TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Henrikas žino, kaip išlikti pašėlusiam

2013 05 04 7:06
H.Vaitiekūnas eteryje nuo 1979-ųjų. Paklaustas, ar neatsibodo, jis šypteli: "Negali atsibosti, kai nieko kito nemoki." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

"Apie ką tu kalbinsi mane, seną "diedą"?" - juokauja šešiasdešimt trejų Henrikas Vaitiekūnas. Vienas ilgiausiai TV eteryje dirbančių žmonių veda LRT televizijos laidas "Lietuva - jūrinė valstybė" ir "Laba diena, Lietuva". Jis nesvajoja, kaip išėjęs į pensiją kapstysis sode, greičiau, ką nors rašys.

- Eteryje esate nuo 1979-ųjų. Nejaugi neatsibodo?

- Negali atsibosti, kai nieko kito nemoki. Nemoku įkalti vinies, neturiu sodo. Kai kurie mąsto, kad išėję į pensiją keliaus į sodą. Vaitiekūnas mąsto, kad išėjęs į pensiją ką nors parašys. Dabar neturiu tam laiko - pastaruoju metu dirbu daugiau nei bet kada anksčiau. Po darbo nebūnu pavargęs, bet pajutau, kad amžius daro savo. Kad ir kaip norėtum pasirodyti prieš paneles, kad esi jaunas ir energingas, nepavyksta. Anksčiau galėdavau dirbti iki trečios nakties, iš ryto atsikelti ir vėl dirbti. Tačiau dabar vienuoliktą vakaro jau norisi pailsėti. Turbūt tai - senatvės požymis. Kovoju su metais, bet truputėlį jaučiu jų naštą.

- Kada pasitrauksite iš žurnalistikos?

- Iš žurnalistikos, kaip ir iš KGB, nepasitraukiama - čia lieki iki gyvenimo galo. Iš televizijos planavau išeiti po šio sezono, bet jei man LRT televizija pasiūlys pasilikti, liksiu. Norėčiau turėti vieną laidą, kad neprarasčiau formos. Antra vertus, jei kalbėsime apie projektą "Lietuva - jūrinė valstybė", kurį darau jau antrą sezoną, tai yra ne tik žurnalistikos, bet ir patriotizmo reikalas - esu klaipėdietis ir labai mėgstu jūrą. Yra tūkstančiai įdomių temų ir įdomių žmonių. Pastaruoju metu Klaipėda yra labiausiai gražėjantis Lietuvos miestas, kuriame galima rasti daug įdomesnių dalykų nei Kaune ar Vilniuje. Bet jei televizija sakytų, kad manęs nereikia, aš net neužsigaučiau.

- "Laba diena, Lietuva" kalbinate įvairius žmones. Kas įdomesni pašnekovai pačiam - įtakingi valdžios pareigūnai ar paprasti tautiečiai?

- Man gražiausia, kai jie abu yra vienoje laidoje. Tarp pareigūnų yra nemažai biurokratų, kurie nemoka šnekėti ir nežino, ką daro. Bet yra ir labai aukšto lygio žmonių.

- Ar jums siūlydavo už pinigus susukti reportažą viena arba kita tema?

- Ne, man taip nebuvo. Mes, žurnalistai televizininkai, vienas apie kitą žinome viską. Žiūrovas taip pat žino. Deja, yra žurnalistų, kurie už pinigus gali padaryti atitinkamą siužetą. Aš jau taip ilgai televizijoje, kad galiu atsispirti - nedarau to, kas nemiela ir neteisinga.

- Esate daręs tai, kas nemiela ir neteisinga?

- Žinoma, esu. Prieš keturiasdešimt ketverius metus gegužės 1-ąją esu nešęs Vilniaus universiteto iškabą per demonstraciją. Labai apsidžiaugiau, nes laikraštis "Tarybinis studentas" mane nufotografavo ir įdėjo į pirmą puslapį. Šį leidinį nusiunčiau savo tėvams. Neapsižiūrėjau, jog ketvirtame jo puslapyje parašyta, kad aš išmestas iš universiteto. Mane pašalino, nes buvau užsiėmęs ir neturėjau laiko eiti į paskaitas.

"Iš jaunų žmonių sužinau tiek daug naujo, kad priverčiu stebėtis savo bendraamžius, - sako H.Vaitiekūnas. - Svarbu žinoti ir neatsilikti."

- Per ilgą žurnalisto darbo karjerą teko sulaukti prašymo nerodyti nufilmuoto reportažo?

- Teko daug kartų. Kai sanatorijoje filmuodavau šokius, meiliai susiglaudusios porelės kviesdavo kartu išgerti šampano ir sakydavo: "Filmuokit mus!" Ryte ateidavo koks vyras ir prašydavo: "Klausyk, mano žmona ne sanatorijoje. Ar galėtum manęs nerodyti?.." Aš iškirpdavau - nesu niekam pridaręs kiaulysčių.

...

- Kada nors teko siūlyti kyšį už informacijos teikimą?

- Niekada. Neduočiau kyšio. Tai - principo reikalas.

- Televiziją galima vadinti iliuzijos kalve?

- Televizija tiek Lietuvoje, tiek užsienyje rodo šiek tiek iškreiptą vaizdą. Protingas žmogus mato, kas tikra, o kas ne. Bet mūsų krašte labai daug žiūrovų, kurie nenori mąstyti. Televizijos tuo piktnaudžiauja - joms reikia kvailysčių.

- Jūsų amžius šiandien televizijoje yra pliusas ar minusas?

- Lietuvoje tai - minusas, pasaulyje - privalumas. Pas mus - jaunų, gražių, bet kvailų kultas. Yra ir išimčių. Į Nataliją Bunkę žvelgiau su ironija, bet kai ji iš manęs laidoje, kurios pavadinimo nepamenu, ėmė interviu, šią jauną ponią pamačiau kitokią. Ji - labai darbšti, siekianti tobulėti moteris. Matyt, scenarijus verčia ją būti ne savimi.

- Kiek jums metų širdyje?

- O! Nesu girdėjęs tokio klausimo. Visi mano, kad penkiasdešimties metų vyras jau senas. Ne. Penkiasdešimt vyrui - ne senatvė, kai esi tokio amžiaus, prasideda visa velniava. Todėl man širdyje penkiasdešimt. Pats tas amžius.

- Sausio 26 dieną Kauno filharmonijoje turėjo vykti "Vakaras su žurnalistu Henriku Vaitiekūnu". Šio anonsuoto renginio nebuvo. Kodėl?

- (Mąsto.) Turiu du atsakymo variantus. Vakaro organizatoriai pasakė: "Nepykit, bet mums nepavyko parduoti tiek bilietų, kiek tikėjomės." O aš manau, kad priežastis kita - jie norėjo užsidirbti, tačiau nepavyko.

Dalyvavau devyniasdešimtyje panašaus pobūdžio renginių. Kalbėdavau apie viską - ir apie gyvenimą, ir apie pinigus, ir apie reklamą. Susirinkdavo pilnos salės. Kažkada mane pakvietė Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojai. Ateinu. Auditorijoje - daugiau nei trys šimtai žmonių. Visi buvo patenkinti. Tai - joks mano nuopelnas, tai - mano amžiaus nuopelnas. Tokio amžiaus piliečiai jau turi ką papasakoti. Tiesa, ne visi moka tai padaryti.

- Dėstote Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje. Studentai smalsūs?

- Smalsūs trys iš dešimties - kiti septyni nori diplomo, išvažiuoti magistro studijų į Daniją ir negrįžti.

Daugelis sako, kad jaunimas blogas. Aš taip nemanau. Jaunimas yra jėga. Aišku, yra visokių jaunuolių. Trečiadienį ryte vienas mano kaimynas rado kiaušiniais apmėtytą savo automobilį. Tiems Mykolo Romerio universiteto studentams pasakiau: "Vyrai, Vaitiekūnas jūsų nemuš, bes nueis į jūsų universitetą ir baigsis teisės studijos." Jie nuplovė automobilį.

Dėstytojo atlyginimas juokingas, bet dėstau ne dėl pinigų - aš vampyrauju. Einu pasikrauti energijos. Iš jaunų žmonių sužinau tiek daug nauja, kad priverčiu stebėtis savo bendraamžius: "Iš kur tu tai žinai?.."

- Emigracija. Ar įmanoma ją pristabdyti?

- Nereikia jos stabdyti - lieka tie, kurie turi čia likti. Televizija labai dažnai rodo, kaip puikiai gyvena išvažiavusieji. Bet mūsų kanalai nerodo, kad iš užsienio grįžta minios žmonių, kurie sako: "Viešpatie, geriau Lietuvoje būsiu juodadarbis, bet gyvensiu čia." Nežinau, ar emigruočiau, jei būčiau jaunas.

- Turite du anūkus: dešimtmetį Roką ir penkiametį Kajų. Randate su jais bendrą kalbą?

- Randu. Su Roku turime apie ką pakalbėti - filosofuojame ir šnekamės apie gyvenimą. Jis groja saksofonu. Neseniai abu buvome Klaipėdoje, Rokas koncertavo su Lietuvos kariuomenės orkestru. Su Kajumi bendrauju šiek tiek mažiau. Abu anūkai panašūs į senelį ir aš tuo džiaugiuosi.

- Kaip vadinasi gražiausia jūsų gyvenime girdėta daina?

- (Ilgai mąsto.) Oho... Labai sunkus klausimas. Neturiu atsakymo - nepasakysiu jos pavadinimo. Nežinau, kokią man dedikuojamą dainą norėčiau išgirsti per sveikinimų koncertą. Mėgstu 1968-ųjų rokenrolus. Važiuodamas užmiestyje atsidarau BMW langus ir paleidžiu juos visu garsu. Manęs nežavi šiuolaikinė muzika, bet domiuosi "Eurovizija". Nedaug apsirinku spėdamas, kurią vietą užims Lietuvos atstovas. Šiemet nieko nebus - Andrius Pojavis su tokia daina nepateks į finalą.

- Jūs, vyresnis žmogus, pasakykite man, jaunesniam, kokia yra gyvenimo prasmė?

- (Ilgai mąsto.) Prasmė yra sužinoti kiek galima daugiau. Liūdna, kad neįmanoma žinoti visko. Aš taip nuliūstu pamąstęs, kad nepamatysiu, kokie telefonai ir automobiliai bus po šimto ar dviejų šimtų metų. Tai - visiškai netolima ateitis, šimtas metų greitai prabėga. Esu įsitikinęs, kad esame ne vieni visatoje ir vieną dieną pas mus atskris kokie žali žmogiukai. Aš jų nepamatysiu - kaip blogai.

- Apie ką šnekėtumėte su ateiviais?

- Nesu įsigilinęs į šį klausimą. Žurnalistas Darius Lukoševičius, kurio penkiasdešimtmetį atšvenčiau praėjusį savaitgalį, kažkada man siūlė daryti laidą apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Kas būtų, jei Katedros aikštėje nusileistų skraidanti lėkštė? Bijau išduoti valstybinę paslaptį, bet girdėjau, kad mūsų Vidaus reikalų ministerijoje yra žmogus, kuris tokiu atveju Katedros aikštėje turėtų būti pirmas. Ko gero, taip ir yra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"