TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyventi garsiai, mirti tyliai

2008 05 17 0:00
Tai, ką aktorius P.Piaulokas atiduodavo žiūrovui, turėjo būti nepriekaištinga.
LŽ archyvo nuotrauka

Jo netektį visi išgyveno daugiau tylėdami nei daugiažodžiaudami. Dalydamiesi prisiminimais nesišvaistė bereikšmėmis detalėmis, nes šio žmogaus gyvenimas buvo kupinas didžių dalykų. Šiaulių dramos teatro aktorius Pranas Piaulokas gegužės 12 dieną išėjo į amžinybę.

"Apie Praną parašyk gerai - daugiau nieko nereikia", - sakė Šiaulių dramos teatro vestibiulyje sutiktas aktorius Sigitas Jakubauskas, kartu su kitais gedintis kolegos ir draugo, scenos įžymybės ir tiesiog žmogaus - P.Piauloko.

Bulvės iš tos pačios keptuvės.

Aktorius Vladas Baranauskas P.Piauloką mena dar nuo studijų laikų, todėl po jo netekties mintis dėstyti stengėsi labai atsargiai: "Apie šį gražų žmogų visi pasirengę prirašyti kalnus tiradų ar net knygą. Atsiras tūkstantis ir vienas žmogus, kuris dėsis jį geriausiai supratęs. O gal reikėtų kitaip - gyventi garsiai, o mirti tyliai. Gal reikėtų žmogui tiesiog leisti ramiai išeiti."

V.Baranauskas su P.Piauloku - tuometinės Lietuvos konservatorijos bendrakursiai. Ketverius metus jie gyveno viename kambaryje. Iš tos pačios keptuvės valgė bulves. Lenktyniaudavo - kuris atras ir perskaitys daugiau gerų knygų. P.Piaulokas buvo vienintelis kurso draugas, V.Baranauskui rašęs laiškus į armiją. V.Baranauskas - draugas, kuris budėjo prie velionio paskutinėmis jo gyvenimo valandomis.

"Pavydžiu sau"

S.Jakubauskas Šiaulių dramos teatre dirba jau 31 metus. Visą šį ilgą laiką scenoje, užkulisiuose ar gastrolėse jis buvo kartu su P.Piauloku. "Man daug kas gali pavydėti, kad scenoje teko dirbti su P.Piauloku. Aš pats sau pavydžiu. Jis buvo tikras dramos teatro žmogus - profesionalas. Jame žmogus ir aktorius - neatskiriamos sąvokos", - pasakojo S.Jakubauskas.

Aktorius prisiminė ne vieną akimirką, kai su P.Piauloku juokėsi iki ašarų: "Kartą Pranas užmiršo tekstą. Dar blogiau - eiliuotą. Tačiau nesutriko, čia pat neužsikirsdamas sukūrė kitą - panašų. Žiūrovai nieko net neįtarė."

Anot S.Jakubausko, P.Piaulokas spektakliams rengdavosi labai kruopščiai, kiekvienam galėtų būti pavyzdžiu. Tačiau ir tada buvo linksma - P.Piaulokas prieš spektaklį tekstą kartodavo vaikščiodamas. Sukdavo ratus ir kartodavo žodžius. Stabteli, prisimena ir vėl eina, visiškai įsijautęs į teksto prasmę. "Kartais būdavo, kad užkulisiuose juokdavomės susiriesdami. O iš ko - nežinia", - liūdnai šypsodamasis prisiminė aktorius. - Esu laimingas, kad teko su juo dirbti."

Frankas

"Mes jį vadindavome Franku. Ne nuo Franko Kruko. Jo vardas taip skamba prancūziškai. Pranas neblogai kalbėjo šia kalba", - dalijosi prisiminimais aktorius V.Baranauskas. Paskutinėmis velionio gyvenimo valandomis V.Baranauskas ilgai budėdavo prie jo lovos ir šnekučiuodavosi. "Kalbėjome apie alpulį keliantį vasaros karštį. Apie spektaklių kvapą - tiesiogine ir perkeltine prasme. Pranas prasitarė, kad šiuolaikiniai spektakliai kvepia šešiasdešimtaisiais. Paklausiau: "Pranai, gal nori ką nors prieš akis matyti, gal tau ką nors paskaityti? Atsakė, kad nereikia. "Rytoj dar ateiti, ar nori pabūti su savo mintimis? - Ateik."

Bendrakursiai prisiminė, kaip kartu svečiavosi P.Piauloko gimtinėje Endriejave, Klaipėdos rajone: "Vartėme prieškario žurnalus, gėrėme kubietišką romą, maudėmės ežere, valgėme paprastą jo tėvų maistą. Tada Pranas skaitė Jono Aisčio kūrybą. Iš kur tais laikais jos gavo?"

Unikalus faktas - aktorius P.Piaulokas nuo 1969 metų be pateisinamos priežasties yra praleidęs tik vieną repeticiją. Nors V.Baranauskas ir šiam atvejui turi pateisinimą - aistra jūrai: "Ne meilė, o aistra. Per atostogas nuo pat pirmos iki paskutinės dienos jis būdavo prie jūros. Ir tą repeticiją jis praleido dėl jūros. Dar vienas jo pomėgis buvo gėlės. Jis puikiai susigaudydavo rūšių margumyne, atvirai grožėjosi žiedais, kvapais, spalvomis."

Atpažintas gatvėje sunerimdavo

V.Baranauskas su P.Piauloku kartu nuo 1965-ųjų, kai įstojo į Lietuvos konservatoriją. Vėliau kartu buvo "ištremti" į Šiaulius - nuostabią Putinų gatvę, kur tada buvo dramos teatras. Nuo pat pradžių P.Piaulokas įrodė, jog yra tikras profesionalas, į mažiausią vaidmenį žiūrintis su didžiule atsakomybe.

Spektaklyje "Aštuonios mylinčios moterys" P.Piaulokas pasakė dvi ar tris menkas frazes. "Jis ateidavo anksčiau. Kartodavo žodžius. Kantriai sėdėdavo ir laukdavo savo eilės. Tai, ką jis atiduodavo žiūrovui, turėjo būti nepriekaištinga. Jam nebuvo didelių ir mažų scenų - visos tarsi svarbiausios", - pasakojo V.Baranauskas.

Pažinoję P.Piauloką greitai suprasdavo, kad šis žmogus visiškai nepakentė vulgarumo. Atpažintas gatvėje jis sunerimdavo, nes privatus aktoriaus gyvenimas turi būti šiek tiek užslėptas. Scenoje būk atviras iki beprotybės. O gyvenimas - paslaptis tiems, kurie jame nedalyvauja.

Savo dideliu supratingumu P.Piaulokas gerbė visus, kurie jį supo, - draugus, kolegas. Gerbė ir nemėgstamus aktorius, ir režisierius.

Grandas

"Kėdainių restorane sėdėjo Pranas vienas, - linksmą nutikimą prisiminė velionio kurso draugas. - Jau rūkė kelintą cigaretę BT, tačiau padavėjas dar nepriėjo. Atėjome mes, užsisakėme, pavalgėme. Ir tik tada prie Prano priėjo padavėja ir atnešė meniu. Pranas iš tų nervų išsitraukė dar vieną cigaretę, nejučiomis padėjo ją į peleninę, brūkštelėjo degtuką ir bandė prisidegti... nesamą cigaretę. Stebėję šią miniatiūrą leipome juokais."

Visi šie gražūs prisiminimai iškilo iš atminties per P.Piauloko laidotuves, į kurias susirinko daug kurso draugų. Į amžinybę išėjo jau ne vienas P.Piauloko kartos aktorius. 85 metų režisierė Aurelija Ragauskaitė prasitarė, kad reikėtų pastatyti paminklą. Kam? Pranui? Ne - gal visiems, išėjusiems iš teatro.

"Visi buvome tarsi susigūžę, nenorėjome labai garsiai šnekėti apie velionį. Tiesiog jautėme: išėjo kiekvieno mūsų dalis", - kalbėjo V.Baranauskas. Jis priminė, kad velionis buvo visų įmanomų scenos premijų jauniausias laureatas. Ne tik Lietuvos, bet ir visasąjunginių. Žemaitis iki pat šaknų, tačiau gražiausiai iš visų šnekėjo lietuviškai. Dievino knygas, muziką ir gėles.

"Išėjo grandas", - taip trumpai, anot V.Baranausko, šalies dramos teatras galėtų įvardyti šią netektį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"