TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Intymūs pokalbiai su augalais

2010 08 25 0:00
Ž.Lazdauskaitė tarp šiuo metu žydinčių topinambų viename sostinės Žvėryno kiemelių.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Botanikė Živilė Lazdauskaitė prisimena: ji buvo ką tik atvažiavusi į sostinę, kai Žvėryne sodino uosialapius klevus.

"O dabar jų - pilnutėlės pakampės. Ties Šarūno Marčiulionio namais prie Neries - giraitė, kaip Kanadoje (iš ten jie ir atkeliavo). Gražūs medžiai, bet labai agresyvūs, plinta išstumdami mūsiškius. Ateis laikas, turėsime kirsti", - pranašauja mokslininkė ir dairydamasi po gatveles prie LŽ redakcijos atsidūsta: "Baigiasi Žvėryno patriarchalinė epocha." Vis daugiau naujų šiam rajonui nelabai būdingų statinių. Vis daugiau (kaip ir visur) augalų atėjūnų, gražiuoju vadinamų svetimžemiais, piktuoju - invaziniais.

Prieš keletą metų Ž.Lazdauskaitė atliko Žvėryno dendrofloros inventorizaciją. Aptiko, pavyzdžiui, senovinių erškėčių. "Apžiūrėdavau kiekvieną sodybą, - pasakoja ji. - Sustoju prie tvoros, išlenda šeimininkė ar šeimininkas: "Labas, ponia, ką čia veiki?"

Sakydama "Labas, ponia" ji lenkiasi prie augalo, prasikalusio tarp šaligatvio plytelės ir daugiabučio namo pamatų. "Ponia", sulaukusi tokio gražaus pasveikinimo, - ambrozija. Piktžolė, kurios sėklų pasitaiko kanarėlių lesale - taip ir prisisėja. O šitą tikriausiai pasėjo paukščiukas su išmatomis.

Botanikei nereikia specialiai dairytis, įtempti regos. Ji eina ir tiesiog mato. "O, koks darželis, - rodo ji prie namo A.Mickevičiaus gatvėje, kuriame gyveno poetas Eduardas Mieželaitis. - Šitas augalas laukinis - pipirlapė, auga po lazdynais mišriuose miškuose. O čia - taip gražiai darželyje. Patrynus jo lapą padvelkia pipirais." Kitas darželis pilnas baltų smulkiažiedžių gėlyčių. Mokslininkė tuoj mus supažindins: "Dar ne taip seniai Lietuvoje jų nebuvo. Irgi ne mūsų krašto augalas - kanadietis. Vienmetė šiušelė, dabar išplitusi visoje Lietuvoje. Mano palangėje Karoliniškėse irgi buvo įsitaisiusi - išravėjau."

Trečiame padaržyje akis bado sachalininė rūgtis (reinutrė), liaudiškai vadinama bambuku - irgi smagiai sau plintanti, tiesa, ne tokia arši. Ir dar yra vešlios piktžolės galinsogos, XV amžiuje iš Centrinės Amerikos atvežtos į Madrido botanikos sodą ir nuėjusios per visą Europą. Išnaikinti ne taip lengva, sėklos dirvožemyje išbūna daugiau nei dešimtmetį.

Kur pažvelgsi, ten ne mūsiškiai. "Kas tai yra augalinė danga? - ima aiškinti botanikė. - Ją lyginčiau su archyvu, kuriame sukaupti vertingiausi dokumentai. Mūsų augalinė danga atskleidžia, kas čia dėjosi pastaruosius 12 tūkstančių metų, kaip kas klostėsi ištirpus ledynui. Svetimžemiai augalai, nebepalikdami vietos mūsiškiams, gerokai keičia vaizdą. Žinoma, jie irgi byloja, kaip kas klostėsi, bet tai jau žmogaus veiklos rezultatas."

Žmogaus veiklos vaisiai - dar viena šiušelė, vešinti Kęstučio gatvėje, šįkart kanadinė. Vėl ta Kanada! "Atitinka geografinė platuma, todėl tie augalai gali čia išsilaikyti", - išaiškina mokslininkė. "Veža į Lietuvą dievai žino ką, - komentuoja ji. - Reiktų žiūrėti, kad nepasikartotų Sosnovskio barščio istorija. Pradėjo jį auginti Botanikos instituto Jeruzalės bazėje. Atrodė labai gražus - kurgi ne, per dvejus metus išauga kone medis. O be galo agresyvus - plinta kaip maras. Kaip dabar jį išnaikinti, kai džinas iš butelio paleistas?"

Trumpa, bet informatyvi improvizuota ekskursija su gamtininke Ž.Lazdauskaite. "Maniškiai yra laukiniai Lietuvos augalai", - sako jų tyrėja, parašiusi knygas "Pavasarį žydintys augalai", "Rudenį žydintys augalai" (pastarąją su Ramunėle Jankevičiene). Lietuvos floros specialistė, ilgametė Lietuvos draustinių augalų tyrėja kalbinama LŽ skaitytojų pageidavimu.

- Pažįstate visus Lietuvos augalus?

- Kad gerai pažįstu augalus, man atrodė, kai baigiau universitetą. Tada tokia protinga jaučiausi. Kuo daugiau nagrinėjau, gilinausi, tuo labiau supratau, kaip mažai žinau. Kiekvienas atsakymas kelia vis naujų klausimų. Anksčiau tiksliai žinojau, kiek Lietuvoje augalų rūšių. Jeigu kas prispirtų, pasakyčiau ir dabar, bet čia susiduriame su viena pagrindinių biologijos problemų - kas yra rūšis. Yra vadinamosios smulkiosios rūšys, jų požymiai neryškūs, bet pastovūs. Imkime kiaulpienes. Kiek Lietuvoje jų rūšių? Dauguma atsakytų, viena. "Lietuvos floroje" aprašyta apie dešimt. O su smulkiosiomis rūšimis būtų gal šimtas dvidešimt.

- Kiek iš tų šimto dvidešimties skiriate?

- Nedaug, kai kurias.

- Kaip anksčiau sakydavot, kiek Lietuvoje augalų rūšių ir ką sakote dabar?

- Anksčiau sakydavau, kaip profesorė Marija Ivanauskienė yra parašiusi savo vadovėlyje "Botaninė geografija ir fitocenologijos pagrindai" - 1311. O dabar sakau - nuo pusantro tūkstančio. Skaičius kinta, nes vis prisideda svetimžemių augalų. Lietuvos florą

XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje tyręs Stanislovas Bonifacas Jundzilas nurodė 800 rūšių, iš jų svetimžemių - kelios dešimtys. Mano kolega Zigmantas Gudžinskas savo disertacijoje pateikia gerokai didesnį skaičių - daugiau nei keturi šimtai. O dabar manau, kokie penki šimtai. Ar juos laikyti Lietuvos floros rūšimis? Jos mūsų ar ne? Kaip ne mūsų, jei kasmet pražysta palangėje? Bet koks čia mūsų, jei iš Kanados?

Yra tik vieną kartą rastų augalų. Štai botanikė Dzidra Apalia aptiko tokią be galo įdomią bajorę. Vienoje žvyrduobėje. Daugiau jos nerasta. Tai ar ji yra Lietuvos rūšis ar ne? Kada galima laikyti, kad ją praradom? Vietovės flora - įvairių rūšių populiacijų sistema - labai dinamiška, priklausoma ir nuo klimato, ir nuo žmogaus veiklos, ir nuo augalo biologijos. Be to, jau minėjau apie rūšies apimtį. Tarkim, rasakila. Visi sako - viena rūšis. Profesorius Povilas Snarskis yra aprašęs 32. O, tarkim, su vanagėmis - kaip su kiaulpienėmis. Mes su daktaru Arvydu Lekavičiumi "Lietuvos floroje" aprašėme per 20 rūšių, o dabar jau reikėtų per 100. Tai kaip pasakyti, kiek yra augalų rūšių?

- Ar Lietuvos žmonės gerai pažįsta augalus, domisi jais?

- Dabar labai domimasi vaistažolėmis. Žmonės serga, vartoja aibes cheminių preparatų, o dauguma jų turi šalutinį poveikį. Yra vaistų, kurių šalutinis poveikis ne lengvesnis už pačią ligą. Daktarė Eugenija Šimkūnaitė, viena didžiausių lietuvių vaistažolininkystės žinovių, sakydavo, kad cheminis preparatas - kaip kuoka, ne tik padeda, bet ir sumaitoja. O vaistažolės veikia švelniai ir palengva - kaip vėduoklė. Domėdamiesi jomis žmonės nemažai sužino ir susipažįsta. Dekoratyviniais, prieskoniniais ir kitokiais augalais labai domisi gėlininkai mėgėjai. Pavilnyje veikia Jaunųjų gamtininkų centras, ištisus metus ten renginys po renginio. Ir mane kviečia skaityti paskaitų, vesti ekskursijų gamtoje. Kiek yra vaikų, kurie domisi, rašo referatus, būdina augalus! Tos jų žinios neprapuola.

- Ar jūs kalbatės su augalais?

- Žinoma.

- Kaip? Kada? Kiek?

- Tai gana intymu. Aišku, pamokslų jiems nesakau, neklausiu, ką man šiandien pietums virti. Bendravimo su augalais man be galo reikia. Esu nedidelio Šiaurės Lietuvos miestelio vaikas, viekšniškė. Vaikystė praėjo Ventos ir Kalupio pakrantėse. Netoli mūsų namų stūksojo toks riedulys. Būdavo, atsigulu ten ir žiūriu, kas dedasi, kokia žolė kalasi. Žinojau, kas kada išdygsta, pražysta... Jaučiu gamtos palaikymą. Man nekilo abejonių, ką studijuoti. Biologiją Vilniaus universitete. Jau nuo trečio kurso pasirinkau botaniką. Gerai sekėsi, dvejus metus dirbau Vilniaus pedagoginiame institute, paskui aspirantūra Estijoje, o vėliau prasidėjo įdomiausi darbai Botanikos institute (jame išdirbau gal 36 metus). Buvo renkama medžiaga "Lietuvos florai", važinėjama po Lietuvą rinkti herbaro. Į pievas, pelkes, miškus. Tai buvo dar prieš melioraciją - viskas atrodė visai kitaip.

Juokauju, kad mano žvaigždžių valanda buvo draustinių tyrimai. Tada jie buvo tik pradedami skelbti. Mes darydavom floros inventorizaciją - visų augalų rūšių, taip pat bendrijų aprašymus. Kitaip tariant, kokios ten rūšys ir kokia tvarka auga. Ištirdavom retąsias rūšis ir pateikdavom rekomendacijas jų apsaugai. Nuo pavasario iki rudens tekdavo būti gamtoje. Bet aš ten gerai jausdavausi - savo vietoje. Sunku nebuvo, atrodė, kad dirbu reikalingą, prasmingą darbą. Kai dabar pagalvoju, tikrai buvo sunku.

- O kaip sveikatos požiūriu?

- Be jokios abejonės, senatvėje viskas išlenda. Mūsų darbe be guminių batų niekur neisi: tai rasa, tai lietus, tai upelis, tai pelkė. Mano kolegė profesorė Jūratė Balevičienė laikėsi nuostatos: kur tik įmanoma, kaliošus - šalin. O aš tingėdavau. Tai ji ir dabar puikiai vaikšto, o aš einu ir girgždu. Sunkių kuprinių tampymas irgi atsiliepia. Toks dėsnis: kai ką gauni, kai ką prarandi.

- Žiniasklaidoje, įdomybių skiltyse, kartais šmėkšteli žinučių, esą augalai jaučia žmonių nusiteikimus, reaguoja į jų ketinimus, žodžiu, viską jaučia, girdi ir supranta.

- Augalas - gyvas padaras, jis kontaktuoja su gyvąja ir negyvąja gamta. Bet kol kas neturime būdų, kaip tą sužinoti. Fantazuoti be įrodymų, manau, nereikėtų. Bet papasakosiu apie tuos, kurie galvoja kitaip. Mano buvęs ilgametis viršininkas, amžinatilsį Algirdas Lekavičius tvirtino, kad vienos iš mūsų orchidėjų (gegužraibių) yra homofobiškos. Jos slepiasi nuo žmogaus. Sykį praėjome kaip tik pro tas. Jis pasakė: jeigu čia grįžtume po kelių dienų, jų nebebūtų. Šitos gegužraibės sugeba suprasti mūsų ketinimus ir pasislėpti. Mes jį raginom parašyti straipsnį į "Mokslą ir gyvenimą". Atsakydavo, kad neturi įrodymų ir kad jam gaila, jog nebesulauks to laiko, kai žmogus suras kontaktą su augalais.

- Slepiasi - sulenda į žemę?

- Augalai - be galo sena gyvybės forma. Kas čia žino, ką jie ten gali. Mes apie juos labai mažai žinome. Mes apie save labai mažai žinome! Neturėdama įrodymų nemėgstu ko nors teigti. Bet kad gamtoje gerai jautiesi, gamta - tai ramybė, gamta padeda atsilaikyti - faktas. Ypač gerai jaučiuosi miške.

Prisimenu, su kolege J.Balevičiene tyrėme Jurbarko rajoną, ten buvo toks nusausintas tvenkinys, dumblas, o mes manėm, kad kietas pagrindas ir įsmukom, išeit nebegalim. Dabar ima juokas, o tada buvo riesta. Jūratė ėmė šaukti (ten augo šluotsmilgės kupstas, o ji - pievininkė, pievų augalijos specialistė): "Dešampsija (lotyniškas šluotsmilgės pavadinimas), gelbėk - pievininkas skęsta!" O aš už eglaitės šakelės stvėriausi - aš miško žvėrelis. Šiaip ne taip išsikapstėm. Tai va koks kontaktas.

- Galbūt laikas prabilti apie raganavimą. Juk ragana - gamtos žmogus, glaudžiai kontaktuojantis su gamta.

- Kiek aš žinau apie raganas - o žinau labai mažai - tai iš daktarės E.Šimkūnaitės, kuri sakydavo: "Aš - paskutinė Lietuvos ragana." Tame pasakyme glūdėjo daug ironijos ir žaismės. Jos tekstuose aprašyta: ragana - ta, kuri regi, yra sukaupusi daug išminties. Dar gentinės santvarkos "produktas". Įtariu, kad jos savo valdžios (matriarchato) taip lengvai neužleido vyriškiams - grumdamosi su jais dėl įtakos, matyt, panaudodavo ir tai, ko nereikia. Mano vaikystėje ragana reiškė burtininkę.

- E.Šimkūnaitė jums - labiau mokytoja ar kolegė?

- Laikiau ją išmintingu vyresniu žmogumi, iš kurio galima daug sužinoti. Kai po avarijos sunkiai vaikščiojo ir neišeidavo iš namų, baisiai nuobodžiaudavo. Tada skambindavo: "Ateik". Kartais turėdavau savų reikalų, bet pagalvodavau: jeigu žmogus kviečia, vadinasi, reikia. Pripasakodavo įdomiausių dalykų: apie savo vaikystę, apie Tauragnus, kurie jai buvo kone pasaulio centras. Tuose kraštuose išsilaikė nemažai senųjų tradicijų, taip pat ir vaistažolininkystės. Daug pasakodavo apie Kauno universitetą, dėstytojus, ypač apie botaniką profesorių Konstantiną Regelį, nuotykius Vidurinėje Azijoje.

- Kokių pamokų iš jos išmokote?

- "Varla, kur neišmanai, ten nelįsk." Dar ji sakydavo, kad bjauriausias dalykas - užriesti nosį, taip tik save pažeminsi. E.Šimkūnaitė buvo dosnus žmogus. Galėjo tapti milijoniere, bet ne, pinigų už gydymą neimdavo. Nebent ką nors skanaus, šito tai neatsisakydavo. Tada skambindavo pažįstamiems: "Atlapnokit, turiu karo grobį." Savo mokinę, vėliau įpėdinę Birutę Karnickienę ir mane ji vadino "zvierkom" - žvėreliais. Čia tokia jos švelnumo apraiška.

- Žmonės į jus kreipiasi patarimų, kaip gydytis vaistažolėmis?

- Aš ne vaistažolininkė, o botanikė. Fitoterapija - atskira sritis. O pasakyti, kad tas nuo galvos, tas nuo pilvo, - nieko nepasakyti. Reikia suvokti, kodėl ta galva ar pilvas skauda. Reikia didelio žinojimo ir išmanymo. Ištisas mokslas - mišinių darymas, žolių derinimas. Įdėsi vieną, kuri kelia kraujospūdį, o kitą, kuri mažina - kas bus? Labai atsargiai žiūriu į savigydos patarimus: išgerkite žolelių arbatos. Pavyzdžiui, visi žino, kad nuo peršalimo - liepžiedžiai. Bet jei nesveiki inkstai, galima rimtai jiems pakenkti. Taigi jokių patarimų nedaliju ir negaliu dalyti. Skaitau vaistažolių knygas, labai gerbiu jų autorius. Sau renku nedaug - pasiskinu aviečių ir žemuogių šakelių. Iš E.Šimkūnaitės sužinojau, kad jokios arbatos negalima gerti ilgiau nei savaitę, reikia kaitalioti. Ji mums pagelbėdavo per ekspedicijas, kai dėl pervargimo nebeužmigdavom. Atneša kokią žolę: "Išsivirk." Man rodos, tai būdavo saldžialapė kulkšnė, ji švelniai mažina kraujospūdį. Paklausta, kaip gydytis, sakyčiau: "Reikia gyventi, dirbti ir valgyti taip, kad būtum sveikas."

- Žmonės, naudodamiesi gamtos dovanomis - uogaudami, grybaudami, žoliaudami, labai ją skriaudžia, žaloja, tiesiog siaubia.

- Kad gamtą reikia tausoti, anksčiau mūsų žmonės žinojo. Prismenat Vaižgantą? "Neskink šakelės, augalui skauda". Buvo supratimas, kad be reikalo nieko negalima draskyti. E.Šimkūnaitė aprašė senuosius nurodymus vaistažolių rinkėjams: aštuonias praleisk, devintą skink. Nieko gero nebus, jei žmogus atitrūks nuo gamtos ir pasidarys tik priedas prie technikos.

- Jūsų mėgstamiausi augalai.

- Mėgstu lapuočius medžius. Iš žolinių augalų jaučiu didžiulę meilę raktažolei pelenėlei. Tai mano vaikystės gėlė, jaudinančio grožio drėgnų, uždurpėjusių pievelių augalas. Atsimenu, pakrūmės nuo jų būdavo šviesiai violetinės. Nebėra tų pievelių - nusausintos. Augalai nyko tiesiog mūsų akyse. Mano karta - liudininkai. Ypač dėl melioracijos nukentėjo gegužraibiniai. Anksčiau lygiagrečiai su upeliukais (pakrantėmis) eidavo violetinės šių augalų juostos. Nei tų upelių, nei gegužraibinių. Mūsų augalija buvo nususinta. Pasipildė kitkuo, aš jums rodžiau kuo.

- Botaniko gyvenimas - vargas?

- Ką reiškia vargti? Nuobodžiai stumti dienas. O kas yra geras gyvenimas? Kai dirbau Pedagoginiame institute, studentams pabrėždavau: nebus nei didelės garbės, nei didelių pinigų. Bet gyvenimas bus įdomus. Pats darbas smagus - gamtoje, su gyvybe. Žiūrėti, kas ten dedasi - ar gali būti įdomiau? Vasarą pluši kaip "zimagoras", žiemą - apžiūrinėji aruodus, apibendrini. Aš visą laiką svajojau parašyti "Žemaitijos florą". O flora - dinamiška sistema, turima medžiaga senstelėjo, reikia iš naujo tikrinti. Didžioji mano gyvenimo klaida - mažai publikacijų. Darei, ką reikia: dar to nežinai, dar tą būtina ištirti, dar tą patikrinsiu, o paskui jau parašysiu - suspėsiu. Kreipiuosi į jaunąją kartą: žmonės, rašykit, publikuokit! Remkitės esamais duomenimis, tegu kiti paskui pildo ir tikslina. Iš tiesų tai visos mano kartos klaida: be galo įdomūs botanikai, dirbo įdomiausius darbus, bet kasdienė rutina nepaliko laiko publikacijoms. Garbė Dievui, dalyvavau rašant "Lietuvos florą". Išėjo solidus tritomis "Baltijos kraštų flora", parengtas kartu su Estijos ir Latvijos botanikais. "Lietuvos augalijos" tik vienas tomas parašytas - "Pievos". Miškai, pelkės, vandenys dar laukia.

- 1978 metais "Mokslo" leidykla išleido jūsų tėčio Prano Lazdausko knygelę "Stambiažiedės raganės".

- Jis buvo matematikos mokytojas, gyveno Viekšniuose. Visą gyvenimą domėjosi augalais, gamta. Mes su juo darže visada augindavom ką nors neįprasto. Išėjęs į pensiją, vienas pirmųjų Lietuvoje susidomėjo raganėmis, surinko didžiulę jų kolekciją, susirašinėjo su kitų kraštų gėlininkais. Savo darbus apibendrino knygelėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"