ribų. Vieną dieną galite dainuoti operą, o kitą – tango, tai nėra blogai. Kalbėdamas apie tango dainų albumą, esu labai susijaudinęs: man pavyko surinkti nuostabų tango ansamblį, daugiausia iš Argentinos muzikantų, o muziką aranžavo Pablo Ziegleris, kuris dirbo su Astoru Piazzolla. Tai bus naujai aranžuotų tango dainų rinkinys. Tai, ką aš jau seniai norėjau padaryti, siekdamas dar kartą patvirtinti savo kilmę, labiau pajusti šeimą ir draugus net tada, kai esu toli.

– Ką galite pasakyti jūsų koncerto laukiančiai Lietuvos publikai?

– Labai seniai norėjau aplankyti Lietuvą – ne tik dėl krepšinio ir dėl dieviško grožio moterų, bet taip pat ir dėl nuostabios istorijos ir kultūros. Per savo koncertą atliksime ne tik tango, bet ir gražiausias Lotynų Amerikos dainas, kurias tikrai publika pamėgs ir norės pašėlti kartu su mumis.

E. Schrottas koncertuos gruodžio 19 dieną Vilniaus kongresų rūmuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"