TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Į Šveicariją - dirbti, ilsėtis, mylėti

2010 01 06 0:00
Knygą "Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje" pristatė ŠLB pirmininkė J.Caspersen (kairėje) ir jos pavaduotoja D.Brunner.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Tikriausiai daugelis prisimena Maironio eilėraštį "Vakaras ant ežero Keturių kantonų", tačiau kur konkrečiai Šveicarijoje gyveno poetas, kažin ar kas pasakytų. Arba kaip sekėsi dar jaunutei Salomėjai Nėriai vienai keliauti į šį Alpių kraštą. Pas mylimąjį. Nuotraukų neišliko. Tik prisiminimų ir eilėraštis "Pabučiavimas".

Neseniai Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) pristatytame dvikalbiame leidinyje "Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje" pasakojama apie dvylikos mūsų kūrėjų gyvenimo epizodus, susijusius su šiuo kalnų kraštu. Sugrįžimų apybraižomis pavadinta knyga pradedama Maironiu iki baigiama dabarties rašytojais. Ją rašė aštuoni Šveicarijos lietuviai. Į vokiečių kalbą vertė (64 proc. šveicarų kalba vokiškai - red.) Lietuvoje gyvenantis vertėjas Markusas Roduneris. Knyga "Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje", kaip pabrėžė jos sudarytoja, ŠLB pirmininkė Jūratė Caspersen, yra Šveicarijos lietuvių tūkstantmečio dovana Lietuvai. Pusė leidinio tiražo, 500 egzempliorių, liko mūsų šalyje, iš jų 300 knygų padovanota bibliotekoms.

Orus ir nealkanas

"Ieškodami, kur ant Keturių kantonų ežero gyveno Maironis, pirmiausia kreipėmės į žmones Lietuvoje, literatūrologus, monografijų rašytojus, - prisiminė apybraižos autorė J.Caspersen. - Atsakymas būdavo: neužkliuvo. Cha! Mums dar labiau norėjosi surasti. Ir žinote, kas pasakė? Kauno Maironio gimnazijos lietuvių literatūros mokytoja. "Poetas pats parašė, kur atostogavo Šveicarijoje, - tarė paskambinusi. - Pasiimkite antrąjį raštų tomą ir sužinosite."

Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės atsiųstoje puslapio kopijoje poeto buvo parašyta, kad jis užbaigė poemą "Jaunoji Lietuva" 1907 metų liepos 25 dieną St.Charleso viloje. Tada Šveicarijos lietuviams kilo mintis, kad 2007-aisiais, kai bus minimos Maironio 145-osios gimimo, 75-osios mirties ir "Jaunosios Lietuvos" 100-osios metinės, pakabinti atminimo lentą ant St.Charleso vilos koplyčios Megeno miestelyje, esančiame už keturių kilometrų nuo Liucernos miesto.

"Pažiūrėjus į tą vilą darosi smagu širdyje, kaip sakė prof. Viktorija Daujotytė, nes turėjome Lietuvoje tokių žmonių, kurie galėjo keliauti į Šveicariją ir oriai ten ilsėtis. Maironis nebūdavo alkanas kaip Jonas Biliūnas. Jis gyvendavo viloje", - pasakojo J.Caspersen.

Dabar tos patalpos reprezentacinės ir priklauso privačiam kantono fondui. Jose vyksta koncertai, susirinkimai, kultūros vakarai. Fondo direktorius iš pradžių nebuvo linkęs leisti, kad būtų pritvirtinta Maironio atminimo lenta. Siūlė poeto portretą pakabinti Riterių salėje. Tačiau ji atidaryta tik išskirtiniams žmonėms, o atminimo lentą priešais Keturių kantonų ežerą gali pamatyti kiekvienas lietuvis.

Tiksliai nenustatyta, nors ir labai ieškota, kiek kartų Maironis lankėsi Šveicarijoje. Pasak apybraižos autorės, mažų mažiausiai tris kartus ir po kiekvieno atsirasdavo eilėraštis, kurio pavadinimas mena vietovardį: "Rigi Kulm" (1895), "Vakaras ant ežero Keturių kantonų" (1904), "Jaunoji Lietuva" (1907). Yra išlikęs ir vienas laiškas, kuriame Maironis poetui kunigui Adomui Jakštui-Dambrauskui rašo, kad važiuos į Šveicariją ir ten išbus apie pusantro mėnesio.

Džiova, skurdas, idealai

Knygoje iš viso aštuonios apybraižos, skirtos tarpukario Lietuvos rašytojams. XX amžiaus pradžioje Šveicarijoje kaip diplomatas ne kartą lankėsi poetas Jurgis Baltrušaitis. Šią valstybę jis pasirinko ir gydytis, kai susirgo sunkios formos džiova. Gyveno prancūziškoje Šveicarijos dalyje. Didingas kalnų, upių, ežerų kraštas buvo labai reikšmingas poeto kūrybai. Ten J.Baltrušaitis parašė nemažai eilėraščių.

"J.Biliūnas tikriausiai vargšiausias iš visų rašytojų, - pasakojo knygos sudarytoja. - Atvažiavęs studijuoti Ciuricho universitete, nuomojosi butą. Yra išlikusios tų namų nuotraukos. Kol dar nesirgo džiova ir galėjo normaliai kvėpuoti, gyveno trečiame aukšte. Kai atvažiavusi žmona Julija pastebėjo, kad jis negali ne tik į universitetą nueiti, bet ir laiptais užlipti, išsinuomojo kitą butą pirmame aukšte arčiau universiteto. Bet labai nedaug tų mokslų jam teko patirti, nes gydytojai išsiuntė atgal į Lietuvą. Džiova jau buvo įsisenėjusi. Jis vienintelis, palikęs mums tokių žinių: jau penkta diena be vakarienės. Važiavo į Šveicariją tikėdamasis, kad bus geriau, galbūt lengviau, bet labai sunkiai ten vertėsi."

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana 1905-1907 metais su klerikalinės moksleivių bei studentų šelpimo draugijos "Motinėlė" stipendija buvo atvažiavusi į Šveicariją dviem keturių mėnesių rudens ir žiemos semestrams bei dviem trijų mėnesių vasaros semestrams, tačiau tą tik pusantrų metų studijų laikotarpį pati vertino kaip vieną iš keturių svarbiausių gyvenimo laikotarpių. Studijavo labai sąžiningai, jausdama atsakomybę, kad atvažiavo į Šveicariją už svetimus pinigus, ir viską, ką išmoko, turi kuo greičiau parvežti Lietuvai. Jos idealas, kaip rašė laiške, - gyventi tarp savųjų ir Lietuvoje darbuotis. M.Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana studijavo pedagogikos mokslus vokiškame Ciuricho ir prancūziškame Fribūro universitetuose. Išmoko labai gerai abi kalbas. Ciuriche bendravo su J.Biliūnu. Išlikęs jos laiškas, kuriame rašo, kad J.Biliūnas labai silpnai atrodo ir tikriausiai greitai grįš į Lietuvą.

Didžiausia relikvija

"Su V.Mykolaičiu-Putinu susipažinau per šį rašymą. Buvo kuklus žmogus. Raudonuodavo, kai reikėdavo atsistoti prieš auditoriją, ir mikčioti pradėdavo", - pasakojo apybraižos autorė, ŠLB pirmininkės pavaduotoja Diana Brunner.

V.Mykolaitis-Putinas - ilgiausiai Šveicarijoje studijavęs lietuvis. Ten parašė ir daktaro disertaciją. Be jo ir akademinė lietuvių studentų draugija "Lituania" nebūtų taip ilgai gyvavusi. Aukso siūlais išsiuvinėta draugijos vėliava - viena didžiausių Šveicarijos lietuvių relikvijų. Ateitininkų sukurta ir pašventinta 1922 metais, minint draugijos "Litaunia" 25-metį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Fribūro universiteto rektoriaus išnešta tik keturis kartus - išskirtinės pagarbos lietuviams progomis.

Turbūt autentiškiausia knygos dalis, pasak sudarytojos, - apybraiža apie Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, nes jos diplomatinė veikla Lietuvai nėra labai žinoma ir mokyklose ar universitetuose jos kaip rašytojos kūryba nelabai tyrinėta. S.Čiurlionienė-Kymantaitė į Šveicariją važiavo net aštuonis kartus kaip Lietuvos atstovė Tautų Sąjungoje. Vienu metu buvo išvis vienintelė moteris, visą akreditavimą turėjusi ir nepakeičiama labai aukšto rango diplomatė.

ŠLB puoselėja planus įamžinti S.Čiurlionienės-Kymantaitės atminimą ir 2011 metais Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje pakabinti jos, kaip pirmosios moters diplomatės, portretą, tačiau gautas leidimas tik tada, kai sutikta rasti visų buvusių diplomatų portretus ir jų draugėje įkomponuoti S.Čiurlionienės-Kymantaitės.

Batai geriausiam draugui

S.Nėris Šveicarijoje praleido dvi vasaras, kiekvieną kartą po mėnesį. Pirmą kartą važiavo, kaip pasakojo apybraižos autorė J.Caspersen, meilės takais. Jai buvo labai svarbu susitikti su prof. Juozu Eretu, todėl tik baigusi universitetą, prieš susirasdama pirmąjį savo darbą, leidosi viena į kelionę traukiniu per visą Europą. Už skolintus pinigus. Tūkstantį litų paskolino vyskupas Mečislovas Reinys ir dar 500 litų - jos senas globėjas kunigas Mykolas Gylys. Iš tos kelionės nėra išlikę jokių nuotraukų. Tik prisiminimų. Šveicarijoje parašytas eilėraštis "Pabučiavimas".

Antrą kartą į Alpių šalį poetė važiavo su prof. Balio Sruogos organizuota turistine grupe. Per 1930 metų vasaros kelionę po Vakarų Europą daugiausia laiko planuota praleisti Šveicarijos Alpėse kopiant į kalnus.

Prieškario laikotarpis knygoje ir užbaigiamas B.Sruoga. Jis taip pat ne rašyti važiavo į Šveicariją. Buvo kalnų entuziastas. Organizuodavo studentų būrius kopti į Alpes. Dar studentas Vokietijoje nusipirko sunkius kalnų batus tarsi su traktoriaus vikšrais, kad neslystų, ir ant jų užrašė, kaip pasakojo J.Caspersen: "Geriausiam draugui Baliui Sruogai". Jo vadovaujama keliautojų grupė traukiniu iki Berlyno pervažiuodavo didelę dalį Vokietijos, aplankydavo keletą meno galerijų, o atkeliavę į Šveicariją eidavo į kalnus. Prieš porą metų knygos "Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje" penki autoriai (kiti atsisakė dėl sveikatos ar amžiaus) išsiruošė į Alpes dviem dienoms, taip pagerbdami kalnų entuziastą. Kelionė nebuvo iš lengvųjų. Ir kaip čia neprisiminsi paties B.Sruogos aprašyto "nuotykio", kai grupė pasiklydo: "Jungfrau ledynuose, kai ne vienas iš ekskursantų buvo atsidūręs beviltiškos isterikos slenkstyje, kai giltinė tykojo iš pasalų kiekviename žingsnyje, Salomėjos veidas buvo itin giedras."

Surinkti išsklaidytą

Dabarties lietuvių rašytojų sąsajoms su Šveicarija skirtos keturios apybraižos. Marcelijus Martinaitis jau 1990-ųjų vasarą, tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kartu su kitais mūsų šalies atstovais Šveicarijoje susitiko su pasaulio lietuviais tartis, kokios strategijos imtis, kad kitų šalių vyriausybės kuo greičiau pripažintų Lietuvą de facto.

Sigitas Geda Berno universitete 1999 metais dėstė lietuvių kalbą. Šveicarijoje lietuvių kalba buvo dėstoma nuo 1942 iki 2001 metų. Visą tą vežimą, kaip pasakojo ŠLB pirmininkė, vežė vienas profesorius, o jam išėjus į pensiją lietuvių kalbos kursai nutrūko. ŠLB buvo surengusi tarptautinę konferenciją. Sukviesti 24 mokslininkai iš 10 valstybių trijuose universitetuose skaitė paskaitas, mėgindami įtikinti politinę ir akademinę visuomenę, kad jei per sovietmetį lietuvių kalba galėjo būti dėstoma, tai turėtų ir dabar. Atsakymas buvo: gerai, jei Lietuva atsiųs dėstytoją ir bent už dvejus metus sumokės, o vėliau bus matyti - koks susidomėjimas, kiek studentų, ir galbūt bus įsteigtas dėstytojo etatas. Planus sustabdė užėjusi krizė.

Jurgis Kunčinas, gavęs kūrybinę stipendiją, 2001 metais tris mėnesius gyveno Bazelyje. Jam esant ŠLB įkūrė Lietuviškos knygos klubą, aktyviai gyvuojantį iki šiol ir kasmet aplankomą nemažai lietuvių rašytojų.

Knygą užbaigia Janina Irena Survilaitė, Šveicarijoje gyvenanti Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Mūsų skaitytojams turbūt geriausiai žinoma iš 2007 metais išleisto romano "Vila "Edelveisas".

"Aišku, lietuvių rašytojų pėdsakų Šveicarijoje yra ir daugiau. Jei jie mums rūpi, turime surinkti išsklaidytą paveldą, kad nedingtų. Kol yra gyvų žmonių, bendravusių su rašytojais, kol išlikę nepasikeitę pastatai, kuriuose jie gyveno", - sakė J.Caspersen.

Iš abstrakcijos - kūnas

Rengiant knygą "Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje" į Lietuvos kultūrinio, istorinio, literatūrinio paveldo rinkimą įsitraukė įvairių specialybių žmonės, kai kurie net ne filologai ar istorikai, o tiesiog entuziastai.

"Kiekvienas, atvažiavęs į Šveicariją, žino, kad Maironis čia sukūrė nemažai eilėraščių. Jie net pavadinti Šveicarijos vietovardžiais ir tas vietas galima aplankyti. Tačiau kai pradėjome jų ieškoti, pasirodo, nelabai kas ir žino - kur. Buvo tarsi abstrakcija", - prisiminė knygos sudarytoja.

Šveicarijos lietuviams ir kilo mintis paversti tą abstrakciją kūnu, kad kiekvienas, perskaitęs knygoje apie mūsų rašytojų paliktus takus, galėtų pats jais žingsniuoti ir džiaugtis tomis vietomis. Knygoje yra ir istorinių, ir dabarties nuotraukų (jų autorė D.Brunner), palyginama, kaip pastatas atrodė tais laikais, kai lankėsi rašytojai, ir koks yra dabar. Iš apybraižose sukauptos dokumentinės medžiagos skleidžiasi mūsų kūrėjų viešnagės Šveicarijoje detalės: ko ten važiuodavo, ką lankydavo, kokius žmones sutikdavo, ką parašydavo, kas juos įkvėpdavo ir kaip ta kelionė pakeisdavo rašytojų gyvenimą ir kūrybą jau grįžus.

Kiekvienas apybraižų autorius pasirinko sau artimiausius rašytojus. Pavyzdžiui, J.Biliūną - anykštėnas Audrius Alkauskas, S.Čiurlionienę-Kymantaitę - Vakarų Europos moterų rašytojų tyrinėtoja Eglė Kačkutė, V.Mykolaitį-Putiną - savo sielos antrininką pajutusi D.Brunner.

Vietos dvasia

Per leidinio pristatymą sostinės Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje kultūros ministras Remigijus Vilkaitis prisiminė kultūrologo, žurnalisto ir eseisto Piotro Vailio knygos "Vietos genijus" pagrindinę idėją, kad kai kurie kūriniai ir asmenybės gali atsirasti tik tam tikrose vietose. Reikia gyvenimiškos patirties, įspūdžių, kuriuos kūrėjui gali suteikti tik tam tikra šalis. Šveicarijoje atrasti būtent šių iškilių Lietuvos žmonių pėdsakai. Jei kiekvienos valstybės lietuvių bendruomenė imtųsi panašių darbų, būtų užpildyta, pasak ministro, didžiulė spraga mūsų kultūroje. Knyga "Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje" vertintina pirmiausia kaip kultūros reiškinys. Šveicarijos lietuviai entuziastai, įkvėpti paveldo bendrumo, tautos, nacijos idėjos, atliko tai, ko iki šiol pas mus niekas nebuvo padaręs, kai kitos tautos apie savo kūrėjus stengiasi surinkti viską iki menkiausių detalių.

Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininko, A.Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus Petro Zurlio nuomone, knygą "Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje" būtų pravartu turėti kiekvienai Lietuvos mokyklai, nes moksleiviai iš autentiškų pasakojimų sužinotų apie tarpukario Lietuvos kultūros elito keliones į Šveicariją, kur buvo itin dėkingos sąlygos kūrybai, kai kartais, rodos, užtenka rašyti, ką matai.

Nurodant ir kilometrus

"Žinoma, tai nėra grožinė kūryba, o eskizai, apybraižos, parašytos moksliniu pagrindu, surinkus autentišką medžiagą, - pasakojo knygos redaktorė Dovilė Zelčiūtė. - Žmonės negavo jokio honoraro ir už savo pinigus važiavo per visą Šveicariją žiūrėti, pavyzdžiui, kur gyveno J.Baltrušaitis, ieškoti gatvės, namo, lyginti su išlikusiomis fotografijomis, susirasti laiptinę, galbūt amžininkų, kurie galėtų ką nors papasakoti apie to laiko realijas. Mane iki ašarų jaudino ta laiko sandūra."

ŠLB pirmininkė J.Caspersen džiaugėsi, kad pavyko suburti žmones, kurie norėjo tą kūrinį padaryti išskirtinį, o garantijos ženklą uždėjo leidinio recenzentė prof. V.Daujotytė-Pakerienė. Yra planų išleisti šią knygą dar didesniam skaitytojų būriui prieinamą ir reikalingą: tik lietuvių kalba, galbūt minkštais viršeliais ir tiesiog kilometrais kaip turizmo vadove surašant, iš kur ir kokiu traukiniu važiuoti, kiek laiko truks kelionė, kur arčiausiai būtų galima apsistoti.

"Esame dar numatę knygą apie pirmąsias Lietuvos mokslininkes, grįžusias iš Šveicarijos su daktaro diplomais, - pasakojo J.Caspersen. - O artimiausias darbas - įamžinti prof. J.Ereto atminimą. Jo vardas daug kam žinomas Lietuvoje. Tūkstantmečiui norėjome pagerbti vieną šveicarą, kuris daugiausia padarė mūsų šaliai. Ir senjorų karta, ir trečiabangininkai sutarėme, kad juo turėtų būti J.Eretas. Jau gavome dabartinių profesoriaus šeimai priklausiusio namo savininkų leidimą, kad kitais metais būtų pakabinta atminimo lenta. Tada norėtume surinkti medžiagą knygai."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"