TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyvenimas tarp žirgų

2013 06 08 6:00
Pasak R.Malinauskienės, žirgai gimę judėti. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Žirgyno savininkei Ramunei Malinauskienei jojimas yra ne tik malonumas, bet ir vienas geriausių sportavimo būdų. Jei išvyksta į kelionę ir vieną ar dvi savaites nebalnoja žirgo, moteris pajunta, kad to trūksta.

Žaliose pievose ganosi dailūs žirgai. Tarp krūmokšnių šmirinėja smalsios avys. Prie tvenkinio nusileidžia grakštūs pilkieji garniai. Aplink lizdą pastogėje zuja miklios kregždutės. Tolumoje žingsniuoja ilgakojis gandras. Greta sukinėjasi trys prieraišūs šunys. Tokie vaizdai - netoli Vilniaus esančio žirgyno savininkės R.Malinauskienės kasdienybė. Gyvenamasis būstas darniai sukomponuotas su patalpomis, kuriose laikomi žirgai. Namo terasoje galima patogiai įsitaisyti su puodeliu kavos ir stebėti, kas vyksta aplinkui. Ten ir susėdome pokalbio. "Visada to siekiau - išvažiuoti kuo toliau nuo miesto, - sakė bendrovės "Omnicom Media Group" vadovė R.Malinauskienė. - Dirbu sostinės centre, todėl miesto man pakanka. Savaitgalį nenoriu į jį važiuoti. Visi, kurie pirmą kartą atvažiuoja ir čia atsisėda, pasako: "O Dieve, kaip gera." Ypač malonu vasarą, kai galima girdėti paukščių čiulbėjimą, varlių kurkimą, svirplių čirškimą, kaip sužvengia žirgas... Nebūna jokių pašalinių garsų - miesto triukšmo ir ūžesio. Graži aplinka. Tikra ramybė."

Modernus žirgynas - tinkama vieta laikyti mylimus augintinius.

Patiko ir sūnui

Rinkdamasi vietą, kurioje galėtų įsikurti, R.Malinauskienė galvojo ne tik apie save, bet ir apie žirgus. Ji norėjo, kad aplinka būtų jiems tinkama. Žirgams Ramunė neabejinga nuo vaikystės. "Pirmą kartą užsiropščiau ant senelio darbinio arklio, - prisiminė R.Malinauskienė. - Parjoti iš ganyklos būdavo vienas malonumas. Norėjau lankyti žirgyną, bet tėvai neleido. Aiškino, kad tai pavojinga."

Vaikystės svajonė išsipildė vėliau. Kai verslo tempas sulėtėjo ir atsirado daugiau laisvo laiko, ji pradėjo lankyti jojimo pamokas. Po kurio laiko trenerė pasiūlė pirkti žirgą. "Pasvarsčiau, kad tai didelė atsakomybė. Jodinėti atvažiuoju, kada noriu - galiu kasdien, galiu mėnesį nesirodyti. O ji pasakė: "Todėl ir pirk, kad kiekvieną dieną važiuotum", - prisimindama šypsojosi pašnekovė. R.Malinauskienė apsisprendė ir įsigijo pirmąjį žirgą Galerą. Juokais vadino jį lietuvišku kiemsargiu, nes kilmė buvo nežinoma. Tačiau gražuolis Galeras savininkei patiko. "Išmokė mane jojimo gudrybių, esu nuo jo ir kritusi, - teigė R.Malinauskienė. - Nėra raitelio, nė karto nekritusio, kitaip neišmoksi joti."

Tuo metu dar mažas sūnus Dominykas taip pat susižavėjo jojimu. Pasirodė, kad vieno arklio dviem yra per mažai. "Nusprendėme ir jam nupirkti, - sakė R.Malinauskienė. - Iš pradžių sūnus turėjo kumelaitę. Dominykas pradėjo startuoti mažaisiais žemaitukais, jam labai gerai sekėsi, tapdavo varžybų prizininku. Tada nupirkome sūnui ir žemaituką. Taip pradėjome plėstis."

Kumeliukai ganosi pievoje.

Ne kokios sąlygos subrandino planą

Kurį laiką augintinius ponia Ramunė laikė pas moterį, įkalbėjusią pirkti pirmąjį žirgą. Vėliau, kai įsigijo dar vieną - Komandorą, visus perkėlė į valstybinį žirgyną. "Manėme, kad ten bus geriau, - pasakojo R.Malinauskienė. - Vėliau atsirado penktas žirgas, kurį gavome dovanų. Galiausiai dar vienas, tad iš viso turėjome šešis. Valstybinio žirgyno sąlygos buvo klaikios. Gardai nevalomi, nebuvo saugumo, nes naktį galėdavo bet kas užeiti. Taip brendo mintis turėti nuosavą žirgyną. Norėjosi gyventi gražiai, patirti jojimo malonumą. Kai atsirado galimybė, pradėjome ieškoti vietos."

Dabar jauki ir tvarkinga erdvė anuomet buvo apleista kalva, apaugusi šabakštynais. Reikėjo suplanuoti, kur, ką ir kaip statyti, įrengti. R.Malinauskienė su architektu važiavo į Vokietiją žiūrėti žirgynų. Aistringai jojikei norėjosi, kad augintiniai būtų laikomi kuo geresnėmis sąlygomis. Jas sukurti padėjo vokiečiai. Dabar R.Malinauskienės žirgynas itin puikus: yra atidaromas stoglangis, per kurį vėdinama, langai, pro kuriuos arkliai gali iškišti galvas, jojimo aikštė valdoma kompiuteriu, kad nebūtų per drėgna ar per sausa... Tokie dalykai Lietuvos žirgynams neįprasti.

Pasak R.Malinauskienės, žirgai gimę judėti.

Uždaras klubas

R.Malinauskienė apgalvojo, kokio dydžio statyti žirgyną, kad papildomas vietas galima būtų nuomoti kitų žmonių žirgams. Tokiu būdu padengti bent išlaikymo išlaidas, nors statybos, apskritai investicija, anot šeimininkės, niekada neatsipirks. "Apie tai ir nebuvo galvota, tiesiog stačiau namus sau ir savo žirgeliams", - su šypsena paaiškino R.Malinauskienė.

Be abejo, norinčiųjų puikiomis sąlygomis laikyti augintinius atsirado. Tad dabar žirgyne "Comandor Equestrian Center" yra per 20 žirgų, keturi žirgai ir du kumeliukai - pačios šeimininkės. Susikūrė nedidelis uždaras jodinėti mėgstančių žmonių klubas. Jie visi čia apgyvendinę savo augintinius. Klubui dar priklauso šeimos nariai ir draugai. Atsitiktinių žmonių nėra. Pramoginio jodinėjimo paslaugos žirgyne neteikiamos. Šeimininkė nenori atsitiktinių žmonių srauto, tačiau mielai priima tuos, kurie myli žirgus ir nori išmokti joti. Jai svarbu, kad būtų tvarka ir švara. Visa aplinka - lyg didelei šeimai skirta. Žirgynas pavadintas pagal numylėtinį žirgą Komandorą. "Šiam žirgui galėčiau paminklą pastatyti. Vienas iš čia laikančių žirgą savininkų sakė: "Tu jau pastatei - visą žirgyną", - juokėsi R.Malinauskienė. - Tas arkliukas daug davė. Sūnui leido pajusti laimėjimo skonį ir malonumą. Ir man dėl to buvo labai smagu."

Privataus žirgyno klubo narių yra įvairių. Dauguma jų mėgsta jodinėti. Tačiau viena moteris laikė žirgą, bet ant jo nesėsdavo - prisibijojo, atvažiuodavo tiesiog su juo pabūti. "Pagal mūsų susitarimą arklininkas kiekvieną dieną tą žirgą vesdavo į aptvarą. Jo savininkė atvažiuodavo ir bendraudavo, jei norėdavo, valydavo, šukuodavo", - pasakojo R.Malinauskienė.

Ką ji patartų norintiesiems turėti nuosavą žirgą? "Reikia kantrybės ir didelio atsakomybės jausmo, - teigė R.Malinauskienė. - Būtina žinoti, kad pasirūpinsi žirgu, o jei kurią dieną negalėsi, turėsi kam tai patikėti. Blogiausia, jei jis įsigyjamas, o vėliau paliekamas likimo valiai. Pašerti neužtenka. Būna, žirgas neišvedamas ir prastovi garde ilgesnį laiką. Jam tai - baisiausias dalykas. Jis yra gimęs judėti." Pasak moters, žirgai taip pat linkę į depresiją, o kai jais nesirūpinama - gali susirgti.

Kiti augintiniai

R.Malinauskienė pasakojo, kad vasarą šalia žirgyno "Comandor Equestrian Center" bus statoma nedidelė trijų vietų arklidė. Joje apgyvendins savo jaunus žirgus. Šiuo metu netoli tos vietos ganosi avių banda. Ji taip pat priklauso R.Malinauskienei. Kodėl prireikė avių? Priežastis įdomi. Pasirodo, jos padeda sutvarkyti pievas, kuriose ganosi žirgai. Šie rupšnoja tik gerą, kokybišką žolę. O avys - lietuviškos škudės - tarsi mažos žoliapjovės. Dar jos vadinamos landšafto architektėmis. Šios avys tvarkingai nugraužia žolę. R.Malinauskienė nusprendė tokias tris įsigyti. Tačiau kai sūnus Dominykas nuvyko pargabenti užsakytųjų, iš pardavėjų dar penkias juodagalves gavo dovanų. Todėl vietoj trijų avių parvežė net aštuonias. Taip praėjusį rudenį atsirado visa banda. Ji dar ir didėja... "Kai atėjo Kalėdos, mes, klubo nariai, čia surengėme šventę, - linksmai prisiminė žirgyno savininkė. - O kitą rytą avys viena po kitos atsivedė ėriukų - tiesiog mūsų akyse." Po tokios kalėdinės staigmenos dabar iš viso yra net 19 garbanių. Tarp avių, žirgų ir žmonių laksto trys R.Malinauskienės šunys. Jais - dviem retriveriais ir vienu Džeko Raselo terjeru - žirgyno šeimininkė taip pat labai džiaugiasi. Šunys ir draugiški, ir protingi, jie būna šalia, bet nesipainioja aikštėje, kai kas nors jodinėja.

R.Malinauskienė norėjo trijų avių, o dabar turi visą bandą.

Negali nejodinėti

R.Malinauskienė sakė jodinėjanti kasdien ir dažniausiai po du kartus - anksti ryte bei vakare. "Visi žirgai sportiniai, jiems reikia judėti. Kuo daugiau, tuo jiems geriau", - paaiškino ji. Įvairių prizų pelnęs sūnus Dominykas, kai baigė vidurinę mokyklą, pasitraukė iš žirgų sporto, nes dabar turi kitokių ateities tikslų. "Yra raitelė, kuri startuoja mano žirgais, kasdien jodinėja vis kitus arklius. Ji žino savo darbą, todėl man rūpintis nereikia", - sakė R.Malinauskienė. Kodėl žirgai traukia žmones, kodėl pačiai R.Malinauskienei patinka jie, o ne, tarkime, katinai ar žuvys akvariume? "Va, yra ir trys šunys, žiūrėkite, kaip gerai, - nusijuokė ji. - Kaip niekas negali paaiškinti, kodėl myli kitą žmogų, taip ir į šį klausimą negaliu atsakyti."

R.Malinauskienė pasakojo, kad sportiniais žirgais startuoja jos gyvenimo draugas Laimondas Skėrys, pats pajūryje turintis didelį žirgyną, kuriame jau aštuoneri metai kiekvieną vasarą vyksta Atviras Lietuvos konkūrų čempionatas. Aistra jodinėti juodu ir suvedė. L.Skėrys ne tik turi žirgų ir jojimo prekių bei sportinių žirgų pardavimo verslą, bet yra ir patyręs sportininkas. "Jis yra startavęs mano žirgu Komandoru", - sakė R.Malinauskienė. Regis, jodinėjimo virusu turėtų būti užsikrėtę visi bičiuliai, bet taip nėra. "Draugai nieko bendro neturi su žirgais ir net jų bijo, - juokėsi moteris. - Jie žino, kad bet kada galėtų atvažiuoti pajodinėti, net yra pabandę. Tačiau vis vien jiems nedrąsu. Todėl nė nebesiūlau."

Laisvalaikiu ir per atostogas, kai keliauja į užsienį, R.Malinauskienė taip pat nepamiršta apie aistrą žirgams. Rudenį su draugu planuoja važiuoti į Kiniją. Ar svečiose šalyse apsilanko žirgynuose? "Kinijoje vargu ar rasime, - su šypsena sakė ji. - Tačiau užsienyje tikrai dažniausiai atsiduriame prie kokio nors žirgyno. Netikėtai kelias iki jo atveda." Tačiau vieną ar dvi savaites nebalnojusi žirgo, moteris pajunta, kad to trūksta. Jojimas yra ne tik malonumas, bet ir vienas geriausių sportavimo būdų. "Dirba visi kūno raumenys. Be to, būni gryname ore su gyvu padaru, - teigė R.Malinauskienė. - Kai kartais išvažiuoju ir negaunu įprasto fizinio krūvio, trečią ar ketvirtą dieną jaučiu, kad to trūksta. Taip būna visiems jojantiems žmonėms."

Žirgyno savininkė namie simbolinės laimės pasagos neturi. Vis dėlto interjero akcentai susiję su žirgais - paveikslai, statulėlės ir panašiai. Klausiama, ar sapnuose lekianti raita, juokėsi: "Ne. Kadangi joju kasdien, nesapnuoju."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"