TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Gyventi svarbiau nei tapyti

2011 01 05 0:00
“Kai nebetapysiu, auginsiu pomidorus”, - planuoja dailininkas J.Gasiūnas.
Alinos Ožič nuotrauka

Dailininkas Jonas Gasiūnas - tas, kuris piešia dūmais. Bet jeigu jums tai nepatinka, nepapriekaištausit: juk tai ir tėra dūmas.

Tokia nauja menininko tapybos strategija buvo įvertinta. Užpernai jis gavo "Swedbank" premiją, pernai metų pabaigoje sužinojo, kad jo statusas Lietuvoje iškilo į aukštybes, o piniginė išstorėjo kaip reikiant - dailininko sąskaita pasipildė solidžia Nacionalinės kultūros ir meno premijos suma.

- Kaip pritraukti pinigus?

- Nesu verslininkas, nemąstau apie tai, tiesiog dirbu, ir tie pinigai savaime ateina. Be to, aš jų ir panaudoti nelabai moku, kaip rodo praeitis. Panaudoju kūrybai, buitinėms reikmėms, ir viskas, mano pinigai pinigų nedaro. Jie tiesiog ateina už paveikslus, už darbą.

- Ką reiškia panaudoti pinigus kūrybai?

- Tai ne tik kūrinių savikaina, bet ir prezentavimas, į kurį įeina transportavimas, draudimas siunčiant į užsienį, atlygio dalybos su galerininkais.

- Daugiau parduodate užsienyje?

- Taip, kadangi mano kūryba orientuota ne į puošybą. Ji gali gerai atrodyti erdviuose holuose, įstaigose. Tarkim, šią jūsų redakcijos sienos tuštumą galėčiau instaliuoti taip, kad liktų ekraninis vaizdas ir prošal einantis žmogus galėtų į jį "įlįsti" - bent sekundę išgyventi matomą vaizdinį. Nesu komercinis menininkas, parduodu ne tiek darbą, kiek koncepciją. Mano veikla artima mokslinei. Mokslininkas padaro atradimą ir gyvena iš to, ką patentavo. Didžiausia nauda - koncepcija, o ne pats pavidalas, ne jo estetinė vertė.

- Ar gerai suformulavo komisija: Nacionalinė premija jums - už tapybos galimybių atnaujinimą ir šiuolaikinio mąslaus meno idėjų sklaidą?

- Nežinau, kas formulavo, bet gana taikliai. Gal tik tas "mąslumas" skamba egzotiškai. Buvau pristatytas už aktyvią pastarųjų septynerių metų kūrybą. Už mano kandidatūros iškėlimą dėkingas esu Arvydui Žalpiui: Kauno galerininkas pasiūlė vilnietį - tai nėra taip paprasta, užkulisiuose sklandant visokiems skersvėjams. Po kiekvienos svarbesnės parodos man buvo sakoma, kad galėčiau tą premiją gauti, bet niekas nesiėmė parengiamųjų darbų.

- Gavote iš pirmo karto?

- Taip. Manau, ji buvo uždirbta nuosekliu darbu. "Swedbank" premija man padeda įsiskverbti, įsiterpti į realaus šiuolaikinio meno kontekstą. Turiu paveikslą - Edwardo Muncho portretą, padarytą remiantis dailininko grafikos darbu, atliktu ant juodo fono balta linija. Manasis - tarsi negatyvas. Dariau to darbo "koverį" - atvirkščiai, baltame fone juodai. Rodau, kas liko iš didžiosios šiaurietiškos tapybos tradicijos - negatyvi forma, jokios kolorito egzotikos, tik pora "plėmelių", dar liudijančių šiaurietiško mąstymo kodą. Dabar jis atsidūręs Danijoje, Tonder muziejuje šalia Europos dailės grandų E.Muncho ir Georgo Baselitzo.

- Galima labai skverbtis ir neįsiskverbti.

- Visaip nutinka, turi sutapti daugybė komponentų. Bet aš atsitiktinumais nelabai tikiu. Dirbti reikia.

- Mąslus vis dėlto jūsų menas. Vien jau E.Muncho koncepciją kiek reikia aiškinti.

- Reikalas tas, kad nesu modernistas, nedarau uždaros formos. Man nelabai rūpi paveikslas kaip kažkoks langas tarp rėmų, kurį galima išgyventi. Man rūpi atvira, daugiabriaunė pranešimo forma. Tai labiau siejasi su postmodernistinėmis kategorijomis.

- Kiek čia išmąstymo, kiek intuicijos ir pasąmonės?

- Iš pradžių viskas formuojasi galvoje, o paskui darbas nuveda. Daug ką padiktuoja pati forma - išeina kitaip, nei buvai sumanęs. Bet puikiai supranti: jei prieš tai nebūtum mąstęs, nebūtų ir to.

- Turbūt kokie 95 procentai žmonių visai nesupranta tokio meno?

- Manau, kad tai netiesa. Bet manęs nežeidžia tiesmukas darbo perskaitymas.

- Koks yra žiūrovo santykis su jūsų darbais?

- Manau, kad tokia kūryba, kaip mano, turi vienaip ar kitaip veikti psichiką. Dirbu mišria technika: tapau, ant ištapyto paviršiaus piešiu degančia žvake. Žvakės paliktas pėdsakas savaime yra neurotinis, žeidžia sąmonę, turi tam tikro baugumo. Nori nenori prie to prisiliesi - bandysi išgyventi. Dūmas į mūsų sąmonę įsirėžęs kaip grėsmingas dalykas.

- Kaip jums atėjo į galvą piešti žvake?

- Galvojau, kaip vaizduojant konkretų siužetą padaryti, kad jo lyg ir nebūtų. Kad žiūrovas kurtų ir savo istoriją. Ši technika siūlo daugiabriaunį pasakojimą, įvykis paverčiamas iliuzija. Tikrovė nėra išbaigtas faktas - laikui einant ji atsiskleidžia vis giliau. Aš juk ir pats abejoju daugybe dalykų, kuriuos atskleidžiu. Ir iš viso - ar juos atskleidžiu.

- Savo stilistika turbūt užkliūvate vyresniems meistrams tapytojams?

- Jau 20 metų dirbu Dailės akademijoje, teko pažinti ne vieną meistrą. Profesionalai suvokia, ką darau, ko siekiu, nors jiems tai ir nėra artima. Konfliktų gali kilti su mėgėjais.

- O su kitais šiuolaikinio meno konceptualistais?

- Su jais puikiai sugyvenu.

- Jūs - Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) žmogus?

- Pagal parodų kiekį tarsi ir būčiau. Bet šiaip esu prieš juos. Pastaruoju metu jie mane dirgina kaip institucija. Tai ne tik ŠMC, bet ir kultūros ministro problema. Ministrai, kiek pabuvę, pasikeičia, o kai kurių meno institucijų vadovų problemos taip ir lieka nesprendžiamos. Nėra jokios rotacijos. ŠMC vadovo Kęstučio Kuizino veikla pozityvi buvo kokius 7 metus, dabar jau pavirto komiksu. Visiškai dekoratyvios parodėlės, slystama paviršine mada. Šiuolaikiniam menui turi vadovauti ideologas, o K.Kuizinas tėra vadybininkas.

- Bet argi nėra išsitrynusios vertinimų ribos? Menotyrininkai tą patį projektą ar kūrinį gali ir sudirbti, ir iškelti. Vienas įrodys, kad paroda silpna, kitas - priešingai.

- Kritikui subręsti reikia tiek pat laiko, kaip ir menininkui. Imkime tą patį ŠMC: jaunos kuratorės ten jaučiasi tarsi ant podiumo, negana to, dargi diktuoja situaciją, kuria meninės veiklos modelį ir panašiai. Bet reikalas tas, kad baigus akademiją kokius 7-10 metų reikia gilintis į literatūrą, filosofiją ir panašiai, kad galėtum spręsti apie procesus, rengti projektus. Tai nėra tik stilingas elgesys, o sunkus, nuobodus, atsakingas darbas. Analizė. Dabar tai nevyksta.

- Eitumėt vadovauti ŠMC?

- Buvo tokia situacija, kai man siūlė. Bet - niekada gyvenime. Mano kitas kelias. Tada rekomendavau K.Kuiziną, kuriuo pasitikėjau. Tuo metu jis buvo gana progresyvus, vėliau įsigalėjo vadovo verslininko pozicija. Tiesa, vienas iš jo kuratorių - Raimundas Malašauskas - manyčiau, buvo pasiekęs menininko statusą.

- Ar sprendžiant vadovų rotacijos klausimus ko nors tikitės iš dabartinio kultūros ministro, dailininko?

- Tikiuosi. Manau, kad jis - ko gero, pažangiausias nepriklausomybės laikų kultūros ministras. Bet ar jis pagalvos apie rotacijas, kaitą, konkursus kas 5 metai? Nežinau. Kol kas tokių žingsnių nežengia.

- Vis dar esate laikinai einantis pareigas Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vadovas?

- Nė pats nežinau. Aš ir laikinas dirbu kaip tikras. Tos pareigos manęs nehipnotizuoja, darbas sunkus.

- Su studentais irgi sunku?

- Su studentais gerai. Ką atiduodu, viskas mano, ką pasilieku, - prapuola. (Juokiasi.)

- Kodėl nesate Lietuvos dailininkų sąjungos narys?

- Išstojau prieš 15 metų. Nepatiko, kaip vyko privatizavimas, sąjungos ideologinė kryptis.

- Ar jie tokią turėjo?

- Turėjo. Kaip kolūkis - narių daug, o kokybės mažai. Ir iki šiol mažai pasikeitė. Yra ten gerų ir protingų žmonių, bet kai su jais pasišneki apie strateginius tikslus, jauti atsainumą. Tarsi dirbtų žiovaudami.

- Jūs toks kritiškas, taip galima ir neigiamą reputaciją įgyti.

- Mano kritika pamatuota, remiuosi faktais ir už savo žodžius atsakau. Nėra taip, kad ką nors persekiočiau.

- Netrukus pasirodys leidinys apie "Angies" grupę, kuriai ir jūs priklausote. Apie ją pastaruoju metu nebuvo nieko girdėti.

- Grupė dar neišsiskirsčiusi, o leidinys apžvelgs 20 jos metų. Iš pradžių "Angies" veikla buvo grynai ideologinė - propagavome neoekspresionizmą, kurio tuo metu Lietuvoje nebuvo. Paskui visi nariai natūraliai pakrypo į skirtingas raiškas ir grupinės parodos pasidarė komplikuotos. Taip pat ir dėl žmonių gausumo bei kūrinių gabaritų. Solidi jau mirusių grupei priklausiusių menininkų Rimvydo Jankausko-Kampo, Arūno Vaitkūno, Mykolo Šalkausko kūryba. Gerai žinomi Ričardas Nemeikšis, Henrikas Čerapas. Eimutis Morkūnas, apie kurį nešnekama, su vienu kūriniu apvažiavo pusę Europos, taip pat ir Lijono bienalę.

- Kodėl apie jį nešnekama?

- Klanais pasiskirstę žmonės gina savo zoną. Toks trumparegiškumas labai negatyvus.

- Dabartis - palanki dirva jūsų kūrybiniams sumanymams?

- Labai. Lietuva - tarsi idėjų ar radinių biuras. Siaubo tikrovė tiesiog perdozuota. Nesuku galvos, ką tapysiu. Man skauda galvą nuo nepadarytų darbų. Taigi neieškau jokio įkvėpimo.

Gal ateis laikas ir žvelgsiu į reiškinius atlaidžiai, su šypsenėle. Nebetapysiu, auginsiu pomidorus. O kas čia tokio? Gyventi svarbiau nei daryti meną.

- Turėtumėt kur juos auginti?

- Turėčiau.

- Jūsų tėviškė - Sibiras, Altajaus kraštas.

- Mama buvo tremta dukart: prieš karą ir po jo. Nekenčiu fašizmo ir komunizmo, negaliu jiems atleisti už išžudytą giminę. Bet aš tuo metu buvau vaikas, mano tėveliai buvo jauni, mane mylėjo, taigi vaikystė buvo nuostabi.

- Į Lietuvą grįžote penkerių. Prisimenate Sibirą?

- Prisimenu, bet mano atmintis, matyt, irgi specifinė. Jos dėka turbūt tapau menininku. Atsimenu vaizdus, neatsimenu jų prasmių, tik vaizdus.

- Jie kaip nors įsikūnijo darbuose?

- Pamažu "pramuša", išlenda, tik nežinau, kaip tą pavaizduoti. Patriotinėmis temomis sukurti darbai dažnai dvelkia kiču. O kaip padaryti objektyvų kūrinį?

- Darysit?

- Bandysiu. Ta medžiaga labiau kinematografinė nei tinkama paveikslui. Reikia kurti filmą.

Trumpai

Jonas Gasiūnas gimė 1954 metų rugsėjo 15 dieną Altajaus krašte (Rusija), tremtinių šeimoje. 1959 metais grįžo į Lietuvą. 1984 metais baigė Vilniaus dailės akademiją (VDA; tada - Lietuvos dailės institutas). Nuo 1990-ųjų VDA dėstytojas, docentas. Grupės "Angis" įkūrėjas (1990) ir narys. Kuria videofilmus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"