TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyvenimo patirtis - lyg gerai išmokta pamoka

2006 04 29 0:00
"Esu kūrybingas žmogus", - sako JAV ambasadoriaus Lietuvoje žmona Cheryl Stephan.
Petro Malūko nuotrauka

Cheryl Stephan, JAV nepaprastojo ir įgaliotojo pasiuntinio Stepheno Mullo žmona, po trejų metų Lietuvoje sutiko papasakoti apie save. "Esu intravertė, tad visas kalbas viešumoje visada mielai perduodu vyrui", - sako amerikietė, Amerikoje gyvenusi tik 13 metų. Tad jos sekama istorija primena įstabią kelionę per erdvę ir laiką, kupiną įvykių, kraštų, ženklų, kurių, regis, pakaktų net keliems gyvenimams.

Cheri - jai mielesnis šis vardas - gimė Paryžiuje, Amerikos diplomatų Charleso ir Marie Stephanų šeimoje. Ji turi du jaunesnius brolius ir seserį. "Visi mes - tikri amerikiečiai, tačiau kilę iš skirtingų šalių", - pasakoja diplomato žmona. Gregory gimė Sirijoje, Geoffrey - Olandijoje, Roterdame. Sesuo Amanda - vienintelis Stephanų vaikas, gimęs Amerikoje. Kai Cheri Lenkijoje laukėsi Ryano, buvo iš anksto nusprendusi gimdyti Jungtinėse Valstijose. "Norėjau, kad mano sūnaus pase būtų įrašas "Born in the USA", - sakė ji. - Tik gimęs Amerikoje gali tapti jos prezidentu". Ji abejoja, ar linkėtų Ryanui prezidento karjeros, tačiau gimimo vieta jam nebūtų kliūtis. Vienuolikmetis sūnus šiuo metu mokosi Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje, domisi pasaulio įvykiais, mėgsta keliauti, pažinti naujas šalis, žmones ir jų papročius. "Jam patinka mūsų gyvenimo būdas", - sakė Ryano mama.

Brolis Gregory tarnavo JAV karinėse oro pajėgose. Šiuo metu jis jau išėjęs į atsargą. Jaunesnis brolis Geoffrey - policijos pareigūnas Virdžinijoje. Sesuo dirba karinę techniką gaminančios kompanijos "Raytheon" įdarbinimo skyriuje.

Olandiškasis Kalėdų senelis

Pirmieji vaikystės prisiminimai nukelia Cheri į Braziliją, nedidelį miestelį Belemą ant Amazonės kranto. Penkiametės mergaitės tėvai dirbo vos keletą tarnautojų turinčiame konsulate. Moteris prisimena prie namų buvus sodą, kuriame šeima netgi ūkininkavo - mama augino viščiukus. "Kartą išgirdau mamos riksmą - didžiulė gyvatė prarijo vieną jos augintinį. Tai turbūt pirmasis mano vaikystės prisiminimas", - sakė Cheri. Sodo pakrašty augo didelis mango medis. "Kai pasigirsdavo bumptelėjimas, mudu su trejų metukų broliuku mesdavome visus užsiėmimus ir lėkdavome pasižiūrėti į sukiužusį vaisių", - pasakojo ji.

Vėliau Stephanai persikėlė dirbti į Olandiją, Roterdamą. Cheri pradėjo lankyti valstybinę mokyklą, brolis Gregory - darželį. Charlesas ir Marie laikėsi nuostatos mokyti savo vaikus nacionalinėse mokyklose, švęsti vietos gyventojų šventes.

Cheri su broliu greitai išmoko olandų kalbą, ja tarpusavyje kalbėjosi net namie. "Jau sunkiai bešnekėjome angliškai. Tėvai ėmė mūsų nebesuprasti. Kartą paklausiau tėčio, ar karalienė Juliana (Nyderlandų karalystės monarchė) - taip pat ir mano karalienė. Tėtis pažvelgė į mane ir tarė: "Taaaip, metas tau grįžti namo, į Ameriką", - prisiminė diplomatų dukra.

Cheri su neslepiamu džiaugsmu prisimena olandiškas Kalėdas. Gruodžio pradžioje olandai mini šv. Nikolą. Tą dieną iš Ispanijos pas vaikus atkeliauja Sinta Klosas, olandiškas Kalėdų senelis. Jį visada lydi ištikimas Juodasis pagalbininkas, ant pečių nešantis didelį dovanų maišą. Į Roterdamą Sinta atplaukia laivu. Visi miesto vaikai, susirinkę uostamiesčio krantinėje, pasitinka jį spalvingomis eitynėmis. "Pasipuošęs vyskupo kepure Sinta priplaukdavo prie kranto ir pažerdavo saldainių, sausainių. Tikras stebuklas!" - prisimena Cheri. Nuo to momento vaikai laukia jo apsilankant namuose. Vakare už laukujų durų pastato klumpes, tikėdamiesi, kad Sinta naktį paliks jose dovanėlę, paprastai žaisliuką ar saldainių dėžutę. Neklaužadoms tekdavo tik anglies gabaliukas. "Mes visada buvome geri vaikai - rasdavom vien saldainius", - olandiškas Kalėdas prisiminė Cheri.

Namai - Virdžinijoje

Šeimai grįžus į Ameriką vaikų pasaulis pasikeitė. Sinta daugiau nebepasirodė. Per Kalėdas juos aplankė Santa, mažai kuo panašus į olandiškąjį. Iš pradžių amerikietiškoje mokykloje Cheri lengva nebuvo, nesisekė atprasti nuo europietiško skaičių rašymo. "Septynetą, kitaip nei įprasta valstijose, europiečiai rašo su brūkšneliu", - sako moteris. Skyrėsi raidžių rašyba, angliškus žodžius norėjosi tarti pagal olandų kalbos taisykles. Bet po pusmečio viskas susitvarkė.

Amerikoje, Virdžinijos valstijoje, Cheri baigė trečią ir ketvirtą klasę. Kiekvieną rytą tėvai išvažiuodavo į Vašingtoną, į tarnybą Valstybės departamente - kaip ir tūkstančiai darbuotojų iš aplinkinių valstijų.

Apkeliavusi visą pasaulį, ilgus metus gyvenusi svečiose šalyse amerikietė Virdžiniją vadina savo namais. "Čia turime namą, čia atostogaujame. Ir Ryanas po mokslo metų grįžta čia praleisti vasaros", - sako Cheri.

Palubėje - šikšnosparniai

Po to Cheri prisiminimuose - saulėtoji Meksika. Tėvai pradėjo dirbti Jungtinių Valstijų konsulate Gvadalacharoje. Ji prisimena, kaip buvo įkaitu paimtas konsulas. Grobikai apsupo jo automobilį transporto grūstyje. Jie reikalavo laisvės politiniams kaliniams ir išpirkos. "Po kelių dienų jį paleido, bet mano atmintyje tos dienos išliko kaip bauginantis laikas", - sakė moteris. Anksčiau pėsti pasiekdavę mokyklą, į baseiną vieni eidavę vaikai dabar visur turėjo važiuoti automobiliu, lydimi apsaugos. "Prie mūsų namų atsirado automatais ginkluota sargyba", - prisimena Cheri.

Iš Meksikos šeima persikelia gyventi į Afriką, Zairą (dabar - Kongas). Nuostabiausia vaikystės šalis, nuostabi mokykla, mokytojai ir draugai - tokiais žodžiais čia prabėgusį laiką apibūdina moteris. "Tai buvo netipiška mokykla. Čia leido dėvėti trumpas kelnes, marškinėlius. Nereikėjo avėti batų, tad visi vaikščiojome basi", - prisimena moteris. Mokyklą supo džiunglės, mokiniai kasryt girdėdavo jų garsus. Išsiruošus viešnagėn pas mokytojus reikėdavo keliauti džiunglių takais. Nekart teko stoti akistaton su gyvūnais. Cheri prisimena prie mokyklos buvus baseiną. Kartą ruošdamasi maudytis ji atvėrė drabužių spintelę ir joje išvydo susirangiusią gyvatę. Prancūzų klasės palubėje nakvodavo šikšnosparniai. Kiekvieną rytą mokiniai rasdavo apterštus suolus. "Prancūzų kalbos pamokas pradėdavome spriegdami šikšnosparnių teršalus nuo stalų - kas į ką pataikys", - juokėsi Cheri.

Šalti Kolorado orai

1976 metais Cheri tėtis buvo paskirtas į Manilą, Filipinus. Visų, ypač Cheri mamos, čia laukė jaudinamas susitikimas. Šiame Ramiojo vandenyno salyne gyveno jos tėvo giminaičiai, kurių mama iki tol nebuvo mačiusi. Kanadietė Cheri močiutė su savo būsimu vyru filipiniečiu susipažino Čikagoje.

Tarptautinėje Amerikos mokykloje Maniloje Cheri gavo vidurinį išsilavinimą. Būdama aštuoniolikos ji sumanė viena aplankyti Korėją. "Jaučiausi visiškai saugi. Be to, Korėjoje buvo didelis JAV karių kontingentas", - sakė amerikietė. Buvo įdomu išvysti nepažįstamą šalį ir kultūrą, važinėtis gatvėmis, kuriose ji, vakarietė, pažino tik skaičius. "Mokyklos draugė knygelėje surašė svarbiausius hieroglifus. Norėdama paklausti kelio ar ką nors sužinoti, atversdavau reikiamą puslapį ir bakstelėdavau pirštu", - juokėsi Cheri, prisiminusi romantišką jaunystės kelionę.

Studijuoti ji grįžo į Jungtines Valstijas, Koloradą. "Buvau labai pasiilgusi Amerikos, - sakė Cheri. - Tėvai išvyko dirbti į Taivaną, naują paskyrimo vietą. Laiškai vėluodavo, interneto - dabar sunku tuo patikėti - nebuvo. Artimųjų nemačiau net devynis mėnesius".

Nedideliame, vos 1800 studentų turinčiame universitete Cheri studijavo sociologiją. Studijos vyko ciklais: tris savaites kasdien mokėsi vieno dalyko, tris savaites - kito. Ciklo pabaigoje laikydavo egzaminus. Teko išmokti net devynias disciplinas per metus. Studijos įsiminė dėl jų intensyvumo. "Dieną, nuo devynių iki pirmos - paskaitos, vakare, o dažniausiai ir per naktį, turi parašyti esė ir ryte atsiskaityti. Nesvarbu, istorijos ar ekonomikos", - prisimena Cheri. Tačiau sunkiausiai jai sekėsi atlaikyti šaltus Kolorado orus. "Niekaip prie jų negalėjau priprasti", - prisiminė moteris, daug metų gyvenusi tropikų šalyse. Todėl labai džiaugėsi galėdama toliau studijuoti Ostino universitete, Teksaso valstijoje. Čia mokėsi per 48 tūkst. studentų. Į paskaitą auditorijoje susirinkdavo iki 500 klausytojų. Su dėstytojais net neteko susipažinti. Žinios buvo tikrinamos testais, juos vertindavo dėstytojų asistentai.

Lyg žaibas trenkė

Didelių permainų Cheri gyvenime įvyko apsilankius Bahamose. Į šį Karibų jūros salyną trečio kurso pabaigoje ji atskrido ketindama aplankyti tėvus ir porą savaičių pailsėti. Charlesas Stephanas ėjo ambasadoriaus pavaduotojo pareigas. Artėjo jo gimtadienis. Tėvo pavaldinys Stephenas Mullas viršininkui ruošė staigmeną - gimtadienio vakarėlį, ir ką tik atvykusią boso dukterį paprašė pagalbos. Taip Cheri pirmą sykį susitiko savo būsimą vyrą.

Vieną dieną vaikinas pasiūlė jai pasigaminti vakarienę. Juodu kartu išsiruošė į parduotuvę produktų. Beeinančią gatve porelę užklupo lietus. Stephenas išskleidė skėtį, ir staiga į jo rankeną trenkė žaibas. "Mane lyg žaibas trenkė, kai pirmąkart tave išvydau", - žodžius, virtusius mėgstamu Stepheno aforizmu, pakartojo jo žmona.

Likusius atostogų vakarus Cheri ir Stephenas praleido kartu. O po dešimties mėnesių susitikimą Bahamose vainikavo poros sutuoktuvės.

Komunistinio režimo tikrovė

Nuo to laiko Cheri po pasaulį keliauja sukūrusi savą šeimą. Tuoj po vestuvių jaunavedžiai turėjo vykti į komunistinę Lenkiją. Jungtinės Valstijos šioje šalyje ambasadoriaus neskyrė. Šalių santykiai, žinoma, buvo įtempti. 1984 Lenkija priklausė Varšuvos pakto karinei sąjungai, JAV - priešininkų stovyklai, NATO blokui. Valstijos rėmė opoziciją, kuri, generolui Wojciechui Jaruzelskiui prislopinus "Solidarumo" judėjimą, veikė pogrindyje. Cheri sukrėtė komunistinio režimo tikrovė - šilti, bet savo jausmus priversti slėpti žmonės, ilgos eilės parduotuvėse ir už jų durų laukiant mėnesinio dviejų kilogramų mėsos davinio. Visi ambasados darbuotojai buvo sekami. Neįkyriai, bet nuolatos. Cheri kartą išvyko į svečius pas savo draugę ir pasiklydo mieste. "Priėjau prie milicininko būdelės ir paklausiau, kur gyvena mano pažįstama amerikietė. Pareigūnas neužsikirsdamas nupasakojo kelią. Visi gerai žinojo, kur mes gyvename", - juokėsi pašnekovė.

Diskriminacija

Vėliau Stephenas buvo paskirtas dirbti į Pretoriją, Pietų Afrikos Respubliką. Amerikos ambasada šioje šalyje tapo pirmąja Cheri darboviete. Išėjusi mokymų kursą Vašingtone, ji įsidarbino telekomunikacijų skyriuje. "Ko gero, tai pati gražiausia šalis, kokioje teko kada nors gyventi", - sako moteris, prisiminusi Pietų Afrikos gamtą, kraštovaizdį, gyvūniją ir miestus. Valstybės departamentas ambasadoriumi paskyrė amerikietį, atvykusį iš Afrikos. Rasistinio režimo šalyje tai buvo drąsus žingsnis. "Jį žengti galėjo tik labai stipri asmenybė, tvirtų įsitikinimų žmogus. Toks ir buvo naujasis ambasadorius", - sakė Cheri. Pasiuntinys su šeima keliavo po šalį ir viename mieste užėjo į kavinę, neaptarnaujančią juodaodžių. Neišvengiamai kilęs incidentas buvo itin nemalonus akibrokštas šalies valdžiai. Ambasados taisyklės neleido darbuotojams lankytis vietose, kuriose diskriminuojami žmonės.

Atsidėjo motinystei

1993-1997 metais pora dar sykį apsistojo Lenkijoje. Šalis buvo neatpažįstamai pasikeitusi. Žmonės maloniai bendravo, šypsojosi. Cheri labai gražiai atsiliepia apie lenkų tautą, pabrėžia jos išsilavinimą, inteligentiškumą, ištvermę. "Ištvermingi kaip ir jūs, lietuviai", - pridūrė ambasadoriaus žmona.

1995-aisiais, po vienuolikos santuokos metų, Cheri ir Stephenui gimė sūnus Ryanas. "Kai tuokėmės, man buvo 23 metai. Sulaukusi 34-erių aš tarsi pabudau iš ilgo miego ir supratau, kad noriu tapti mama", - priežastis, kodėl taip vėlai susilaukė vaiko, dėstė moteris. Pretorijos laikais įsidarbinusi diplomatinėje tarnyboje Cheri be perstojo dirbo ir nė nepajuto, kaip pralėkė laikas. "Gimus Ryanui turėjau pasirinkti: dirbti ar atsidėti motinystei. Be jokių dvejonių nusprendžiau palikti tarnybą", - sakė berniuko mama.

1997 metais Cheri tėvai baigė 38 metus trukusią diplomatinę karjerą. Paskutine jų paskirties šalimi tapo Haitis, sala Karibų jūroje. Cheri sako, kad jos tėvai yra laimingi - gali džiaugtis užtarnautu poilsiu gimtojoje šalyje. "Viena kitą vejančios kelionės, kraustulių tvarkymas per tiek metų jiems jau buvo gerokai įkyrėjęs, - sakė diplomatų dukra. - Esu labai dėkinga savo tėvams: jie keliavo po pasaulį, džiaugėsi gyvenimu ir suteikė galimybę juo džiaugtis savo vaikams".

Kai gyventi nesaugu

2000-aisiais Stepheną paskyrė ambasadoriaus pavaduotoju Džakartoje, Indonezijoje. Šeima negalėjo įsivaizduoti, kad netrukus pasaulį sukrėsiantys įvykiai palies ir ją. Ryanui suėjo penkeri. "Tai buvo neramus metas", - prisimena berniuko mama. Cheri ir sūnui teko dukart skubiai palikti Indoneziją ir grįžti į Jungtines Valstijas. Pirmą kartą šeima išsiskyrė po rugsėjo 11-osios teroro aktų Niujorke, Amerikos vyriausybei nustačius, kad gyventi šalyje ir visame regione nėra saugu. Ryano tėtis privalėjo likti ir rūpintis amerikiečių, ambasados saugumu. Berniukas toliau mokėsi Jungtinėse Valstijose ir laukė, kada galės pas jį grįžti. "Praėjo 30 dienų - mums sakė, dar nesaugu, praėjo 40 - vis dar laukėme. Tik po trijų mėnesių galėjome vykti į Džakartą", - prisimena Cheri. Ryanas baigė mokslo metus ir grįžo atostogų į Ameriką. Po vasaros viso pasaulio žmones pasiekė sprogdinimų Bali kurorte aidas. Amerikiečių šeimai, ką tik atvykusiai į Indoneziją, teko dar vienas išmėginimas. "Gyvenimas šalyje tapo nenuspėjamas", - sakė moteris. Ryanas su mama išskrido į Jungtines Valstijas. Tada prasidėjo karas Irake ir tėvai nusprendė, kad Ryanas baigs mokslo metus Amerikoje. "Buvo labai sunku paaiškinti sūnui, kodėl čia gyventi nebesaugu, kodėl turim išvykti, o tėvelis turi likti", - sakė Ryano mama. Per trejus metus, skirtus gyventi Indonezijoje, net 17 mėnesių šeima gyveno atskirai.

Žiurkė skrudintuve

Nors teko patirti šitiek išsiskyrimų, apie vietos gyventojus ambasadoriaus žmona atsiliepia labai šiltai. "Tai itin mandagūs, humoro jausmo nestokojantys žmonės. Dauguma gyventojų - musulmonai. Jų pasaulėžiūroje nėra priešpriešos. Tad bendraudami, ypač su kitamaniais, vengia ginčų, neigimo, - pasakoja moteris. - Kartą vandenį tiekiančio žmogaus paklausiau, ar atvežtas vanduo. Vietoje kategoriško "ne" tarnautojas tarstelėjo vietinių mėgstamą žodelį "belum", reiškiantį "dar ne".

Indonezijoje ji matė ir labai turtingų žmonių, ir daug skurdo, minias praeivių Džakartos gatvėse ir užterštą orą virš jų. "Vos atvykę apsigyvenome labai gražiame name su didžiule krosnimi. Buvau viena namie ir kalbėjau telefonu. Staiga iš krosnies išlindo didžiulė žiurkė, perbėgo virtuvinę spintelę ir ieškodama trupinių visa sulindo į skrudintuvą. Sušukau: "Negaliu patikėti!" - ir tuojau pat paskambinau į ambasadą. Sakau: mes čia turime didžiulę problemą, - juokėsi tai prisiminusi Cheri. - Toks buvo mano pirmasis susitikimas su nauja kultūra".

Indonezijos gyventojų tradicijos - islamiškos, tad ir gyvenimo ritmą diktuoja religija. "Ketvirtą, pusę penkių pasigirsdavo imamo balsas, kviečiantis į rytinę maldą. O ramadano mėnesį dienos ramybė, susikaupimo metas trukdavo tik iki saulės laidos. Vėliau triukšmingi balsai netildavo iki paryčių", - egzotiškos šalies bruožus perteikė Cheri.

"Negalėjome pažinti Indonezijos tiek, kiek tikėjomės vykdami į ją", - apgailestavo moteris.

Į Lietuvą

"Turiu galimybę dirbti ambasadoriumi Lietuvoje. Ar tu nieko prieš?" - šitaip vieną dieną Stephenas paklausė savo žmonos. Saugus kraštas suviliojo ilgų išsiskyrimų išvargintą šeimą. "Ryčiausia Europos valstybė, kurioje teko gyventi, buvo Lenkija. Tad ryžomės išmėginti ir Lietuvą", - sakė Cheri. Nors ji ir prisipažino, kad apie naują šalį žinojusi ne kažin ką, šiokių tokių ryšių su Lietuva būta: lietuviško kraujo turi brolio Geoffrey žmona, be to, JAV gyvenanti artimiausia Cheri draugė.

Stephenas labai uoliai mokėsi lietuvių kalbos. Moteris pabrėžė, kad šeimai buvo smagu apsigyventi krašte, kuriame amerikiečiai maloniai sutinkami. "Nereikia jaudintis dėl saugumo, dėl Ryano mokslų", - su lengvu atodūsiu užvertė Indonezijos prisiminimų lapą moteris.

Cheri su kitomis užsienietėmis buvo galima sutikti labdaringoje Kalėdų mugėje Vilniaus rotušėje. Moterys gamino suvenyrus, dovanėles ir pelną skyrė beglobiams vaikams. Dalį dienos Cheri dirba mokykloje, kurioje mokosi sūnus. "Pasiūliau savo pagalbą. Taip dariau visuomet - ir Indonezijoje, ir Jungtinėse Valstijose, darau ir Lietuvoje. Kai paskyrimo laikas baigsis ir grįšime į Vašingtoną - studijuosiu ir, tikiuosi, vieną dieną tapsiu mokytoja", - ateities planus atskleidė moteris.

Išmoko megzti

Mėgstamiausias Cheri užsiėmimas - skaitymas. Ji nevertina siaubo romanų, labiau traukia paslaptingi siužetai. Moteris pamini Denniso Lehane'o knygą "Mistinė upė", kurios ekranizacija neseniai rodyta Lietuvoje, Barbaros Kingsolver romaną "Poisonwood Bible", primenančią Afrikoje gyventą laiką.

Lietuvoje Cheri išmoko megzti. "Galbūt netrukus numegsiu šį tą daugiau nei šaliką", - nusišypso pašnekovė.

Moteris sako šiokiadieniais neturinti daug laisvo laiko, tačiau savaitgalius šeima stengiasi praleisti drauge. Mėgsta japonų virtuvę, išeina į miestą pavalgyti suši. Stephenas su sūnumi dažnai važinėja dviračiais, žiemą - slidinėja.

Cheri studijavo sociologiją, tačiau širdis visada linko prie meno. "Labai traukė interjero dizainas. Bet pagalvojau: hm, ši specialybė nėra labai akademiška. Ir pasirinkau sociologiją, - sakė pašnekovė, nuo mažens daug keliavusi ir sutikusi daugybę įvairiausių žmonių. - Esu kūrybingas žmogus". Valgio gaminimas - dar vienas jos pomėgis. Tai bendravimo forma, tam tikra draugystės atmaina. Tik dabar kulinarinei veiklai neturinti daug laiko. Charleso ir Marie šeimoje būta daug kūrybinės energijos. Seserį Amandą traukia juvelyrika. Ji gamina auskarus ir neretai juos dovanoja Cheri. "Jų turiu daugybę. Taip smagu išgirsti mažą vaiką sakant: "Man patinka jūsų auskarai, misis Cheri", - šypsosi Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje dirbanti moteris.

Cheri mėgsta džiazą, bliuzą. Šiuo metu jos automobilyje sukasi roko grupės "Death Cab for Cutie" diskas. Mullų šeima stengiasi pamatyti kiekvieną naują operos ar baleto pastatymą. Didelį įspūdį Cheri padarė "Raudonoji Žizel". Šeima dažnai lankosi Nacionalinėje filharmonijoje. "Ryanas sako, kad jam labiau patinka simfonija nei baletas", - nusišypso mama.

Bene vienintelė moters veikla JAV ambasadoje - pasiruošti Nepriklausomybės dienai, Liepos ketvirtajai. "Šis renginys mums prasideda dar vasarį. Jis pareikalauja visų darbuotojų pastangų", - sakė Cheri. Daugiau rūpesčių jos laukia namie, rezidencijoje. Oficialūs ir privatūs priėmimai, susitikimai neįsivaizduojami be geros šeimininkės. Ji nuo mažens žino, kaip viskas turi būti, ir dažnai pataria savo vyrui. Viso gyvenimo patirtis - lyg gerai išmokta pamoka.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"