TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyvenimas už spygliuotų tvorų

2016 06 25 6:00
Eglė Būdienė. Kaimuose dar gaji tradicija po vyro mirties ištekėti už jo brolio. Siera Leonė, 2013./ Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka

Prisitaikydama gyventi Siera Leonėje turėjau įveikti visas stresinės situacijos būsenas. „Laiko mašina“ nukėlė mane keletą šimtmečių atgal ir dabar galiu pažinti tokio gyvenimo privalumus. Jie pasitinka nuo pirmo žingsnio Lungio oro uoste. Milijoną gyventojų turinčiame mieste, kaip ir visoje šalyje, nėra elektros, kanalizacijos, tualetų – viskas bėga šalia gatvių iškastais grioviais tiesiai į vandenyną, o murzini vaikai šaukia poto (baltas žmogus).

Kaip ir visi užsieniečiai, gyvenu prabangiame miesto rajone vandenyno pakrantėje. Vakarais sėdžiu terasoje, grožiuosi laivais, baltu smėliu, iš medžio skobtomis žvejų valtelėmis, nes spygliuotos tvoros ir apsaugininkai riboja bet kokią judėjimo laisvę. Dviejų miegamųjų bute paprastai tamsu, elektrą įjungia nuo 19 val. vakaro iki 2 val. nakties, yra šaldytuvas nesandariomis durelėmis ir televizorius be antenos, tačiau nesant elektros tai nekelia papildomų rūpesčių. Per dieną gaunu du kibirus vandens. Kai rytą išsiplaunu galvą, šlapi plaukai būna iki popietės, nes oro drėgmė siekia 82 procentus. Temperatūra tiek dieną, tiek naktį – apie 27–30 laipsnių Celsijaus, rojus turkiškos pirties mėgėjams. Maistą perku vienai dienai ir visada šviežią. Čia tokia tvarka: naktį vyrai vientiso medžio valtelėmis plaukia žvejoti, rytą moterys neša žuvį į turgų, o ko neparduoda – išmeta, ir vėl naktį vyrai plaukia. Taip iš kartos į kartą. Vištos perkamos gyvos, jos surištomis kojomis ir išsuktais sparnais. Į darbą žmonės jas atsineša ryte ir sudeda kampe, eidami namo pasiima. Tokios pusgyvės vištos dovanojamos nuėjus į svečius, vietoj mums įprasto butelio gero vyno.

Eglė Būdienė. Sveikatos priežiūros centre yra tik lovos su čiužiniais, apdengtais klijuote, kibiras tualetui ir bakas vandens. Siera Leonė, 2013./ Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka

Šalyje – penki ginekologai

Pagal „GlaxoSmithKline“ socialinės iniciatyvos „Pulse“ programą dirbu nevyriausybinėje organizacijoje „Marie Stopes Sierra Leone“ (MSSL), kuri yra didžiausia lytinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugų teikėja šalyje. MSSL turi 10 medicinos klinikų ir gimdymo namus (paslaugos čia mokamos), taip pat 13 pagalbos komandų, finansuojamų donorų pinigais ir galinčių teikti nemokamą pagalbą skurdžiausiai visuomenės daliai. „Blue star“ socialinė kampanija veikia visoje šalyje, taip pat MSSL dalyvauja įvairiuose projektuose, pavyzdžiui, „safe baby“, teikdama perinatalinės priežiūros paslaugas. Įdomu tai, kad, statistikos duomenimis, visoje šalyje dirba tik penki ginekologai. MSSL samdo vieną jų vazektomijoms ir kiaušintakių perrišimams atlikti, nes pagal įstatymus tai viena iš nedaugelio procedūrų, kuriai atlikti reikalingas gydytojo diplomas. Gimdymo priėmimas, cezario pjūvio operacija, naujagimio arba gimdyvės gaivinimas, anestezija yra akušerių ir medicinos seserų pareiga. Kai kuriose katalikiškųjų misijų ligoninėse yra savanorių gydytojų iš Vokietijos, Italijos, Ispanijos. Jie atvažiuoja į 6 savaičių – 6 mėnesių stažuotes ir teikia europietiškas paslaugas, žinoma, kiek tai leidžia aparatūra ir medikamentai. Pastebėjau, kad visos sveikatos priežiūros įstaigos Siera Leonėje teoriškai laikosi matomoje vietoje pakabintų Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų besivystančioms šalims. Vis dėlto apie pacientų teises ar duomenų apsaugą kalbėti būtų beprasmiška.

Atėjęs gali vaikščioti po visą ligoninę, niekam net nepasakęs, kas esi. Personalas mielai pasako diagnozes, apibūdina procedūras ir gydymą klausantis visam būriui ligonių, kurie paprastai guli vienoje palatoje – skyriuje. Teoriškai yra vyrų ir moterų skyriai, tarp kurių – medicinos personalo kabinetas. Tačiau pacientai guldomi ten, kur yra laisvų lovų. Atskirame pastate įkurtas perinatologijos skyrius, jame nėščios, gimdančios ir pagimdžiusios moterys guli kartu. Netoliese yra vaikų skyrius, čia paprastai vaikų yra daugiau nei lovų, tad dalis guli ant grindų. Prie vaikų budi mama, kartais ir tėtis, jie pasitiesia kilimėlį šalia vaiko lovytes. Šalyje mamos neša kūdikius parištus ant nugaros, o tėčiai laiko ant rankų. Nemačiau nė vieno kūdikio vežimėlyje, nors jų, kaip humanitarinė pagalba atvežtų iš Europos, pilnas turgus.

Eglė Būdienė. Demonstracija prieš moterų diskriminaciją Tonge. Siera Leonė, 2013./ Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka

Savaitė džiunglėse

Pati įdomiausia mano darbo dalis – važinėti su pagalbos komanda į atokius džiunglių kaimelius ir padėti personalui efektyviau dirbti ir gerinti infekcijų prevenciją. Išvažiuojame savaitei, nes tai tropinio klimato šalis, kur nuo gegužės iki lapkričio lyja, keliai sunkiai įveikiami. Dažnai 30 mylių važiuojame tris valandas. Kartais nepasiseka, nes įklimpusi mašina blokuoja kelią arba pakyla upės vanduo ir niekas negali perkelti į kitą krantą. Miškų grožis baugina. Atrodo, kaip „National Geographic“ reportažas: palmių giraičių aikštelėse išbarstytos molinės trobelės palmių lapų stogais, pulkai vaikų, energingai rankytėmis mojuojančių mums ir bėgančių paskui automobilį, upėse skalbiančios moterys. Ir nepaprasta ramybė. Sustojus kaimelyje pirmiausia apspinta vaikai, tada suklega moterys, atokiau pagarbiu atstumu renkasi vyrai. Kiekvienas kaimelis turi savo vadą, labiausiai gerbiamą vyrą, kurio trobelė taps mūsų dienos „klinika“. Dažniausiai tas vyras turi 2–3 žmonas, jauniausia puola tvarkyti kambario: iššluoja, išneša rakandus, atidaro langą. Langas – tai anga molinės trobelės sienoje, kuri nakčiai uždengiama mediniu arba šiaudiniu dangčiu. Stiklo čia nėra. Atneša kelis kibirus vandens. Kaimelio žmonės susirenka prie trobelės, sėdasi ant žemės arba bambukinių suolų ir kantriai laukia savo eilės. Kambaryje esančią lovą, tiksliau, iš molio drėbtą pakylą apklojame šiaudiniu kilimėliu, susinešame instrumentus ir nusiplauname rankas.

Pirmiausia eina vyrai. Visų bėdos tos pačios – lytiškai plintančios ligos. Jokių tyrimų niekas nedaro, apčiuopia kirkšnies limfmazgius, pamaigo pilvą ir pagal PSO sindrominio gydymo algoritmą suleidžia ir paduoda vaistų. Atsparumas antibiotikams nieko nedomina. Vyrų amžius įvairus, paprastai nuo penkiolikos metų. Dažniausiai žmonės savo amžiaus nežino, kartais nesuskaičiuoja, kiek turi vaikų. Moterys būna gimdžiusios 7–11 kartų, gyvų vaikų auga apie šešis. Ir tai nėra tikslu, nes džiunglėse niekas neišduoda dokumentų, o per įšventinimo procedūrą pakeičia vardą. Statistikos jokios. MSSL išduoda korteles su numeriu, tačiau kitą kartą atėjęs žmogus jos nebeturi. Lytinį gyvenimą jaunimas pradeda labai anksti. Suskaičiuoti, kiek jie turi lytinių partnerių, neįmanoma. Jei prašytum atsivesti partnerius gydyti, tikriausiai reikėtų kviesti visą kaimą.

Kai molio „klinikoje“ apžiūrime paskutinį vyrą, prasideda moterų eilė. Jos renkasi ilgalaikę apsaugą: spirales arba poodinius kontraceptinius implantus, kartu gauna gydymą nuo lytiškai plintančių ligų. Dažnai paauglės dukros atsiveda ir mamas, kurioms jau pabodo gimdyti. Pasitaikė situacija, kai mano medicinos žinios buvo bejėgės: atėjo 13 metų mergaitės, dar nesulaukusios mėnesinių, norinčios ilgalaikės kontracepcijos, nes kaimo vyrai nemėgsta naudoti prezervatyvų. Jaunoms mergaitėms įdėti spiralę labai sudėtinga. O ką kalbėti, kai molinėje trobelėje vienintelis šviesos šaltinis – mano kišeninis prožektorius.

Eglė Būdienė. Aplinkinių kaimelių žmonės susirenka prie ligoninės, sėdasi ant žemės arba suolų ir kantriai laukia savo eilės. Siera Leonė, 2013./ Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka

Nesikišti į moterų apipjaustymą

Siera Leonėje apipjaustytų moterų skaičius siekia iki 98 proc. – didžiausias visoje Vakarų Afrikoje. Tik atvykusi į šalį dėl savo pačios saugumo buvau perspėta nesikišti į moterų apipjaustymo reikalus ir nekalbėti šia tema. Dauguma Siera Leonės žmonių priklauso slaptoms organizacijoms, į kurias jie įšventinami visam gyvenimui. Tai galingos organizacijos, turinčios stiprius socialinius tinklus, dažnai prilyginamos masonų ložėms arba hierarchinėms verslo bei politinėms organizacijoms. Susirinkimų vieta ir laikas žinomas tik organizacijų nariams, susiėjimai vyksta slaptai, narius drausmina mirties už bet kokią atskleistą informaciją baimė. Įšventinama dažniausiai iki lytinio brendimo, kelioms savaitėms mergaitės iškeliauja į džiungles ir išklauso pasirengimo tapti moterimis kursą. Joms suteikiamas naujas vardas, kai kurios grupės atlieka odos randavimo procedūras ant kaklo, nugaros arba krūtinės. Visoms mergaitėms apipjausto išorinius lyties organus. Vienos organizacijos, tokios kaip bundu, skirtos tik moterims, kitos – humoi – abiejų lyčių žmonėms. Nariai gali bet kada grįžti į džiunglių stovyklas tolesnėms mokymo pakopoms – taip sustiprinama padėtis bendruomenėje. Manoma, kad 95 proc. Siera Leonės moterų priklauso bundu arba sande organizacijoms. Mergaitės trokšta būti įšventintos, priešingu atveju jos bus atstumtos visuomenės. Apipjaustymas nesusijęs su religija. Procedūrą atlieka žiniuonė, vadinama digma, džiunglių stovykloje absoliučiai antisanitarinėmis sąlygomis, be skausmo malšinimo ir naudodama tą patį nesterilų peilį. Digma yra visuomenėje gerbiama moteris, dažnai regiono vado patarėja, už apipjaustymą gaunanti atlygį. Šalies politikai šią temą ignoruoja ir nėra priimta jokio teisinio dokumento, kuris prieštarautų mergaičių luošinimui. 2008 metais Jungtinės Tautos išsakė savo poziciją ir paragino baigti žalojančią praktiką, kuri gali sukelti kraujavimą, infekciją (taip pat AIDS), skausmingas mėnesines ir lytinius santykius. Apipjaustymas turi įtakos nevaisingumui, gimdymo komplikacijoms, po procedūros dalis mergaičių miršta. Tačiau ir toliau laikomasi tradicijų, o žmonių, pasisakančių prieš apipjaustymą, laukia susidorojimas.

Laimingi šypsosi

Santykiai sieraleoniečių šeimose gana tolerantiški, sutuoktiniai kartu rūpinasi vaikais, skiriamasi dažniau moters iniciatyva. Ji gali palikti vyrą ir išeiti pas daugiau uždirbantįjį. Kaimuose dar gaji tradicija po vyro mirties ištekėti už jo brolio. Pagal UNICEF atliktą apklausą, 73 proc. moterų patiria smurtą šeimoje. Tačiau aš to nepastebiu, santykiai atrodo tolerantiški, akivaizdu, kad vyrai labai bijo, jog moteris juos paliks. Tiek merginos, tiek vaikinai turi po kelis širdies draugus, o seksas ir draugauti ar įsipareigoti neturi nieko bendra. Jaunimui skirtose lytinės sveikatos pamokėlėse paaugliai jaučiasi labai laisvai, atvirai klausia, diskutuoja apie seksą ir savo potyrius, tačiau jiems labai sunku suvokti, kodėl vienas partneris yra geriau nei daug. Kontracepcija dažniausiai yra moters reikalas. Kita vertus, miestuose jau yra šeimų, kuriose partneriai šeimos planavimo metodą renkasi kartu. Džiunglėse moterys pas gydytojus ateina vienos, kartais pėsčiomis į kitą kaimą, kad nesužinotų vyras. Nors esama kultūrinių skirtumų, žmonės ir mieste, ir kaime jaučiasi laimingi, šypsosi ir kaskart klausia, ar man patinka jų šalis. Vaikai prašo pinigų, o suaugusieji – pasiimti juos į Londoną. Išgirdę „ne“, jie visada atsako: „Gerai, kitą kartą.“

Apie projektą

Siera Leonė dar neseniai išgyveno pilietinį karą. Nuo 1991 iki 2002 metų trukęs konfliktas nusinešė apie 70 tūkst. gyvybių ir privertė 2,6 mln. žmonių palikti savo namus. Prievartavimai, vaikų grobimai per neramumus buvo itin dažni ir paliko ryškų pėdsaką gyventojų atmintyje. Tačiau šalis šiandien pamažu stojasi ant kojų. Pasirašius taikos sutartį, Jungtinių Tautų (JT) agentūrų parama svariai prisidėjo prie spartaus ekonominio Siera Leonės augimo.

Kita vertus, valstybės vystymosi rodikliai vis dar išlieka žemi. Pavyzdžiui, pagal JT žmogaus socialinės raidos indeksą, kuriuo matuojama gyventojų gyvenimo trukmė, raštingumas, šalies švietimo ir pragyvenimo lygis, Siera Leonė užima tik 181 vietą tarp 188 šalių. Moterų padėtis ir lytinės sveikatos problemos – priežastys, kol kas užkertančios kelią spartesnei pažangai.

2013 metais gydytoja Eglė Būdienė daugiau nei pusmetį dirbo Siera Leonėje. Šioje Vakarų Afrikos valstybėje ji ne tik rūpinosi vietos gyventojų lytine sveikata ir švietimu, bet ir turėjo galimybę iš arčiau pažinti šalies kultūrą ir tokių reiškinių kaip tradicinis moterų apipjaustymas priežastis. Skirtingai nei įprasta manyti, Eglė teigia, jog šis ir panašūs ritualai nėra susiję su religija, kur kas svarbesnė yra gentinė visuomenės struktūra ir kultūrinės priežastys.

***

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"