TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Idėjų bankas - Lilijana Ablėnaitė

2010 06 01 0:00
Devynių amatų meistrei L.Ablėnaitei sumanymai į galvą šauna ir plaunant indus, ir važiuojant troleibusu.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kaip be jokių purškalų išvengti uodų antskrydžių? Kokiu lietuvišku žodžiu pavadinti naują realiją? Kaip sumažinti transporto grūstis Vilniuje? O kaip apsisaugoti nuo butų vagių? Klauskite Lilijanos Ablėnaitės-Miškinienės.

Tos pačios, kuri kažkada dainavo "Myliu be galo tave, puikus pasauli..." Nuo to laiko, kai ji parašė šios dainos tekstą, praėjo ne viena dešimtis metų, bet šiuo požiūriu tarsi niekas nepasikeitė - ir šiandien moteris džiaugiasi: "Taip įdomu gyventi! Yra tiek visokių dalykų!" Truputį, o gal ir nemažai blaškydamasi ji perėjo daugybe takelių: buvo viena pirmųjų lietuvių estrados dainininkių, baigė Kūno kultūros institutą, treniravo tinklininkus, porą metų studijavo Kauno politechnikos institute, augino dvi dukras, mokslo institute dirbo sociologe, vadovavo etnografiniams ansambliams, su bendraminčiais kūrė pensininkų organizaciją "Bočiai", paskui visuomeninius pagalbos namus "Salve", dirbo su benamiais, susidomėjo ezoterika... "Labai norėjau į žurnalistiką, - prisimena Lilijana. - Man siūlė į dailę. O dar troškau tapti zoopsichologe ir kino operatore, dar domino geologija ir medicina. Aš juk Vandenis - jie smalsūs, bet labai blaškosi ir yra mažumėlę paviršutiniški (oro ženklas!). Jiems visko reikia. Tokie šiek tiek kuoktelėję. Šiaip jau tai ateities žmonės, praminantys takus, teigia astrologija."

Tiek nebaigtų darbų

Kadangi, manoma, Vandenio era jau atėjo, L.Ablėnaitė nesulėtino tempo: ėmė rašyti eiles, fotografuoti, išleido kelias kompaktines plokšteles su senomis ir naujomis dainomis bei įskaitytais eilėraščiais. Dabar rymo prie prozos. Didžiulį savo poezijos tomą "Baltoji vilkė" pati iliustravo piešiniais ir tapyba. Knygoje yra ir toks ketureilis: "Netrukdyk - labai skubu -/ juk mano kadencija baigias./ O dar tiek nebaigtų darbų/ ir dar tiek mažai surasta laimės."

Nebaigtais darbais, tiksliau, neįgyvendintais sumanymais galima vadinti L.Ablėnaitės išradėjiškas ir šiaip novatoriškas idėjas. Jos ją tiesiog atakuoja, kyla ir plaunant indus, ir važiuojant troleibusu. Kodėl, nėra paaiškinimo. Nebent ezoterinis.

Savo sumanymus L.Ablėnaitė dėstė ne vienoje ministerijoje - ten nelabai norėdavo išklausyti, jei ir išklausydavo, vargu ar išgirsdavo: daugeliui gerai, kaip yra ir kam čia stengtis. Dėl kai ko ji tarėsi su mokslininkais - tie paniurnėdavo, esą prielaidoms patikrinti reikia daryti daug eksperimentų, laboratorinių tyrimų. Kalbėjosi su politikais, o jų galvose tik viena - kaip L.Ablėnaitę įtraukti į savo partiją. Ir ji įsitikino - Vandeniai tikrai neturi "svorio", nemoka "pramušinėti".

Užtat turi idėjų. Jų pilna pašnekovės užrašų knygutė, iš kurios byra lapeliai su patobulinimų, pataisymų, naujovių sąrašiukais.

"Jau seniai man kilo mintis, kad Vilniaus autobusų stotį reikėtų skelti į dvi dalis, - Lilijana pradeda nuo transporto. - Autobusų parkas įkurdintas Žirmūnuose, ir dabar tušti autobusai važiuoja per visą miestą į stotį, o po reiso iš stoties atgal į parką. Per dieną kiekvienas - dukart tuščias. Teršia miestą, užkemša gatves, eikvoja benziną - neracionalu. Viena stotis būtų vakarų ir pietų krypčių reisams, kita - rytų ir šiaurės. Stotį pastariesiems būtų galima įrengti toje pačioje autobusų parko teritorijoje - ten tik kasą pastatei ir laukimo salytę. Miestui triguba nauda. Kažkam apie tai leptelėjau, regis, pradėjo klibinti. O vakarais - kiek dvigubų autobusų tušti ar su keliais keleiviais kursuoja į užmiestį? Kokie nuostoliai! O užtektų paprasto "mikriuko".

Ištobulinti dviračiai

"Pakalbėkime apie dviračius, - siūlo Lilijana. - Dabar jie labai madingi, bet daugiabučiuose nelabai yra kur jų laikyti. Aš sugalvojau jiems garažus. Po pirmo aukšto balkonais - tuščia. Aptveri tą plotelį kad ir grotomis - telpa 2-3 dviračiai. Idėja? Aha! Šiltuoju metų laiku dviračiai pakeistų kitą transportą, jei būtų patogūs ir stabilūs. Mielai pati važiuočiau dviračiu, jei tik nuo jo negriuvinėčiau. Reikia keisti dviračio konstrukciją, kad jis būtų pritaikytas pagyvenusiems žmonėms ir tiktų vykti į užmiestį ar sodą, kaime - melžti karvių į ganyklas. Pensininkai mielai jais naudotųsi, jei tik šie būtų stabilūs - su dviem ratais užpakalyje. Priekyje - vienas. Tada bet kur sustojus nereikėtų griuvinėti į šoną, nulipinėti ir užlipinėti. Būtų galima pritaisyti plastiko dangalą nuo vėjo ir lietaus, o tarp dviejų užpakalinių ratų įkurdinti bagažinę - susikrauti bidonams ar sodo reikmenims. Dar būtų galima pritaisyti elektrinį varikliuką - kol mini pedalus, įkrauni akumuliatorių, o paskui gali sau ramiai užvažiuoti į kalną. Paklausą toks dviratis, manau, turėtų ne tik Lietuvoje."

Idėjos L.Ablėnaitei kirba nuo mažens. Daug kas skamba utopiškai ir juokingai? Tačiau ne sykį paaiškėjo, kad tai, ką sumanė išradingoji L.Ablėnaitė, užsienyje jau įgyvendinta.

"Kaip pagreitinti išvažiavimą iš sankryžų? - klausia ji. - Būtų sparčiau, jei visi stovintys automobiliai pradėtų judėti vienu metu - sinchroniškai. O dabar važiuoja grandinine reakcija. Šeštas automobilis privažiuoja prie šviesoforo - vėl dega raudona. Aiškinau apie tai mūsiškiams specialistams - nesusidomėjo. Paskui sužinojau, kad Maskvoje taip daroma."

Nei metro, nei tramvajus

Ir dar apie transportą - ateities. "Kad gatvėse tilptų daugiau automobilių, juos būtų galima ne trumpinti, o "pjauti" išilgai, - entuziastingai tikina Lilijana. - Faktiškai padaryti dengtus kaip motorolerius. Keleivis sėdi už vairuotojo. Dviejose gatvės eilėse tilptų tokie keturi vietoj dviejų."

Ko reikia Vilniui - metro ar tramvajaus? "Nei vieno, nei kito, - įsitikinusi pašnekovė. - Metro - blefas, nes vietovės be galo raižytos, teka upė ir upeliai, prireiktų milijardinių sumų. Aišku, kai kas gerai uždirbtų, o kaip iškapstyti tokius kalnus? Tramvajus? Taip pat ne tas reljefas, be to, gatvės per siauros. Mano pasiūlymas - statyti tiltą išilgai Neries, kitaip sakant, palei ją. Yra betonuota krantinė, ją reikėtų tik praplatinti, į vandenį sukalti betoninius polius ir "atiduoti" tolimesnių reisų miesto transportui arba tam pačiam tramvajui.

Kaip dar Vilniui išnaudoti upę? Įrengti gondolas ant laidų!"

Amerikoje yra toks beprotiškų idėjų bankas. Visi, kas tik nori, siūlo kokias tik nori "nesąmones", "kuoktelėjimus", "idėjas fiks". Paskui mokslininkai sėdi ir blusinėja, kur yra racijos, kur ne. L.Ablėnaitė pati sau viena yra toks bankas.

"Sugalvojau, ką daryti, kad ne taip rūdytų automobilių apačios. Kodėl nepadarius kokio nors ištraukiamo "penalo"? Ištraukei, apvalei ir vėl įstūmei. Automobilis ilgiau tarnautų. Nežinau, kodėl konstruktoriams tas neateina į galvą. Matyt, lemia komercija - kad greičiau pirktų naują."

O dar ji patobulintų - papildytų Kelių eismo taisykles: "Prieš išeidami į perėją pėstieji galėtų pakelti kairę ranką. Dabar žmogus stovi ir nežinai, eis jis ar neis, dar galvoja ar jau žengs į gatvę. Čia, žinoma, būtų sunku, kol visus išmokytum, bet vertėtų - dėl didesnio saugumo, ypač vaikų.

Manau, pernelyg griozdiškos yra troleibusų kėdės, užima per daug vietos. Galėtų būti tokios, kaip bare: nedidelės, apvalios ir besisukinėjančios. Sukinėjimasis gerai, kai reikia praleisti šalia sėdėjusį išlipantįjį, pasisuki ir praleidi."

"Dešrainio" autorė

Racionalizatorė žeria sumanymus vieną po kito, tačiau, pasirodo, ne viską - kai ką vis dėlto dar laikys paslaptyje, gal kada pavyks "biznis". Mįslingai ji užsimena apie naują tarptautinę kalbą - labai lengvai išmokstamą.

"Kai susikūrė Sąjūdis, siūliau jam daug idėjų, - pasakoja Lilijana. - Esu dirbusi Filosofijos, sociologijos ir teisės institute sociologe. Mano sritis buvo socialinis planavimas. Darbas toks: darai apklausas, renki duomenis, analizuoji, tada turi teikti racionalius pasiūlymus. Nori nenori tenka sukti galvą. Gal dėl to man ir dabar tų visokių minčių nestinga."

"Dar viena idėja - negriauti nelegaliai pastatytų namų. O kam griauti? Pastatytas gražus pastatas, tarkim, kurorte. Verčiau valstybė jį nacionalizuotų ir nuomotų užsienio turistams, gautų pajamų į biudžetą. Tas pats ir dėl kontrabandos - ne naikinti, o parduoti."

O dabar apie buitį. "Žiūrėkit, kokia didelė arbatos dėžutė, joje - nemaži arbatos pakeliai, - rodo Lilijana. - Būtų galima paimti tą žiupsnį arbatos, suspausti į tabletę, su cukrumi ar be - užimtų mažiau vietos, lengviau pervežti."

"Kaip sustiprinti paprastos lemputės šviesą? Paėmiau seną "Zaporožec" reflektorių, per jį įsukau lemputę, ir viskas - vonioje ir virtuvėje šviesa kur kas ryškesnė."

L.Ablėnaitė puikiai žino, kaip moteriai vienai į kitą kambario kampą pernešti sunkų daiktą. Kaip plono polietileno užuolaida sulaikyti šilumą, kad vėjai neišpustytų (plastikinių langų savo bute ji nesirengia statyti - pernelyg sandaru, nesveika). Yra susikonstravusi prieškambario sekciją, kad atitiktų šeimos poreikius, tai yra kad būtų galima prikimšti kuo daugiau "turto" - tai ir buvo padaryta. Kai augo dukros, ji pagal savo brėžinius užsakė vaikišką lovytę - dviaukštę, atlenkiamu galu (tada dar niekas tokių nedarė), su dideliais stalčiais patalynei ar drabužiams apačioje.

"Nemanykite, kad čia jau visos kvailystės, - perspėja Lilijana. - Toli gražu ne." Ji turi minčių, kaip paspartinti biokurui skirtų karklų augimą. Laistyti per tokį magnetinį vamzdelį (gal dar ir jodo pridėti). Pamėgino per jį laistyti savo gėles - jos neregėtai ištįso. Apie tai pranešė mokslininkams, tie kasė pakaušius: na, čia reikia eksperimentuoti...

Jos manymu, vienintelė priemonė atbaidyti uodus ir mašalus būtų garsas, tik čia jau užduotis specialistams - surasti atitinkamų hercų dažnį, kuris veiktų būtent uodus, o ne kitus gyvius. Ultragarsas galėtų gelbėti ir miškus, kuriuos puola kažkokie vabzdžiai graužikai...

Žodį "dešrainis" sugalvojo ji - pirmą kartą ištarė paskambinusi į tiesiogiai transliuojamą televizijos laidą, o ten sėdėjęs kalbininkas iš karto apsidžiaugė, paskui pagal šį modelį buvo "sugalvoti" mėsainiai, sūrainiai, javainiai... Lilijana gali pasiūlyti ir daugiau naujadarų: pavyzdžiui, vietoj "pasvirojo brūkšnelio" - "įstrižainė".

Gerbėjų atmintis

"Apie futbolą. Reikėtų keisti taisykles! Pirmiausia dėl 11 metrų baudinio. Kai jos buvo nustatinėjamos, žaidėjų technika ir jėga tikrai neprilygo dabartinei. Kad išsilygintų smūgiuojančiojo į vartus ir vartininko galimybės, tai yra kad vartininkui būtų suteikta bent 50 procentų galimybė atremti smūgį, reikėtų padidinti atstumą iki vartų, tarkim, 21 metras."

Dar tikrai ne viskas, bet pokalbį kada nors reikia kreipti prie pabaigos. Kuri iš daugybės išbandytų sričių L.Ablėnaitei atrodo svarbiausia? "Svarbiausia buvo kaip nors išauginti vaikus - dvi dukras, - sako ji. - Todėl, kad labai sunkiai verčiausi. Žiūrėjau, kaip išsilaikyti vandens paviršiuje, nepriburbuliuoti, juk buvo sovietmetis, o mano tėvas - politinis kalinys."

"Ne mažiau svarbu - dainuoti, - tuoj pat priduria. - Tai pats tikriausias džiaugsmas. Į Kūno kultūros institutą stojau, kadangi buvau silpnos sveikatos - maniau pataisysiu..."

Prieš porą metų L.Ablėnaitė dalyvavo televizijos projekte "Švieski man vėl". "Nelaimei, susirgau gripais, - prisimena ji. - Aš visą gyvenimą sirginėju, tik išsikapstau ir vėl pradedu. Užtat turiu gerbėjų, kurie mane tiesiog stebina. Stulbina jų atmintis. Prisimena net kaip būdavau apsirengusi, kai dainuodavau jaunystėje! Ne tokia jau ir garsi buvau, ir dabar per radiją ne taip dažnai mano dainas leidžia. Nuveikiau tik tiek, kad įrašus spėjau padaryti, kol dar neatsirado tiek tų žvaigždžių. Bet klausytojams mano dainos įstrigo, kadangi sovietmečiu pirmoji ėmiau dainuoti šlagerius: vokiškus, angliškus, prancūziškus. Į estradą atėjau 1959 metais. Liga sustabdė. Ilgai nedainavau, tačiau vis tiek visur atpažįsta. Viena vertus, džiugu, kita vertus, kartais gėda, kai, pavyzdžiui, į turgų ateini ne "paradine uniforma".

Jei turėčiau galimybę gyventi iš naujo, dainavimą rinkčiausi svarbiausia veikla. Pasimokinčiau muzikos. Buvau pradėjusi mokytis skambinti fortepijonu, viską karas sujaukė. Tada gyvenome Vilniuje, bet suėmė tėvą, paskui ištrėmė, taigi teko bėgti į Kauną, paskui į Kretingą. Ten mama mokytojavo, bet buvo išmesta iš darbo. Sėdėdavom ant ryšulių ir laukdavom, kada išveš. Likusi be pragyvenimo šaltinio mama prekiniais traukiniais važinėjo į Rygą, iš ten vežėsi duonos ir čia parduodavo, kad kaip nors išsimaitintume. Mano mama ir tėvelis buvo drąsūs tiesos ieškotojai, aš irgi iš tos pačios padermės, todėl gyvenimo kelias nebuvo nei lengvas, nei lygus - sinusoidė."

"Na kaip? Pafantazavome? - džiugiai sako pašnekovė. - Fantazuokime - juk XXI amžius! O paaugliams siūlau perskaityti Jules'io Verne'o "Paslaptingąją salą". Sairas Smitas ir buvo tas mane užvedęs variklis..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"