TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Improvizacija prieš zombėjimą

2016 03 19 6:00
Socialinės iniciatyvos „Tikras žmogus“ autoriaus Gytauto Čilinsko mėgstamas posakis: "Geriau patyčios scenoje negu mokyklos koridoriuje." Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Gytautas Čilinskas – verslininkas, socialinio projekto „Tikras žmogus“ kūrėjas ir mentorystės programų autorius. Prieš kelerius metus jis, įsigijęs kamerą, pradėjo filmuoti įvairių profesijų atstovus, pasakojančius apie savo veiklos sėkmę. Vėliau ėmė dalytis asmenine patirtimi, o jo mokymai jauniems žmonėms, pavyzdžiui, kaip pasirinkti profesiją, įgavo ir improvizacijos.

G. Čilinskas studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje. Jau daugiau kaip dešimtmetį su šeima plėtoja grožio paslaugų verslą. „Nuo tada, kai baigiau mokyklą, dirbau su tėvais. Iš pradžių įstojau į inžinerinę informatiką – maniau, būsiu kietas informatikas. Paskui supratau, jog tai ne man. Gimiau Tarptautinę teatro dieną, mokykloje svajojau studijuoti aktorystę, todėl viduje ir liko teatro poreikis. Esu gyvenimo mėtytas ir vėtytas, tad prieš kelerius metus ėmiau svarstyti: verslas yra, šeima – taip pat, ką dar gero galiu nuveikti šioje žemėje?“ – prisipažino Gytautas.

Gytautas dažnai susitinka paimprovizuoti su „Improklubo“ nariais./Asmeninio albumo nuotraukos

Kaip atsirado „Tikras žmogus“

Kurti „Tikrą žmogų“ jis nusprendė pasidomėjęs mokyklinio amžiaus lietuvių savižudybių statistika, taip pat – patyčių duomenimis, rodančiais, kad kas trečias mokyklą lankantis vaikas patiria užgauliojimų, kas ketvirtas penktas – ir fizinį smurtą. „Pamenu, vakarieniavome su drauge ir kalbėjomės apie tai, kad gyvename tarsi su kaukėmis. Gimstame nuoširdūs, bet vėliau tą tikrumą pamirštame. Į galvą šovė mintis – „Tikras žmogus“. Per trumpą savo gyvenimą sutikau daug nuostabių, stiprių asmenybių. Kadangi esu linkęs prie teatro ir improvizacijos, sumaniau, kokią žinią norėčiau skleisti ir kaip“, – šypsodamasis pasakojo Gytautas. Pirmiausia jis pakalbino savo mokytoją, „Kito kampo“ įkūrėją Andrių Žebrauską. Vėliau su aktoriumi Mariumi Repšiu sukūrė rubriką apie sportą „Vandalas Repšys“, ėmė interviu ne vien iš teatralų, bet iš ir muzikantų, sportininkų, įvairių profesijų atstovų.

Skatina veiklumą

Dabar G. Čilinskas veda viešo kalbėjimo, komandinio darbo, asmeninių įgūdžių tobulinimo mokymus socialinėse įstaigose, universitetuose, mokyklose. Ir visa tai – paremta teatru. „Improvizacijos reikia kiekvienoje mūsų veikloje. Ji išlaisvina, suteikia galimybę užsidėti kokią nori kaukę, pažaisti ja, rasti ką nors savo viduje ir išlaisvėti, – įsitikinęs Gytautas, vadinantis save praktiku. – Man labiausiai patinka žodis „darom“. O jaunimas turi ypač daug gražios energijos, niekada nenustygsta vietoje, tiesiog traukia savo veiklumu.“

„Tikro žmogaus“ filosofijai artimas požiūris, kad augančių vaikų gerovė – bendras visos visuomenės reikalas. „Dažnai neapgalvotas žodis ar nuomonės nuvertinimas slopina jauno žmogaus energiją. Prisimenu, mokykloje ir iš manęs buvo tyčiojamasi, ir pats iš kitų šaipiausi. Kas vienam juokinga, kitam – skaudu. Skiriasi ir socialinė padėtis: vienas gauna viską, kitas dar nė telefono nėra turėjęs. Patyčių objektu gali tapti bet kas, – kalbėjo Gytautas ir pridūrė, kad didelę įtaką šiandien turi ir virtualioji erdvė bei laisvėjantis technologijų prieinamumas. – Interneto komentaruose bet kuris gali būti laisvai ir masiškai niekinamas. Kaip rodo naujausi tyrimai, patyčių procentas mažėja, tačiau jų turinys – kas ir kaip pasakoma – stiprėja.“

Gytautas priminė kitą statistikos faktą – vaikas iki penkerių metų iš savo tėvų žodį su priešdėliu ne išgirsta daugiau kaip 20 tūkst. kartų. „Toks mažas pumpurėlis, jauna asmenybė, o jai jau kalama: nedaryk, neliesk, nedrįsk. Maniau daug žinantis, kol gimė didžiausias mano mokytojas – sūnus. Jam tuoj bus dveji, o mudu su žmona vis pagauname save sakantys draudimus, nurodantys taisykles ir spraudžiantys vaiką į rėmus. Vis dėlto kartais reikia palaukti, kol jis pats pasimokys, ir skatinti: daryk, veik, eik, bandyk“, – tokią žinutę ir savo mokiniams bando perteikti Gytautas.

Juodšilių "Šilo" gimnazijos moksleiviai su Gytautu Čilinsku.

Menamų daiktų skrynelė

Kadangi G. Čilinskas mėgsta scenos meną, jo sumanytame socialiniame projekte teatras greitai rado savo vietą. Pirmiausia, nes pagrindinis improvizacijos principas – veiksmas. Taip pat dėl to, kad mokiniai visai netrokšta klausytis dar vienos teorinės paskaitos, jų dėmesį greitai pertraukia telefonai. „Ar įsivaizduojame dieną be mobiliojo telefono arba kompiuterio? Visi esame truputį „pazombėję“, – juokavo pašnekovas, apie „zombiškumą“ kartais rašantis feisbuke, – jei kirba kokia mintis, užrašo pakeliui į prekybos centrą.

Taigi per Gytauto mokymus dalyviai vaidina etiudus, daro kūno mankštą, pratimus su menamais daiktais. Pavyzdžiui, paduoda jį kitam žmogui, o šis turi paimti kaip dovaną ir pasakyti, ką gavo. „Galbūt įsivaizduoju, kad tai – knyga, bet ano asmens fantazija sufleruoja: „Koks gražus pakabukas!“ Ši fantazijų žaismė vienija žmones“, – tikino Gytautas, improvizuojantis su „Improklubo“ nariais.

Pašnekovas taip pat prisiminė per A. Žebrausko mokymus žaistą menamų daiktų skrynelės pratimą, kai kiekvienas iš tos skrynios traukė kokį nors reikšmingą daiktą, o paskui pasakojo apie jį istoriją. „Improvizuodamas originalus ne tu pats, bet kas nors kitas, todėl svarbu būti kuo nuoširdesniam, – dėstė Gytautas. – Tąkart viena jauna mergina ištraukė baltą rožę, kuri jai asocijavosi su brangaus žmogaus netektimi. Jos istorija buvo tokia tikra, nepagražinta, kad visi ir verkėme, ir plojome. Kai kartu išgyvename stiprią emociją, geriau vieni kitus jaučiame ir suprantame.“

Sostinės Jono Basanavičiaus gimnazijoje.

Čia ir dabar

Tikras žmogus, kaip aiškina G. Čilinskas, gyvena čia ir dabar – nuolat bando išeiti iš savo komforto zonos ir siekia užsibrėžtų tikslų prasmingoje veikloje. Kuo prasmingas jo darbas ir kuo padeda tobulėti susitikimai su mokiniais? „Nesvarbu, kokio dydžio auditorija, atiduodu daug energijos. Daug jos ir nuoširdžios gaunu atgal. Mano šeimyna žino: kai grįžtu pavargęs, bet akys spindi, – gaunu išgyvenimo ir jaunatviškos patirties, – tvirtino Gytautas. – Siekiu kasdieniam mokinių gyvenimui suteikti gyvumo, šviesos, o paskui palikti kokią nors žinutę. Tikiuosi, pasėti daigai dygsta su gera intencija ateičiai.“

Vienas Gytauto uždavinių – įkvėpti žmones siekti užsibrėžtų tikslų, tobulėti, taip pat kurti savo projektus. Galima sakyti, jo antroji profesija – įkvėpėjo. „Vaikštantis motyvuotojas, – juokėsi Gytautas. – Stebiu savo sūnų, kuris kiekviename daikte mato žaislą, menamą daiktą. Jis nemąsto, ar daryti, ar ne, kasti smėlio dėžėje kastuvėliu šiandien ar pradėti pirmadienį. Visi gimstame laisvi, jau esame asmenybės, tik vėliau nusibrėžiame kokias nors ribas. Ir visą gyvenimą vis bandome grįžti į vaikystę, atidaryti tą energijos ir jėgų šaltinį, vėl jį įsileisti.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"