TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Į sveikatą, pone Vladai Baranauskai

2007 05 26 0:00
Aktorius Vladas Baranauskas teigia, kad jam patinka eiti prieš srovę.
Asmeninio albumo nuotrauka

Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas yra Saulės miesto simbolis, tarsi neatskiriama jo dalis. Kiekvieną dieną jį galima išvysti miesto bulvare: aktorius visuomet pasirišęs peteliškę, rankoje turi skėtį ir būtinai ant pečių užsimetęs šalikėlį.

Rytoj Vladas Baranauskas Šiaulių dramos teatre švęs savo jubiliejų ir šimtąjį kartą vaidins Pierre'o Chesnot pjesėje "Į sveikatą, pone". Sukaktuvių išvakarėse aktorius "Lietuvos žinioms" davė išskirtinį interviu.

- Sakoma, prieš netradicinius gimtadienius nutinka įvairių nuotykių. Gal ir jus kas nors netikėtai nustebino?

- Mano draugai ką tik šventė savo didelį - 160 metų - jubiliejų. Negalėjau jame dalyvauti, nes buvau numylėtoje Palangoje. Jie sudėjo savo, savo vaikų gimtadienius ir išėjo gražus, didelis skaičius. Grįžęs nuvažiavau jų pasveikinti. Prie manęs prišoko graži moteris. Ji taip mielai pažvelgė į mane ir tarė: "Kai buvau šešiolikos metų, jūs pliaže pasižiūrėjote į mane ir pasakėte: "Kiek tu gali saulėje gulėti, kelkis ir eikime į simfoninės muzikos koncertą?!" (Juokiasi).

Pasirodo, taip sąžiningai su ja penkis koncertus ir aplankiau. Kai ji papasakojo, visi iš koto išvirto. Pagalvojau, pagalvojau... buvo toks įvykis. Atsiminiau.

Įkišo dokumentus nepažįstamajai

- O dabar ilgai negalvodamas galite prisiminti kokį nors jaunystės susižavėjimą?

- Buvau ką tik baigęs aktorystės mokslus Vilniuje. Išėjau iš Rašytojų sąjungos baro ir troleibusų stotelėje, šalia Černiachovskio paminklo, pamačiau "nesvietno" gražumo panelę. Kaip Petrarca nualpo pamatęs savo Beatričę, taip aš nualpau pamatęs tą gražuolę. Ji jau lipo į troleibusą. Supratau, kad jei dabar nuvažiuos, niekada jos nebepamatysiu. Išsitraukiau iš švarko kišenės visus dokumentus - pasą, aktoriaus pažymėjimą - ir įkišau jai į rankinuką. Pamaniau: jei mergaitė padori, susiras mane ir grąžins. Praėjo nemažai laiko. Pradėjau darytis kitą pasą ir išvažiavau į gastroles Palangoje... Ji užlipo ant scenos laikydama rankoje vieną gėlytę. Visi aktoriai atsitraukė ir išstūmė mane į priekį sakydami: "Vladai, tai ta, tai pas tave!" (Ilgai juokiasi.)

Netikėtas susitikimas su garsiu kunigu

- Kokia jums netikėčiausia pažintis?

- Kartą jaunystėje su trimis draugais dvi ar tris paras gastroliavome Tytuvėnuose. Prabudau rytą ir nusprendžiau - reikia pasivaikščioti, atgaivinti "dūšią". Nuėjau į šventorių. Pamačiau, kad autobusas atvežė turistų iš Rusijos. Keli vyrai buvo su kepurėmis. Pradėjau aiškinti, kad čia maldos namai, todėl privalu juos gerbti ir nusiimti kepures. Gidė stovėjo sumišusi. Kaip koks Kristus išvijau juos iš bažnyčios. Ir kaip neišvysi: plaukai ilgi, pasišiaušę, iš burnos dvokia...

Tada pamačiau vyrą, apsirengusį "specofkę" ir dedantį šventoriuje trinkeles. Pasiteiravo manęs, kodėl turistus išvijau. Paaiškinau, kad jie kepurių nenusiėmė. "Labai garsiai, labai garsiai išvijai", - atsakė vyras.

Pasisiūliau padėti kloti plyteles. Jis sakė neturintis pinigų. Atsakiau, kad nereikia. Vyras turėjo kibirą vandens, o mane kamavo "nesvietnas" troškulys. Ėjo moterėlės, sveikinosi, pamaniau: o, kaip greitai apie mano žygdarbį miestelyje pasklido kalbos, žmonės ateina pasisveikinti, nes išvijau bedievius.

Po kurio laiko plytelių klojėjas pasakė: "Eime, parodysiu bažnyčią." Atšoviau, kad pats galiu jam aprodyti, nes neblogai žinau dailės istoriją. Vyras paaiškino: "Eime, aš tų namų šeimininkas." Paklausiau: "Ar tu zakristijonas, vargonininkas, valytojas?" "Ne, - atsakė, - esu klebonas." Tai buvo Ričardas Mikutavičius. Nuo to laiko mudu likome draugai.

Įvaizdis šiauliečių nebestebina

- Jūsų neįmanoma įsivaizduoti be peteliškės, skėčio ir šalikėlio. Kodėl būtent šie aksesuarai "susigyveno" su jumis?

- Man atrodo, kad jie - jau mano kūno dalis. Pavyzdžiui, šalikas. Jis ir šildo, ir gali juo pridengti, o jei ką, ir artimą žmogų, tarkim, kavinėje gali prisirišti, kad nepabėgtų... Varlytė atsirado dėl to, jog nemokėjau rištis kaklaraiščio. Teatre man visi rišdavo, bet niekas neįtikdavo - tai mazgas per didelis, tai dar kas nors netinka. Tuomet pamaniau: kodėl turiu vaikščioti kaip visi? Nuėjau ir iš karto nusipirkau 20 peteliškių.

Skėtis turi daug funkcijų. Ir nuo lietaus saugo, ir pasiremti galima. Turiu didžiulę skėčių kolekciją. Skarelių ir šalikų esu sukaupęs daugiau kaip šimtą. Peteliškių taip pat labai daug turiu, o kaklaraištį - tik vieną, tautišką, jį viename kaime močiutė dovanojo. Man patinka eiti prieš srovę. Esu šiek tiek abriškas kadabriškas.

Kai išgirstu, kad nesu Lietuvos patriotas, kad kritikuoju, šaipausi iš dabartinės Lietuvos, atsakau: Lietuvoje gyvenu, Lietuvoje dirbu, man dėl jos "dūšią" skauda, todėl kartais galiu ir į šuns dienas ją dėti, nes man skauda širdį dėl jos.

Suvažiavo žmonės be šaknų

- Neretai galima išgirsti, kad Šiauliai - blogas miestas meno žmogui, kad jis neturi upės, kuri nuplukdytų neigiamą energiją...

- Jei esi menininkas - esi menininkas. Kai atvažiavau į Šiaulius dirbti, jie buvo visiškai kitokie. Netoli teatro stovėjo alaus ir vyno aparatai: įmeti kapeikų ir bėga pasirinktas gėrimas. Pačiame miesto centre - dabartinių Vilniaus ir Tilžės gatvių sankryžoje - buvo toks alaus baras. Ten vyrai, jei tingėdavo eiti į tualetą, bet turėdavo tuščią ąsotį, "sisiodavo" į jį. Ir tai buvo normalu! Dabar Šiauliai daug, daug, daug kultūringesni.

Didžiausia šio miesto tragedija ta, kad jame neišliko tarpukario inteligentijos. Šiauliai priminė Kaliningrado sritį, kai po karo čia suvažiavo neturintys kur gyventi žmonės. Tokie atvyksta be šaknų, o kol jos įauga, praeina daug laiko.

Saugo šeimos privatumą

- Daugelis žymių žmonių į žiniasklaidą bruka savo atžalas, pasakoja apie sutuoktinius. Jūs - išimtis. Visuomet įspėjate, jog kalbėsite apie viską, išskyrus šeimą. Kodėl?

- Noriu, kad mano vaikai augtų ramiai. Man, kaip vyskupo anūkui (juokiasi), ir taip dėmesio netrūksta. Girtis ar didžiuotis vaikais? Myliu juos ir saugau nuo pernelyg didelio dėmesio. Man juokinga, kai žurnalai rašo apie meilę, o skyrybų byla - jau teisme. Su saviškiais esame sutarę nepasakoti apie šeimą spaudai.

Jei kas sako, kad Lietuvoje žurnalistai nedori, galiu paprieštarauti. Jie niekada neišdavė mano šeimos paslapčių ir niekada apie ją nerašė, nes to prašiau.

- Pastaraisiais metais turite vis mažiau vaidmenų teatre, bet vis dažniau jus matome vedantį renginius Šiaulių "Laiptų" galerijoje, Chaimo Frenkelio viloje ir kitose Šiaulių bei Lietuvos erdvėse. Pavargote nuo teatro?

- Būna bangos: pakyla ir vėl nusileidžia. Vaidmenų sumažėjo, tad reikėjo nesustingti, ką nors veikti. Labai džiaugiuosi monospektakliu, kurį sukūriau kartu su "Aušros" muziejumi. Tai kiti impulsai ir kitas mąstymas. Nenorėjau braidžioti po senus vaidmenis ir sakyti: tą dariau, tą dariau. Jei pradedi taip elgtis, vadinasi, atėjo blogas amžius. Visada reikia žvelgti į perspektyvą, todėl žinau, ką veiksiu šiandien, rytoj, poryt.

Prireikė skaičiuotuvo

- Šimtąjį kartą vaidinsite "Į sveikatą, pone". Kodėl jubiliejiniam vakarui pasirinkote šį spektaklį?

- Nemėgstu Vlado Baranausko gimtadienių ir stengiuosi jų nešvęsti. Bet teatre sakė: "Vladai, tavo jubiliejus, tavo jubiliejus, tavo jubiliejus!" Na, jei taip, ką gi... Paklausė, ką vaidinsiu. Atsakiau, kad išsitrauksiu skaičiuotuvą ir suskaičiuosiu, kuriame spektaklyje turiu daugiausia žodžių. Suskaičiavau - pasirodo, "Į sveikatą, pone" (kvatoja).


Trumpai

Vladas Baranauskas gimė 1947 metų gegužės 24 dieną Pandėlyje, Rokiškio rajone. Baigė Raseinių 1-ąją vidurinę mokyklą. 1965-1969 metais studijavo Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Nuo 1969 metų - Šiaulių dramos teatro aktorius, nuo 1996-ųjų - trupės vedėjas. Vaidino Lietuvos televizijos ir radijo spektakliuose, Lietuvos ir Rusijos kino filmuose. Teatre sukūrė per 100 vaidmenų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"