TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyvenimo mozaikos dėliojimas

2006 06 03 0:00
Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė suteikė progą susipažinti, kas naujo nutapyta ar nupiešta.
Gintaro Mačiulio nuotrauka

Pretekstas rašyti apie dailininkę Filomeną Linčiūtę-Vaitiekūnienę - dar viena jos paroda, atidaryta UNESKO Nacionalinės Lietuvos komisijos parodų salėje ir pavadinta "Tuniso trupiniai" - tapyba ir piešiniai, inspiruoti kelionės po šią Šiaurės Afrikos šalį Meninininkės personalinių kūrybos parodų būta jau 18, dalyvauta ir 20 grupinių ekspozicijų.

Kaip įdomiai susiklosto parodų datos: visas jų pakilumas prasideda nuo 1992-1995 metų. Kuo gyventa ankstesniais metais? Juk studijos Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigtos 1965 metais. Čia ir atsiveria menininko biografijos ypatumai: daugybė puikiausių kūrybinių idėjų, išradingiausių jų įgyvendinimų, dėl pačios meno prigimties lyg ir susigeria į laiko smėlį. Tiesa, ne viskas.

Kalendoriaus lapelių laiptais

Kai dailininkė 1965-1986 metais dirbo Lietuvos kino studijoje, jos sukurta scenografija ir kostiumai išliko pirmojo lietuviško miuziklo "Velnio nuotaka" juostoje. Kartais dar peržiūrimi filmai menininkės darbais - "Kelionė į rojų", "Herkus Mantas", "Virto ąžuolai", "Mano vaikystės ruduo" - iš viso 12 kino filmų liko dailininkės-statytojos rankos ir fantazijos žymė.

Ir kaip galėjo neatsirasti teatras jos biografijoje. Ne tiek jau daug tebuvo jaunų, paslankių režisieriaus minčiai scenografų, tad kurį laiką Filomenai teko mokytis į kvietimus atsakyti "ne". Bet mielai dirbta su režisieriais - Dalia Tamulevičiūte, Irena Bučiene, Henriku Vancevičiumi, Aurelija Ragauskaite ir kitais statant spektaklius Akademiniame dramos teatre - "Piteris Penas", "Tiltas", "Raudonkepuraitė", "Spyruoklinis kareivėlis", Kauno dramos teatre - "Juodoji komedija", Kauno muzikiniame teatre - operetes "Rozmari", "Silva", "Aušrinė", Klaipėdos muzikiniame teatre - "Baltasis vilkas".

Vėliau atėjo metas, kai Lietuvos televizija, įgavusi spalvų, jau imasi pati daugiau statyti spektaklių, išradingiau ieško ekrano vaizdo teminėms laidoms. Scenografas, nors ir nematomas kareivis, buvo būtinas. Taigi nuo 1986-ųjų panirta į TV ekrano problemas. Tik jos visiškai kitokios nei kine. Čia dažniau panaudojami dideli planai, nuo apšvietimo kinta įvairios naudojamų medžiagų savybės, atspalviai. Tenka dirbti ir kartu visko mokytis, bandant naujus dalykus.

Menininkę netrukus ima pastebėti ir įvairių renginių organizatoriai, režisieriai. Ir čia jau visai kitokie reikalavimai: ima "žaisti" atstumai nuo publikos, aukštis, medžiagų neatsparumas saulei ar vėjui. Gana didelė dekoratyvi šventės vėliava, pakelta ant aukšto stiebo gali virsti bespalviu skudurėliu. "Dainų dainelė", tarptautinis Čiurlionio konkursas ir kiti - renginiai salėse. Bet 1996-ųjų Sostinės šventė, 1998-ųjų Moksleivių dainų šventė arba Pasaulio lietuvių dainų šventės ansamblių vakaras - tai jau nervų kainuojantis darbas, kuris "užmoka" pačios pasitenkinimu, jeigu pavyksta. Susierzinimu, jei nepasiseka.

Ir dabar matyte matau Filomeną, į kailinukus įsisupusią ir vis tiek labai sužvarbusią Rotušės aikštėje, artėjant Kalėdoms. Kur nesušalsi, jei tekdavo ten išstovėti po 8-10 valandų gruodžio žvarboje, prižiūrint, kaip tvarkoma ir puošiama šventinė didžiulė eglė. Jai tekdavo atsakomybė už svarbiausių miesto žaliaskarių papuošimą. Tai truko nuo 1991-ųjų net keturiolika metų. Bet kai eglės sušvisdavo ir sumirgėdavo lempelėmis, burbulais ar šiaudų pinikais - tai būdavo nerašytas atlygis. Pamiršdavo ir nuo pusnynų peršlapusias kojas, kai tos eglės su eiguliais ieškodavo po miškus.

Sakykime, tokios Linčiūtės-Vaitiekūnienės laiko gairės neoficialiai biografijai. Tos, kurią kartu padėjo nugyventi vyras Rimvydas - inžinierius, sūnus Tomas - nepaveldėjęs menininko genų, bet įsmigęs į sudėtingas informacinių technologijų "gelmes". Fragmentus tokios biografijos galima dar papasakoti anūkei Gabrielei. Visa kita lieka savoje ar kartu druską valgiusiųjų atmintyje.

Ką išsineša ir ką dovanoja laikas

Metai nusineša jaunystę, prideda amžiaus ir išminties. Kai susidraugauji su žmogumi, pajunti jo būdo savybes, suvoki jo principus ir vertinimus, dažnai būna ko pasimokyti. Arba bandyti pritaikyti sau. Taip ir aš daug mokiausi iš Filomenos. Norėtųsi būti tokiai kruopščiai ir atsakingai darbe, kurio imiesi. Puiku būtų pragmatiškus būdo bruožus šitaip suderinti su jausmingumu ir gera širdimi. Gerai būtų perimti Filomenos gebėjimą kurti aplink save gražią aplinką. Ne fetišizuoti daiktus, bet stengtis, kad jie kasdienį, ne vien švenčių, gyvenimą darytų gražų. To juk dažnai nemokame. Malonu matyti, kai žmogus atsiduoda polėkio nuotaikai ir į ją įsuka kitus, pažerdamas jiems linksmumo, draugystės šilumos valandėlių. Tai juk tokios reikalingos savybės keliaujant, ypač kai tai darai su svetimais žmonėmis. Paskui jie net tampa savi, artimi. Taip įvyko ir su graikų-romėnų frakcija, juokais vadinamu aistringų keliautojų būreliu. Skirtingų profesijų, amžiaus, patirties žmonės per aštuonetą metų taip susidraugavome, kad nesimačius savaitę kitą imama ieškoti progų susitikti, pasidžiaugti vieni kitais, planuoti kitas keliones. Šventa taisyklė: progos nebuvimo proga. Ir čia be Filomenos nė iš vietos. Yra pasakyta, kad kelionės patikrina žmones. Jie atsiskleidžia su visomis smulkmenomis. Kelias visada geras, bet kartais žmonės nebūna keliui tinkami.

Užtat kaip brangu, kai nutinka susiburti tokiai "frakcijai". Tada jokio vargo net ir nelengvose grupės kelionėse autobusais po Ispaniją, Portugaliją, Graikiją ir kitur. Čia nusistovi ritualai. Visi žinome, kodėl po svetimus miestus ar gamtą Filomena tampo ant peties 4-5 kilogramų rankinę: juk gali prireikti viso arsenalo piešimui. Svetimoje vietoje kartais tenka prižiūrėti, kad nepasiliktų nuo visų kažkokį motyvą besistengianti perkelti į piešinį mūsų kelionių draugė. Paskui lėks per milijoninį miestą savų nerasdama. Egipte, Tunise lieka jos nė nepastebėtas pakaušį svilinantis karštis, nes kaip nenupiešus tos mečetės ar Nilo pakrantės linijų. Žvalgomės per jos petį, kartais didelio grožio dar nė nematyti. Bet čia pat, jau sugrįžus į viešbutį, kai visi ruošiasi vakaro pramogoms, šnarena popieriaus lakštai, ir pieštukai, kreidelės ar dar kažkas užlieja spalvų gyvybe tuos piešinius. Grįžus į Vilnių jau galima ir parodą iškabinti.

Po Vilniaus, Pažaislio piešinių ciklų, po nuostabiausių Indijos, Graikijos motyvų piešiniuose, pastelėse, po Paryžiaus įkvėpimo, tapybos kompozicijų su sostinės vaizdais, nuo Prezidentūros iki miestų parodų salių Lietuvoje pakeliavusią natūrinių piešinių ir tapybos parodą "Paukštė LITUA-Kvedlinburgas" (skirtą Lietuvos vardo paminėjimo Kvedlinburgo analuose tūkstantmečiui) - po dalyvavimo bendrose žemaičių kraštiečių, Šv. Jono gatvės dailininkų, tarptautinių akvarelės, kino dailininkų parodose - po viso šio kūrybos nerimo ir jo rezultatų argi galima Filomeną vadinti pasitraukusia nuo aktyvios veiklos? Niekaip. Negalima.

Amžiaus suteikta laisvė ir kūrybos nelaisvė

Kai teko užverti paskui save visų darboviečių duris, atrodė, metas pradėti mėgautis laisve. Tik ne Filomenai! Tikriausiai išlaisvėjimas nuo darbo grafikų bei kasdienės atsakomybės ir atskleidžia žmogų. Gaila, kai matai, jog yra prasmengančiųjų į tylą, nieko kūrybingo neveikiant. Bet atsitinka, kad žmogus ima augti, stiebtis, stiprėti. Štai toks ir yra Filomenos faktas.

Pasipylė didžiuliai tapybos paveikslai su vešinčiais gėlių glėbiais. Bet dar jie tiek daug nežadėjo, kiek vėliau visi gavome iš vis dažniau natūrinio piešinio besiimančios dailininkės. Šventosios, Neringos, Palangos gamta, architektūros siluetai vis ryškiau išsilieja į jos pasteles, piešinius. Matydama Filomenos parodas, ne kartą mąsčiau, kaip gi mes žvelgiame į Vilnių? Savo akių aukštyje ar vos jas pakėlę? Ji mums parodė miesto senamiestį - netikėtą, nuotaikingą. Dažniausiai - pro medžių šakas. Ar tikrai tiek daug Vilniuje medžių? Taigi. Kad juos ramiai pamatytų, netrikdoma autotransporto gausmo, žmonių maišalynės, Filomena keliasi vos brėkštant, nesvarbu, kokiu metų laiku, ir žingsniuoja senamiestin ieškoti motyvų. Pavyksta jų rasti netikėtų ir gražių. Matėme tai ir parodose, ir jos svetingoje dirbtuvėje, kur tarsi klube buriasi smagių protų, malonūs žmonės. Jiems suteikiama proga peržiūrėti, kas naujo nutapyta ar nupiešta. Galima kritikuoti ar aikčioti. Daugybė darbelių godžiai išsinešama, autorei dosniai juos dalijant draugams. Solidžiai tylintis jos vyras, visų draugų pripažintas savu, nes išlaikė kelionių išbandymus ir net užsikrėtė ta bacila. Anūkė Gabrielė jau bando kažką piešti, o menininkės ori anyta, artėjanti prie šimtmečio jubiliejaus, kartą Filomenos parodoje ištarė: "perfekt".

Tiek poringės apie bičiulę, scenografę, dailininkę Filomeną Linčiūtę-Vaitiekūnienę, kuri rengia parodas, kompanijose netikėtai gali užtraukti liaudišką dainą, skaniai kepa bei verda ir spėja su Rimvydu pasiklausyti muzikos vos ne visuose Nacionalinės filharmonijos simfoniniuose koncertuose. Gyvenimo mozaika spalvinga ir atverta kitiems.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"