TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyvenimo svetur profesorius nepasigenda

2007 03 10 0:00
Ant kambario sienų - brangūs prisiminimai.
Autorės nuotrauka

Iš Amerikos į Lietuvą sugrįžęs bažnytinės teisės habilituotas daktaras, apaštališkasis protonotaras Vincas Bartuška senatvės ramybę rado Marijampolėje: "Darbo kambaryje turiu radiją, kasdien žiūriu Lietuvos, vokiečių ir CNN televizijas, tad žinau, kas darosi pasaulyje. Turiu knygų, kurių dar neskaičiau, kitas noriu dar kartą perskaityti. Visiškai nėra laiko liūdėti ir Amerikos nepasigendu, nors ten pragyvenau didesnę savo gyvenimo dalį."

Devyniasdešimtuosius metus einantis apaštališkasis protonotaras Vincas Bartuška be rimtos priežasties vengia ligoninių. Nei 45 metus gyvendamas Amerikoje, nei grįžęs Lietuvon neskuba naudotis kurortiniu gydymu. Iki šiol jam nereikia ir žadintuvo, nes kasryt ir pats prabunda paryčiais - likus penkioms minutėms iki ketvirtos valandos. Dvasininkas aiškina, kad toks ankstyvas kėlimasis tuoj pat išjudina.

Grįžo ne ilsėtis

Daug laiko Bartuška praleidžia prie darbo stalo, palinkęs virš knygų. Turi ritualą, kuriam beveik nenusižengia: papietavęs negula, bet išeina pasivaikščioti. Anksčiau patraukdavo į kapines, parymodavo prie kunigų kapų, kartu pakvėpuodavo tyru oru, pasigėrėdavo gamta. Dabar popiečio maršrutą sutrumpino - du ratus apsuka aplink bažnyčią, nes turi saugoti sergančias kojas. Dėl jų laiką leidžia nuosavame keturių kambarių bute, kur turi valgomąjį, miegamąjį, svetainę ir jaukų darbo kambarį. Pastarojo lango nemėgsta dengti užuolaida, nes saulės šviesa, pasak šeimininko, suteikia šilumos ir džiaugsmo.

"Ne pailsėti į Lietuvą grįžau ar būti našta, o ką nors gero padaryti. Jeigu būčiau norėjęs geresnio žemiško gyvenimo, būčiau likęs Amerikoje, - noriai prisiminimus praskleidė jis. - Mano bičiuliai išleisdami sakė: "Ką jūs darote, profesoriau? Pas mus esate žymus žmogus ir važiuosite į ubagų kraštą?" Matote, kaip skirtingai buvo manoma. Bet aš apie patį save mažiausiai galvojau. Nesvarbu buvo, net jei sugrįžus ir badauti tektų. Rūpėjo dar kiek pagyventi gimtajame krašte. Nesiskundžiu, jaunystės vis tiek jau nesusigrąžinsiu, o maisto ir visko, ko reikia, užtenka, tik senatvėje dėl cukraligės susilpnėjo kojos ir akys."

Tėviškę rado, bet nepažino

Sugrįžęs ištyrė, kad Bartuškų giminėje jis yra jau ketvirtos kartos dvasininkų atstovas. Paaiškėjo, jog ir bendravardis dėdė daktaras Vincas Bartuška, palaidotas Liudvinave, ir pastarojo dėdė kunigas Juozas Bartuška-Bartuškevič, kunigavęs Lenkijoje, ir šio dėdė Bartuška, XVIII a. klebonavęs Balbieriškyje, buvo gimę ir augę toje pačioje Šunskų seniūnijos Bartuškų sodyboje. Dvasininkas sakė, kad, deja, po jo daugiau giminėje kunigų neišaugo. Abu apaštališkojo protonotaro broliai buvo išvežti į Sibirą. Gimtoji Bartuškų sodyba, iki šiol sapnuose jam primenanti vaikystę, neatpažįstamai išdraskyta. "Kai 1980 metais po ilgos pertraukos pirmą kartą galėjau aplankyti Lietuvą, negalėjau pažinti vietos, kur gimęs, augęs, kur primicijas švenčiau. Stambus tėvelių ūkis buvo išgriautas, išpjauti šimtamečiai jovarai. Net Šešupė atrodė siauresnė negu anksčiau. Negalėjau sutikti nė vieno kaimyno, nes per trėmimus buvo išnykęs gimtasis Kazliškių kaimas", - su liūdesiu sakė pašnekovas.

Prisiminė prievarta išbarstytą savo šeimos gyvenimą. Jis buvo klebonas Šakiuose, kai teko pasitraukti į Vakarus, o tėvų ir brolių keliai nusidriekė į Sibirą. Bartuška dėl kiekvieno artimojo patyrė dvasinių kančių. Kai sužinojo apie netikėtą tėvelio mirtį, tegalėjo už jį atlaikyti mišias. Siuntė vaistų į Lietuvą sunkiai sergančiai seseriai, bet per vėlai - šie jos jau nepasiekė.

Toli nuo gimtinės įsirėžė jo prigimčiai nepriimtinos tradicijos. "Atsimenu Kūčias: austrai linksmi, geria vyną, valgo mėsą... Didžiulis kontrastas, kitaip nei Lietuvoje. Tokiomis akimirkomis labai pasigesdavau šeimos, Tėvynės."

Bažnytinės teisės profesorius

Jam buvo lemta kartu su belaisviais ir lietuvių kunigais pasiekti Italiją. Studijos Romos prestižiniame Grigaliaus universitete Bartuškai atvėrė galimybes siekti bakalauro, magistro, o vėliau daktaro laipsnio ir tapti profesoriumi. Šį svarbų gyvenimo laikotarpį primena ir dabar jo namuose Marijampolėje saugoma 1948 metais apgintos disertacijos "Kariuomenės kapeliono juridinis statusas" darbo kopija. "Apie vyskupus, klebonus ar kurijas buvo prirašyta daugybė, o apie karo kapelionus tebuvo vienas sakinys, kad jiems reikia laikytis specialių bažnyčios nuostatų. Iš šito sakinuko reikėjo "subudavoti" rimtą darbą. Tam prireikė daugiau nei metų, - aiškino dvasininkas. - Kai gavau raštišką pranešimą, jog esu daktaras, nenorėjau patikėti. Paskui susimąsčiau, kam tas doktoratas man reikalingas, kur pritaikysiu ir dirbsiu? Į Lietuvą tada dar

negalėjau grįžti. Kol svarsčiau, gavau pakvietimą iš Amerikos - seminarijoje reikėjo kanonų teisės ir moralinės teologijos profesoriaus. Mielai sutikau važiuoti. Palikdamas Romą tąkart su ašaromis sakiau: "Kasmet atvažiuosiu." Bet tas "kasmet" buvo tik vieną kartą gyvenime. Amerikoje buvau labai užimtas."

Jam teko dirbti San Diego diecezijos kurijoje vyskupo sekretoriumi ir dėstyti kunigų seminarijoje. Angliškai, pasak Bartuškos, vos grabaliojosi. Manė, kad vyskupas leis pusmetį kalbos mokytis, bet tas pasakė: "Išmoksi dirbdamas." Taip ir buvo. Anot Bartuškos, pagrindinius disciplinos punktus išdėstydavęs lotyniškai, o paskui prašydavęs studentų pagalbos. "Jie man padėjo angliškai gerai žodžius ištarti, aš juos pamokiau laisvai lotyniškai "varvalioti", - juokavo bažnytinės teisės profesorius, vėliau tapęs vicerektoriumi, studijų prefektu, sėkmingai profesoriavęs katalikiškuose Niujorko institutuose. Apie pašaukimą dirbti su jaunimu Bartuška sakė: "Profesorius yra kaip vynas, kuo senesnis, tuo geresnis, nebent prarūgsta."

Grįžęs į Lietuvą jis keletą metų dėstė Marijampolėje atkurtoje Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijoje. "Jei turi žinių, gali sugebėti atomą suskaldyti ir atominę bombą pasigaminti. Žinoma, duodu blogą pavyzdį. Bet galiu pasakyti ir gerą. Chirurgas, turėdamas žinių, atlieka širdies transplantaciją. Štai man įdėjo akies lęšiuką, nes gerai išmanė, kaip operuoti. Be žinių net obuolio neperskelsi. Taip ir mokant kanonų teisės ar moralinės teologijos. Profesorius, kuris nesugeba šių disciplinų išdėstyti suprantamai, nemoka studentų uždegti entuziazmu mokytis patiems, yra kančia. Turi sugebėti skambant pertraukos skambučiui sustoti, nors ir per pusę sakinio. Palikti kitam kartui. Niekada visko neišbaigsi pasakoti", - savo požiūrį dėstė pašnekovas.

Draudimai gyvenime

Apaštališkasis protonotaras tikino, kad moralinė teologija ir bažnytinė teisė analizuoja, kokiu būdu pasaulyje atsirado draudimai. Jam teko ir praktiškai susidurti su įdomiu požiūriu į vyną, kitais draudimais. Kai mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, buvo patariama būti abstinentams. Bartuška negėrė net alaus. Patekęs kunigauti į Šakius, kur žmonės buvę nuoširdūs, draugiški, pajuto, kad negali su jais bendrauti. "Galvoju, ką man daryti? Kolega kunigas patarė: "Tegu įpila taurelę, priliesk prie lūpų, pamatysi, kaip bus lengviau. Per visą vakarienę kilnok, bet nebūtinai visą išgerk. O jei pasijusi pavargęs ar kada per daug vakarienės užvalgęs, tada prieš eidamas gulti stikliuką ar pusę išgerk." Nuo to laiko išmokau labai tvarkingai, protingai truputėlį išgerti, o jei galima, visai atsisakyti", - pasakojo apaštališkasis protonotaras.

O Italijoje ant stalo, pasak pašnekovo, būdavo padėti nedideli grafinai vyno ir vandens. Italai maišydavo vyną su vandeniu ir gerdavo, nes sakydavo, kad kitaip galima "sunaikinti skilvį". Lietuvis patarimo paklausė ir vandeniu skiesto vyno nesipurtė.

Amerikoje gavo patarimą, kaip gelbėtis nuo nemigos: jei persidirbai, parūkyti, kad atleistų nervus. Priprato taip, kad profesoriaudamas tris kartus per pasninką bandė mesti, bet vis nesėkmingai.

Nerviškai persitempus viduriuose atsirado kraujuojančios žaizdos. "Gydytojas prisakė negerti nė lašo, nerūkyti visą likusį gyvenimą, atsisakyti kiaulienos, rūkytos mėsos ir daržovių, kurios turi sėkliukių. Laikiausi daktaro nuostatų ir pasveikau. Net keista: turėdavau ant stalo tyčia pasidėjęs pakelį cigarečių, jeigu reikėtų, bet noro nebuvo. Gyvybės palaikymo instinktas buvo toks stiprus, kad daugiau nenorėjau cigarečių ir iki šios dienos nerūkau", - dvasininkas papasakojo, kaip pakeitė gyvenimo būdą.

Išdalijo bažnyčioms

Garbaus amžiaus prelatas protonotaras sakė nemėgstąs apsikrauti nereikalingais daiktais, todėl iš Amerikos į Lietuvą parsivežė tik jam reikalingų knygų ir vertingą bažnytinių apeigų taurę. Šią padovanojo artimiausiai bažnyčiai. Gal ir gerai, mat pastebėjo, kad Lietuvoje namus reikia rakinti trimis užraktais, ir vis tiek nesaugu. Jo asmeninėmis lėšomis Vilkaviškio katedroje ir Marijampolės šv.Vincento Pauliečio bažnyčioje įrengti puošnūs vitražai. Be profesoriaus pinigų vargu ar būtų prieš dešimtmetį atkurta Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarija.

Jau gyvenančiam Marijampolėje Bartuškai suteiktas garbingiausias prelato titulas - apaštališkojo protonotaro. Šiuo metu jis dar pataria Vilkaviškio vyskupijos kunigų taryboje ir bažnytiniame teisme.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"