TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ilga poeto daiktų ir knygų kelionė namų link

Kabinete sukrauti senoviniai lagaminai, į krūvą sudėtos knygos, dulkėmis padengtas rašomasis stalas, stalinė lempa, ant kėdės - dailininko Petro Rimšos paveikslas. Tai dalis išeivijos poeto, Kauno miesto garbės piliečio Bernardo Brazdžionio daiktų, atkeliavusių iš jo buvusių namų Los Andžele į Maironio lietuvių literatūros muziejų Kaune.

Patalpoje chaotiškai išdėliotų poetui priklausiusių asmeninių daiktų vaizdas - tarsi tai būtų kuriamo filmo apie poezijos laisvės šauklį fragmentas.

"Išėjau likimo išvarytas"

Maironio muziejaus Bern.Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė šypsodamasi sako, kad realybė yra kiek proziškesnė. Beje, tai jokiu būdu ne filmavimo aikštelė. Kino juosta apie poetą dar nesukurta, nors tai padaryti vertėtų. Kitų metų, kurie paskelbti Maironio metais, vasario mėnesį, minint poeto Bern.Brazdžionio 105-ąsias gimimo metines, pirmą kartą Kaune bus įteikiama jo vardo literatūrinė premija geriausiam autoriui, kuris paaiškės būtent 14 dieną.

Beveik visi daiktai, kurie buvo sudėti į fondų lentynas, pajudėjo iš savo vietų, nes muziejuje vyksta remontas.

Poetas gyveno neturėdamas nuolatinės vietos, taip ir jo daiktai dažnai buvo kilnojami vis į kitus namus, bėgant į Vokietiją, persikėlus gyventi į Ameriką. Visi daiktai dingo ne svetur, bet Kaune, kai 1944 metais poetas su žmona Aldona ir dviem sūnumis Algiu ir Daliumi bei vienerių dukrele Saule buvo priverstas bėgti iš savo namų.

"Išėjau likimo išvarytas/ir palikęs vergo nakčiai Kauną", - vėliau rašys poetas eilėraštyje, kuris tapo leidinio viršelio "Bernardas Brazdžionis. Archyvai" moto.

"Kai rengėme šį leidinį, norėjau surasti šio eilėraščio rankraštį, kuris būtų išspausdintas leidinio viršelyje. Atrodė, tai neįmanomas dalykas - tuo metu ką tik buvome pradėję tvarkyti poeto palikimą. Pirštu bedžiau į krūvą rankraščių, dalį jų paėmėme ir pradėjome versti ranka rašytus lapus. Įvyko neregėtas dalykas - gana greitai jį suradome", - prisiminė J.Ivanauskienė.

Muziejus "kaip mano paties dalelė"

Gal tokia nereikšminga detalė kaip poeto daiktų kilnojimas vis į kitą vietą nebūtų tokia svarbi, jei ne vienas faktas iš jo gyvenimo karo metais, susijęs būtent su Maironio muziejumi Kaune.

Ėjo 1940-ieji. Bern.Brazdžionis tapo pirmuoju šio literatūros muziejaus vedėju, jį 1936 metais įkūrė pats Maironis.

Trumpai dėl vardo trumpinimo: poetas laiške Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei 1996 metų birželio 26 dieną rašė: "<...> prieš pavardę "B." man atrodė kažkaip neestetiškai <...>. Lietuvoje dabar kiekvienas provincijos korespondentas pasirašo pilnu vardu ir pilna pavarde." Tad šiame straipsnyje tenka paklusti griežtai poeto valiai. Laiško ištrauka publikuota leidinyje "Bernardas Brazdžionis. Archyvai", kurį 2007 metais išleido muziejus. &nbsp;

1944-aisiais prasidėjo pirmieji sovietų trėmimai. Brazdžionių namuose buvo atlikta krata. Šeima žinojo, kad yra sekama, ir nujautė, kuo tai gali jiems baigtis. Trumpu prieglobsčiu poetui su žmona ir vaikais tapo Maironio muziejus. Čia Brazdžioniai spėjo pasislėpti ir iš čia jiems pavyko slapta pasitraukti į Vokietiją.

Muziejuje Kaune išsaugoti patys brangiausi poezijos žodžio meistro daiktai, atkeliavę iš Los Andželo, - knygos ir laiškai, kai kurie baldai, paveikslai, stalinė lempa. Tie daiktai pradėjo kitą buvimo laiką, beje, jau be garbingojo šeimininko.

Tokia buvo Bern.Brazdžionio valia - jis norėjo, kad dalis jo vertingų daiktų atsidurtų muziejuje, juos nuo bet kokių laiko griūčių galėtų apsaugoti muziejaus darbuotojai. Tame pačiame laiške minėtai autorei jis patikslino: "Maironio muziejus liko mano gyvenime kaip mano paties dalelė."

Pilkas medinis namelis

Kiekvienas žmogus, išgyvenęs savo tėvynės ir gimtųjų namų praradimą, žino, ką reiškia į juos po daugelio metų sugrįžti.

Prieš karą Bern.Brazdžionis su žmona Aldona turėjo savo namelį dabartinėje Taikos gatvėje, kurį jie nusipirko 1939 metais.

Tame pilkos spalvos mediniame namelyje, tuo metu ši vieta buvo beveik miesto pakraštys ir šalia pastato nebuvo nė vieno kito namo, sutuoktiniai pragyveno vos penkerius metus. Tuos namus jie buvo priversti palikti.

Bern.Brazdžionis į savo namus sugrįžo tik 1989 metais, kai juos atgavo, ir nuo to laiko beveik kasmet čia pagyvendavo, kai tik su žmona į Lietuvą atvažiuodavo.

Paskutinį kartą gimtajame krašte jis lankėsi kartu su vaikaite Dalia Lovett ir jos dukrele Terese 2001 metų vasarą. Netrukus poetas išėjo Anapilin būdamas Los Andžele.

Dabar šis kuklus namelis Taikos gatvėje išgyvena kiek kitokį laiką, kai nebėra gyvų pačių svarbiausių šeimininkų. Beveik 20 metų Brazdžionių namus prižiūrėjo dukterėčia Aušra Stanionytė. Tačiau moteriai pasiligojus, ji atsisakė tame name gyventi ir išsikėlė į Alytų.

Garsaus senelio palikimu rūpinasi anūkė Dalia. Ji stengiasi išpildyti jo valią, kad tie namai išliktų, į juos, kaip į savo gimtinę, galėtų bet kada ir ji pati atvažiuoti iš JAV čia pagyventi su vaikais.

Padeda poeto gerbėja

Kas galėtų poeto namą prižiūrėti, kai jame niekas negyvena? Brazdžionių artimųjų Kaune nėra. Šis klausimas anūkei Daliai ilgai nedavė ramybės, kol pagaliau į pagalbą suskubo Dainavos seniūnijos darbuotojai.

Laimutę Užkurnienę jie pastebėjo viename renginyje, kuriame ji raiškiai deklamavo Bern.Brazdžionio eilėraščius. Pasišnekėjo su ja, ar moteris sutiktų prižiūrėti poeto namą Kaune. Netrukus gera žinia pasiekė Dalią, kuri šių metų vasaros pabaigoje viešėjo Kaune. Abi moterys susitiko, pasišnekėjo ir sutarė: Laima tapo JAV gyvenančių Brazdžionių vaikaičių turto saugotoja.

L.Užkurnienė yra Bern.Brazdžionio kūrybos gerbėja, ji vadovauja moterų ansambliui, ne tik skaito eiles, bet ir sukūrė penkiems poeto eilėraščiams muziką. Moteris neseniai neteko savo vyro, jos vaikai turi savo šeimas. Ji gyvena šalia dukters Babtuose.

Likusi be vyro, Laima atsikėlė gyventi į poeto namą Kaune ir jį prižiūri. Jai dabar nereikia kaskart važiuoti iš Babtų į vadovaujamo ansamblio repeticijas.

Proanūkis mėgina eiliuoti

Brazdžionių name netrukus kils didelis sujudimas. Kitais metais vasario mėnesį į Lietuvą, poeto pagerbimo iškilmes, atvyks visa Dalios šeima - jos vyras ir keturi vaikai. Laima jau dabar suka galvą, kur reikės visus poeto namiškius suguldyti. Ji rūpinasi jais, lyg būtų artima giminaitė, jų visų su džiaugsmu labai laukia, yra laiminga galėdama juos vėl pamatyti ir su visais pabendrauti.

Moteris teigia, kad Dalios keturi vaikai gana gerai kalba lietuviškai. Vyriausioji iš jų - Teresė, jauniausias - Bernardas, kuris paveldėjo ne tik prosenelio vardą, bet ir polinkį eiliuoti.

"Kai mažasis Bernardas buvo praėjusį kartą Kaune, pirmą kartą išgirdau jo eiles. Berniukas mėgina eiliuoti. Tos jo eilės dar vaikiškos, bet jose juntamas prigimtinis rimavimo pojūtis. Gal iš jo išaugs toks pat garsus poetas, koks buvo Bern.Brazdžionis", - vylėsi L.Užkurnienė. Ji tikisi, kad iš Amerikos berniukas vėl atsiveš pluoštą naujų savo posmų.

"Kokia mūsų kalba"

Apie tai, kad lietuvybė Brazdžionių šeimoje gyva iki šių dienų, užsiminė ir Maironio muziejaus darbuotoja J.Ivanauskienė. Poeto anūkė Dalia savo vaikams įskiepijo meilę gimtajai kalbai, kurią jie girdėjo tik iš savo tėvų ir senelių. Muziejaus darbuotoja ne kartą lankėsi name Taikos pr., kai Lietuvoje viešėjo pats poetas ir jo žmona. Jai itin įstrigo vienas epizodas, bylojantis, kaip jautriai buvo puoselėjamas kiekvienas lietuviškas žodis svetimame krašte.

"Su Dalia kalbėjome apie jos senelio į Lietuvą atvežtą kolekciją. Aš nė nepastebėjau, kaip jos vaikai, būdami kitame kambaryje, tarpusavyje bendraudami pradėjo kalbėti angliškai. Daliai tai neprasprūdo pro ausis. Savo vaikams ji švelniai pateikė retorinį klausimą: "Kur mes, vaikai, gyvename? Kokia yra mūsų kalba?" To pakako. Už sienos jų balseliai vėl suklego lietuviškai", - pasakojo susitikimo įspūdžius J.Ivanauskienė.

Išgąsdino sąskaitos už šildymą

Su Bern.Brazdžionio namų prižiūrėtoja Laima iš virtuvės pakilome laiptais į namo viršų. Virtuvė yra kiemo pusėje. Namas pastatytas nuokalnėje, tad iš gatvės pastatas turi tik vieną aukštą, o iš kiemo, kuriame yra sodas ir gėlynas, - du.

Lenkdama pirštus moteris garsiai skaičiavo, kiek yra miegamųjų vietų name: poeto darbo kambaryje stovi sofa-lova. Šalia esančiame jo žmonos Aldonos kambaryje - taip pat sofa-lova. Bern.Brazdžionio mažame miegamajame - siaura lova. Joje galės vienas žmogus miegoti.&nbsp;

Šalia virtuvės yra poilsio kambarys su televizoriumi. Čia taip pat bus galima kam nors miegoti. Ji lengviau atsikvėpė - visiems užteks vietos sename name.

Per žiemą moteris ketina perdažyti vidaus sienas, kad pavasarį sename name būtų šviesiau ir švariau. Namą prižiūrinti moteris susirūpino, kad gavo dideles sąskaitas už šildymą. Čia ji gyvena pirmą žiemą, ir ta problema jai iškilo, kai prasidėjo šildymo sezonas. Visas sąskaitas apmoka senelio namą paveldėjusi anūkė Dalia iš Amerikos.&nbsp; "Su Dalia telefonu svarstėme, ką daryti, kad nereikėtų taip brangiai mokėti už šildymą. Nutarėme atsisakyti centralizuotos šilumos ir pereiti prie autonominės dujinės šildymo sistemos. Tokiu būdu tektų mokėti pigiau, patys reguliuotume temperatūrą kambariuose.

Seniai taip reikėjo padaryti, bet nebuvo kam. Mano žiniomis, kaimynai seniai įsirengė dujinį šildymą. Be jo liko tik vienintelis poeto namelis. Amerikoje nebėra poeto namo, tai nors Lietuvoje jo namas lai stovi, kaip vienas tauriausių priminimų kitoms kartoms", - svarstė L.Užkurnienė.

Laima sutvarkė namo aplinką, išvalė rūsį, jame saugo nuo obelų nuskintus obuolius, tvarko kambarius. Ji žada čia rengti literatūrinius renginius, kviesti moksleivius į edukacinius susitikimus.

"Vien tai, kad namas nestovi apleistas ir jame rusena gyvybė - pats didžiausias stebuklas, koks tik gali būti. Tarsi poetas gyvas, jis yra su mumis. Su Dalia abi viliamės, kad atsiras poeto gerbėjų, kurie neabejingi Bern.Brazdžionio palikimui", - pasakojo namo prižiūrėtoja ir neprarado vilties, kad per žiemą pavyks išgyventi.&nbsp;

Apgadinta Kristaus skulptūrėlė

Laima gyvena toje namo dalyje, kur yra virtuvė, vaikšto pro duris iš kiemo pusės. Ji nesinaudoja paradiniu įėjimu iš gatvės. Tas duris ji atidaro, kai name lankosi garbingų svečių. Miegoti ji eina į viršų, į nedidelį kambarėlį, kuriame kažkada gyveno buvusi namo prižiūrėtoja Aušra. Čia moteris laiko ir savo daiktus. Šalia yra poeto memorialiniai kambariai.

Namas išliko toks, koks buvo nuo 1939 metų. Jame tiek pat kambarių, bet neišliko poeto šeimos baldų. Sovietiniais laikais čia gyveno dvi rusų šeimos. Pasak Laimos, matyt, tiems žmonėms tų baldų nereikėjo ir jie juos išmetė. Darbo kambaryje stovi vienintelė autentiška Bern.Brazdžionio knygų spinta, užimanti visą sieną.

Laima šyptelėjo, kad šis baldas gana didelis, sunku jį buvo pakelti, todėl ir išliko iki šių dienų. Visos lentynos pilnos knygų, kurias labai vertino poetas. Jis pats daug skaitė ir kiekviena knyga jam buvo brangi.

Poeto žmonos miegamajame ant sienos pakabinta gana didelė Brazdžionių vestuvių (susituokė 1934 metų sausio 10 dieną - aut.) nuotr., yra dar keletas nuotraukų iš jų gyvenimo. Šis kambarėlis turi slaptas dureles į poeto miegamąjį, kuriomis naudojosi vyras ir žmona, jie miegojo atskirai.

Prie veidrodžio pastatyta medinė aptrupėjusi Kristaus skulptūrėlė, tik Kristus - be abiejų rankų. Laima pasakojo, kad vos ne per stebuklą į poeto namus sugrįžo ši brangi skulptūrėlė, kurią pavyko išsaugoti Seimo nario Egidijaus Klumbio mamai Laimutei.

"Šiuose namuose sovietiniais laikais gyvenę žmonės skulptūrėlę buvo padėję prie malkų sukūrenti. Jiems, matyt, tai buvo paprastas medžio gabalėlis. Visiškai atsitiktinai skulptūrėlę pamatė kažkokiu reikalu į šiuos namus užsukusi ponia Laimutė. Ją išsaugojo iki lemtingo momento, kai į Lietuvą sugrįžo poetas. Aplamdytas Kristus, kaip ir poetas, sugrįžo į savo namus", - džiaugėsi Laima.

Jaunavedžiai be savo namų

Poeto buvusiuose namuose Los Andžele darbo kambarys buvo taip pat pilnas knygų. Pasak muziejininkės J.Ivanauskienės, beveik visos knygos iš už Atlanto parkeliavo į Maironio muziejų. "Pats didžiausias rūpestis - sutvarkyti poeto palikimą - knygas, laiškus, kitus daiktus. Kaune savo namuose jis laikė knygas didelė spintoje, Los Andžele - lentynose, kurios atkeliavo į Lietuvą kartu su knygomis. Tos lentynos buvo nepritvirtintos prie sienos, jas poetas ramstydavo knygomis, kad nenuvirstų, vis perdėdavo, kad kuo daugiau tilptų įvairių leidinių. Knyga poetui buvo pats brangiausias turtas", - užsiminė J.Ivanauskienė.

Eilėraštyje "Laimės namelis", kurį autorius sukūrė 1933 metų kovo 6 dieną, yra tokios eilutės: "Auga mūsų namelis /Lig dangaus, lig dangaus, /O namelyje laimė /Nieko nieko daugiaus." Tai rašydamas poetas turėjo ne namus, bet dvasinius meilės namus. Beveik po metų poetas vedė Aldoną.

Tas namelis buvo meilės namelis vienintelei gyvenimo moteriai Aldonai ir trijų poeto vaikų mamai. Amerikoje tebegyvena tik jo sūnus Algis, kitų dviejų vaikų - dukters ir sūnaus - nebėra.

Taikos pr. name Brazdžioniai neilgai džiaugėsi savo laime. Tačiau be namų likę jie savo meilės neiššvaistė. Visą gyvenimą buvo kartu. Bern.Brazdžionis išėjo į amžinybę per žmonos gimtadienį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"