TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Henrikas Gudavičius – žolynų žiniuonis

2015 08 15 6:00
Puošniai Henriko Gudavičiaus augalų saugykloje atrodo geltonai žydinti didžiažiedė tūbė, ežiuolė. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotrauka

Kažkas yra gražiai pasakęs: jei kokia stichinė nelaimė sunaikintų visus Lietuvos retuosius augalus, iš Henriko Gudavičiaus miško prieglobstyje šalia Liškiavos įveisto žolynų sodo būtų galima vėl juos atkurti ir po miškus bei pievas paleisti.

Rašytojas, Dzūkijos nacionalinio parko ekologas jau devyniolika metų kaip tikras retųjų, nykstančių ir vaistinių augalų žiniuonis šį 2 ha plotą kasdien godoja (senovine šnekta tariant, pagerbia), nes visus apvaikščioti reikia, apžiūrėti, apšienauti, vieniems saulės daugiau suteikti, kitiems – pavėsio. Jo saugomame miško plote apie 185 veislės visur išslapstytos, kiekvienai parinkta tinkamiausia vieta. Tačiau tik įgudusi akis atpažins 20 Raudonosios knygos ir apie 80 retųjų Lietuvos augalų.

Žolynų bankas

H. Gudavičiaus retųjų, nykstančių ir vaistinių augalų saugykloje – jokių botanikos sode įprastų lentelių. Gamtininkas, kasdien apeidamas savo augintinius, visus juos pažįsta be užrašų, žino, kur ką pats sėjo, sodino. Kai jis ima vardyti dabar jau daugeliui mūsų egzotiškai skambančius žolynėlių pavadinimus – kelių rūšių naktižiedes, akis gydančią pievinę akišveitę, seniausią Lietuvoje augintą prieskoninį augalą balzaminį skaistenį, naudotą vietoj pipirų, – tikrai ne kiekvieną galima įsivaizduoti, kaip jie atrodo. Mat daugelio atmintyje jie išdilo, kiti net negirdėti. Stebint, kaip gamtininkas darbuojasi šiame botanikams nuostabą keliančiame augalų banke, atrodo, kad jam kasdien Žolinė. Paprastai žmonės tik per Žolinę išskirtinę pagarbą žolynams rodo, o jis – visada.

Artėjant Žolinei, šio egzotiško sodo globėjas aprodė savo augintinius. „Čia ko nors ypatingo parodyti neturim, mums reklamos nereikia, svarbu procesas šioje pusiau slaptoje vietoje, – LŽ sakė H. Gudavičius. – Šiaip, kai botanikai rengia ekspedicijas į gamtą, jie per dieną ar kelias pereina ir pamato tik vieną to meto fenologinę augalų fazę. O kai augini juos visus viename plote, tai ir daug apkeliauti nereikia, ir gali stebėti viską: kaip jie auga, kada ir kiek laiko žydi, kaip sėklas brandina, gali tirti jų daigumą ir panašiai. Nuo ryto, kol nukrinta rasa, aš prie popierių pasėdžiu, o popiet – jau į sodą traukiu.“

Po darželius pasidairius

Gamtininkas yra apžiūrėjęs visų aplinkinių kaimų moterėlių gėlių darželius, nes domina, kokias jos dar nuo seno įprastas augina. Iš tradiciniuose gėlių darželiuose augintų 70 augalų 35 galima rasti ir H. Gudavičiaus sode. Anksčiau kiekvienoje sodyboje augo diemedis, sinavadas, palemonas, rūta, kurpelė, kvapioji razeta. Mėgo moterys ir laukų gėles darželiuose auginti. Dabar, pasak gamtininko, spalvingesnės daugelį senųjų išstūmė.

„Nors, galima sakyti, procesas nenuspėjamas. Kartą viena dzūkė parodė savo darželyje dirvinį raguolį ir paklausė, kas tai. Šiaip tai piktžolė, auganti rugiuose, tačiau darželyje gražiai atrodo, – aiškino H. Gudavičius. – Prie kitos sodybos Cimaniūnuose mačiau auginamą tankiažiedį katilėlį. Tai pievų augalas. Moteris sakė, jai buvo gražus, tai išsikasė ir parsinešė.„

Kaip pasakojo gamtininkas, anksčiau ir didysis debesylas buvo darželių gėlė. „Tai vaistų vaistas, žaizdas, skrandį gydo. Dabar kažkaip sunkiai auga. Rusiškai jo pavadinimas irgi iškalbingas – deviat sil (devynios jėgos). Gal ir perdėtai taip vadinamas, tačiau pagarboj buvo, – teigė augalų žinovas. – Be to, juo nuo seno buvo prišaukiamas lietus: debesylo lapą reikia suplėšyti į devynias dalis ir slapčia naktį įmesti į devynis šulinius. Tą burtą tautosakininkams yra papasakojęs garsusis Petras Zalanskas iš Mardasavo.“

H. Gudavičius dabar pasigenda liaudies dainose apdainuotos kvapiosios razetos, be kurios anksčiau buvo neįsivaizduojamas gėlių darželis. „Kodėl ją mėgo? Nes švelniai kvepia pavakary. Prisėdi po darbų, ir padvelkia švelniu vėjeliu. Tačiau neišvaizdi, todėl iš sodybų kiemų ir išvaryta“, – tikino jis.

Kol lietuviai neturėjo pipirų, paskui kol jie labai brangūs buvo, kiekviename darželyje augo ir balzaminių skaistenių. Jų kvapius lapus šeimininkės mesdavo į sriubas. „Esu krūmelį gavęs iš Papiškių kaimo, bet sunkiai auga, nelabai plinta. Gal dėl to, kad istorinis jų laikas jau praėjo“, – svarstė H. Gudavičius.

Šventindavo ir nendres

„Kokius augalus per Žolinę reikia garbinti, nešti šventinti į bažnyčią, gražiausiai pasakė Marija Jazukevičienė (dabar jau mirusi) iš Marcinkonių: „Aš darželio gėlių nenešu, aš nešu švyst tas kap seniau – pelyną, snaudę, rugį, mėtą, marijažolę, nendrę. Žmonės žvelgė praktiškai, šventinti nešdavo kasdien naudojamus, reikalingus žolynus. Kai pašventini nendres, kuriomis būdavo dengiami stogai, apsaugai namus nuo perkūnijos. Pelynų arbata – kai tik pilvui kas negerai. Mėtos apramina. Na, o be rugio tai kaip išsiversi. Jokio grožio Žolinės puokštei nereikia„, – sakė gamtininkas. Gražiai jam apie Žolinę yra pasakiusi ir Stasė Jakavonienė iš Mardasavo: „Jau man nėr gražiau kap Žolinė, kai kožna bobukė su kvietku eina.„ Mėgstantis atidžiau pasižiūrėti į tuos „kvietkus„ H. Gudavičius yra paminėjęs, kad kiekvienoje parapijoje jie būna skirtingi.

Savo augalų banke H. Gudavičius augina jau beveik niekur gamtoje nerandamų drignių, durnaropių, kurias žmones išnaikino kaip nuodingas. „O žinot, kodėl aš auginu kalendrą? Šiaurės Lietuvoje gyveno toks vienas žymiausių tolstojininkų Andrejus Kalendra, – juokėsi gamtininkas, net neužsimindamas apie visas vaistingąsias kalendros savybes, dėl kurių, matyt, Egipto faraonams net į pomirtinę kelionę įdėdavo. – Tai Lietuvoje labai senas prieskoninis augalas, minimas senuose raštuose. Dabar dažnai dedamas į duoną.“ Apie kiekvieną žolynėlį gamtininkas turi daug ką papasakoti. Todėl jo dienoraščiai, esė – tikras lobis besidomintiems augalais.

„Išbuožintas„

Tokią nemažą teritoriją ekologas tvarko, galima sakyti, vienas. O darbo daug – tenka ir šienauti kelis kartus per vasarą, ir genėti medžius. Visus apeiti, apžiūrėti, surašyti, sėklas surinkti, pasėti, registruoti jų daigumą, vėliau paaugusių prisitaikymą, bandymą įsikabinti į šią vietovę, natūraliai plisti. „Anksčiau į talką Vilkiautinio moksleivių atvykdavo, tačiau dabar ir jų sumažėjo – iš 100 gal 40 liko. Ai, bet dabar aš išbuožintas, – juokėsi H. Gudavičius. – Anksčiau retuosius ir nykstančius augalus auginau didesniame plote, turėjau 10 ha, dabar tik 2 ha liko. Kitus miškų urėdija pasiėmė, dalį savininkai atsiėmė. Tačiau užtenka ir šito Dzūkijos nacionaliniam parkui palikto ploto.

Nors daugelis augalų nėra išvaizdūs, gamtininkas per vasarą sulaukia apie 30 ekskursijų. „Skaičiuoju ir vieną žmogų. Jei domisi, atvyksta, parodau. Atvažiuoja tiktai tie, kuriems įdomu“, – teigė pašnekovas.

H. Gudavičius savo žolynų saugykloje nepraeina pro šalį ir pro laukines, savaime čia augančias obelis. „Aš jas baigiu sukultūrinti, – sakė jis. – Per kokius 5–8 metus, jei nuolat genėsite, aplink pamulčiuosite, obuoliai pasidarys skanūs, valgomi. Turiu jau 10 obelų, kurios grįžta atgal į savo veislę be jokio skiepijimo. Štai vieną jau galima atpažinti – Beržininkų ananasas. Ją prieš maždaug 150 metų Ignalinos rajono Beržininkų kaime atrado profesorius Adomas Hrebnickis. Veislė Lietuvoje išplito prieš Antrąjį pasaulinį karą, sodinukus jau pardavinėjo kaip lietuvišką veislę. O čia miške ji išdygo iš sėklų. Šioje vietoje anksčiau Liškiavos žmonės karves ganė, matyt, obuolius valgė, graužtukų primėtė. Išdygę augo tarp medžių, krūmų, sulaukėjo.“

Turi Lietuvos vardą

„Čia lietuvinė naktižiedė. Tai vienintelis augalas, turintis Lietuvos vardą. Visų šalių botanikams ji žinoma lotynišku pavadinimu Silene lithuanica. Pasaulyje auga tik trijose vietose – Mozūrijoje, Baltarusijos ir Ukrainos Polesėje ir Pietų Lietuvoje (tarp Valkininkų ir Lazdijų). Endemų endemas. Tai smėlynų augalas, jei tik smėlynas užsiveria, naktižiedė ir iškeliauja. Štai ir čia, žiūrėkite, šalia jau smiltyninis šepetukas įsitaisė. Bet aš išraunu, neleidžiu smėliui užsiverti“, – kalbėjo augalų sargėtojas H. Gudavičius.

Lietuvinę naktižiedę prieš daugiau kaip šimtą metų Pietų Lietuvoje atrado ir taip pavadino lenkų biologas Hugo Zapalowiczius. Šį violetiniais žiedeliais pusantro mėnesio žydintį augalėlį galima aptikti ant smėlėtų Ūlos skardžių, prie miško keliukų. Sakoma, kad iš tų trijų pasaulyje žinomų jos augimviečių, išvaizdžiausiai ji atrodo Dzūkijoje.

Kaip pasakojo H. Gudavičius, anksčiau Lietuvos vardą turėjo dar vienas augalas – lietuvinė monažolė (Glyceria lithuanica), tačiau ji išnyko. Paskutinei Lietuvos vardą garsinančiai lietuvinei naktižiedei gamtmeldžio H. Gudavičiaus sode išnykti negresia. Lietuvinės naktižiedės, kaip ir kitų savo augintinių, jis nepalieka be priežiūros.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"