TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyvenimo džiaugsmas šokolado plytelėje

2016 04 02 6:00
Pomėgis gaminti šokoladą Mildai Daubarei tiesiog persidavė su giminės genais - jos prosenelė Smetonos laikais dirbo šokolado fabrike. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įgijusi teatro kritikės specialybę vilnietė Milda Daubarė vien tuo nesitenkina. Jauna moteris savo gyvenimo džiaugsmo sampratą įkūnija rankų darbo šokoladu ir dalijasi juo su bendraminčiais.

Prieš metus Milda įkūrė savo mažą įmonėlę ir pradėjo gaminti šokoladą. Šis rado kelią į pirkėjų širdis mažose sveiko maisto parduotuvėse. „Mano šokoladas – malonumo prekė, – šypsodamasi prisipažino moteris. – Noriu, kad jis būtų skanaujamas lėtai, mėgaujantis. Tam skirtos ir šokolado etiketės – ant jų yra įvairių malonių raštelių. Popierius, į kurį jis vyniojamas, – jaunų lietuvių dailininkų paveikslų reprodukcijos. Žodžiu, savo šokoladui atiduodu visą fantaziją, kiek jos turiu. Jis labai lietuviškas, tad nė kiek nesistebiu, kad geriausiai jį perka Vilniaus oro uoste – lauktuvių.“

Mildos šokoladų galima rasti ekologiško maisto parduotuvėlėse ir oro uoste.

Prosenelės genas

Kaip sakė Milda, jai šokoladas daug geriau reprezentuoja Lietuvą nei kokie burokėlių sausainiai. Pasaulis šiais laikais labai sumažėjęs, šis skanėstas mūsų krašte gaminamas jau gerą šimtą metų. Pašnekovė prisipažino, kad šokoladas visada buvo jos aistra. Džiaugėsi neseniai iš draugų užsienyje gavusi siuntinuką, o jame buvo penkiolika skirtingo šokolado plytelių – merginai tai buvo tikras lobis. „Viena bėda, kad kokybiško ir sveiko šokolado didieji jo gamintojai nedaro. Puikus ir labai sveikas produktas sugadinamas rafinuotu cukrumi, pienu. Aš šokoladą gaminu be pieno ir be cukraus“, – prisipažino įmonės „Ach! Skanu“ vadovė.

Pomėgis gaminti šį saldėsį Mildai galėjo persiduoti su giminės genais – jos prosenelė dar Smetonos laikais dirbo šokolado fabrike. Šį faktą jai papasakojo močiutė, mat pati prosenelės jau nepažinojo. Mildos prosenelė buvo sentikė, gyveno Panevėžyje ir daug metų dirbo šokolado bei saldainių fabrike, kurio dabar jau ir pėdsako nebelikę. Moteris bandė įvairiuose archyvuose atsekti to fabriko istoriją, tačiau nieko nerado. Tad apie praeitį sužinojo iš pasakojimų savo mamos šeimoje.

„Nors šokolado gamyba yra verslas, mane stebina, kaip kūrybiškas požiūris gali duoti tokį netikėtai gerą rezultatą, – savo produkto sėkme stebėjosi gamintoja. – Esu baigusi teatro kritikos studijas LMTA, ankstyvoje jaunystėje kūriau lėles, su verslu esu visiškai nesusijusi. Neišmanau šiuolaikinės rinkodaros dėsnių. Tačiau pradėdama šią veiklą susimąsčiau: koks man pačiai turėtų būti tobulas šokoladas? Taip ir susidėliojo: ne tik turinys, bet ir etiketė turi būti tobula. Todėl mano šokoladas įvyniotas į lietuvių dailininkų nuostabių paveikslų reprodukcijas, aprašinėtas įvairiomis istorijomis, pasakomis, kurias galima rasti viduje, nuvyniojus popierėlį. Plytelės skonis neapsiriboja lazdynų ar migdolų riešutų priedais, kaip kad esame įpratinti.“

Pakuotėms Milda naudoja jaunųjų lietuvių dailininkų paveikslų reprodukcijas.

Mildos sutuoktinis itin palaiko žmonos aistrą, mat pats yra smulkusis verslininkas – turi dvi nedideles duonos parduotuvėles. Šeima labai daug dėmesio skiria sveikai mitybai, yra vegetarai, nespjauna ir į veganiškus patiekalus. Jauna moteris sakė, kad veganišką gyvenimo būdą pasirinkęs jos brolis labai skaniai gamina, tad dažnai vaišina savo kulinariniais šedevrais sesę ir svainį.

Rožės ir pipirai

Milda gamina keturiolikos rūšių įvairaus skonio šokolado plyteles – saldžiąsias ir karčiąsias. Naudoja itin kokybiškas kakavos pupeles iš Ekvadoro. Užsidegusi gaminti šokoladą mergina apie tai nieko neišmanė, bet pamatę jos entuziazmą draugai pradėjo nešti knygas apie šio produkto gamybą namų sąlygomis. Sulaukė konsultacijų iš bičiulio, kuris jau gamino šokoladą. Ilgai rinkosi tinkamą žaliavą, eksperimentavo ir galų gale atkaklumas atsipirko – ekologiško, net veganams tinkamo šokolado gamyba įsisiūbavo.

Jai smagus pats gamybos procesas, mielai per dieną skiria jam apie penkias valandas, taip pagamindama apie šimtą šokolado plytelių. Jau jaučia, kad reikia plėstis, pasikviesti padėjėjų, nes viena vos spėja suktis. „Man skaniausias yra juodasis šokoladas su rožėmis ir juodaisiais pipiras. Šis receptas – iš močiutės, ji perėmė jį iš savo mamos“, – džiaugėsi Milda. Šiam šeimos paveldo šokoladui mergina naudoja Damasko rožių, augančių Bulgarijoje, aliejų. Žino, kad rožės auginamos nuostabaus grožio slėnyje, čia gaminamas geriausias eterinis rožių aliejus Europoje, bulgarai jau šimtus metų kartomis gyvena iš rožių.

Būdama vos septyniolikos, Milda mokė gaminti lėles suaugusias moteris.

Iš Mildos šokoladų paklausus ir su pistacijomis bei druska pagamintas gardėsis. Jis jai primena Italijos skonį, lengvo gyvenimo dvelksmą. Rožių ir pipirų šokoladą pati gamintoja sako rekomenduojanti skanauti prie taurės raudonojo vyno. „Esame įpratę, kad tai, kas skanu, paprastai nėra labai sveika. Tačiau stengiuosi padaryti taip, kad šokoladas būtų kuo sveikesnis produktas. Jis turi daug geležies, magnio, kitų mineralų ir antioksidantų. Lietuvoje jis nėra vertinamas kaip sveikas maistas, tačiau iš tiesų tai vienas vertingiausių produktų. Kai jis be cukraus ir pieno, suvalgydami po gabaliuką kasdien, suteikiame puikaus maisto savo smegenims. Labai populiarus šokoladas su levandomis ir citrinomis. Dar darau šokoladą su penkių skirtingų rūšių riešutais. Man labai patinka juos iškrapštyti ir paskui kramsnoti su burnoje tirpstančiu šokoladu. Darau ir su mėtomis, ir su razinomis, jis labai gaivus ir vasariškas“, – entuziastingai pasakojo M. Daubarė.

Kadangi šokolado gamybai nenaudoja rafinuoto cukraus, kurio glikemijos indeksas yra 100, vietoj jo savo produktą saldina fruktoze. Šios glikemijos indeksas tik 23. Pašnekovė tikino, kad šį saldėsį drąsiai galima duoti vaikams, jį gali vartoti net diabetu sergantys žmonės.

Mokiniai – kaip gėlės

Milda ne tik aistringai gamina šokoladus, bet ir yra sostinės Ozo gimnazijos kino istorijos ir etnokultūros mokytoja. Tiesa, savo mokinių ji dažniausiai nemato tiesiogiai – dirba nuotoliniu būdu. „Šitaip gimnazistai mokosi kino istorijos, o mažiukai – etnokultūros. Man šis darbas yra tikra meilės išraiška“, – tikino jauna mokytoja. Juokavo, esą mokytojauja jau nuo septyniolikos metų: dar būdama paauglė mokė suaugusias moteris gaminti lėles.

Mokytojos namuose - mažai sesutei skirta lėlė ir jos lovelė.

Prieš trejus metus pradėjusi dirbti nuotolinio mokymo srityje Ozo gimnazijoje, dabar dirba ir su svetur gyvenančiais ar negalią turinčiais mokiniais, jaunomis mamomis, ir tai jai teikia begalinį džiaugsmą. Pasak Mildos, nuotolinio mokymo sistema ją žavi tuo, kad net išvykę gyventi į užsienį ar tiesiog negalintys lankyti mokyklos jauni žmonės gali toliau mokytis lietuviškoje mokykloje. „Man nereikia eiti į pamokas klasėje. Bibliotekoje sukuriu savo mokiniams pamokų užduotis, o jie man atsiunčia savo nuostabius rašinėlius užduota tema. Bendraujame kompiuteriu. Manau, šis būdas nuostabus, nes atsiskleisti gali ir tie vaikai, kurie galbūt yra kuklūs, stovėdami prieš klasę tiesiog sutriktų. Juk kinas – menas be konkrečių teisingų atsakymų, tai daugiau jausmo dalykas. Kai vaikas išsako savo nuomonę – tai yra jo nuomonė, ir man ji vertinga. Galiu be sąžinės graužimo rašyti jiems tik geriausius pažymius, nekankinti, nepiršti savo nuomonės, o vertinti jų“, – džiaugėsi Milda.

Ji įsitikinusi, kad paaugliams yra svarbiausia kalbėtis su mokytoja, kitais suaugusiais žmonėmis, reikšti savo nuomonę. Tik taip jie augs visaverčiai ir ilgainiui taps asmenybėmis. Todėl suteikdama jiems saviraiškos laisvę mokytoja sakė stebinti jų augimą lyg nuostabių gėlių, kurių kiekviena skirtinga, bet nepakartojama. „Labai mėgstu savo darbą. Manau, esu palaimingas žmogus: gyvenu Lietuvoje, matau, kaip mano šalis nuolat gražėja, čia nuostabūs žmonės, turiu viską, ko man reikia“, – džiugiai kalbėjo pašnekovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"