TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ir į pakalnę riedėti galima smagiai

2010 02 22 0:00
"Antroji santuoka su jaunesniu partneriu tik keletui metų gali atitolinti vidutinio amžiaus krizę. Nuo savęs ir savo metų pabėgti neįmanoma," - teigia R.Židonienė.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Liaudies posakis "žilė galvon, velnias uodegon" nėra iš piršto laužtas. Moksliškai tariant, tai vidutinio amžiaus krizė, kai kiekvienas savaip išgyvename jaunystės praradimą. "Kad nepajustume pokyčių, vien nežvilgčioti į veidrodį nepakanka," - teigia psichoanalitikė Rema Židonienė.

Pasak Tarptautinės psichoanalizės asociacijos narės R.Židonienės, visiems ateina laikas, kai suvoki, kad jau nebe jaunas, bet dar ir nesijauti senas. "Tai gana gąsdinantis atradimas: iki šiol lydėjo jausmas, kad augi, bręsti, o dabar jį keičia kitas - kad sensti, - sakė psichoanalitikė. - Vidutinio amžiaus krizė yra natūrali ir neišvengiama. Ją išgyvena visi. Skiriasi amžius, kai ji prasideda, ir būdas, kaip su ja tvarkomasi. Kaip ir per kiekvieną krizę, per ją griūva nusistovėjusi gyvenimo pusiausvyra."

Kaip teigia pašnekovė, sąvoką "vidutinio amžiaus krizė" 1965 metais pirmąkart pavartojo Kanados psichoanalitikas Elliotas Jaquesas. Jo nuomone, ši krizė prasideda apie trisdešimt penktuosius gyvenimo metus, nors daugeliu atvejų ji juntama daug vėliau: moterys ją išgyvena sulaukusios keturiasdešimties, o vyrai - keturiasdešimt penkerių metų.

"Sulaukęs vidutinio amžiaus žmogus tarsi pasijunta stovintis ant kalno. Belieka leistis žemyn. O su tuo susitaikyti nėra lengva. Šiuo gyvenimo laikotarpiu kyla daug problemų, tarp jų ir nepasitenkinimo savimi jausmas, tačiau ne kiekvienas suvokia, kad viso to priežastis - amžiaus vidurio krizė. "Svarbu suprasti, kad gyvenimas neišvengiamai keičiasi. Tačiau tuo jis nesibaigia", - drąsina pašnekovė.

Kaip susidoroti su šiuo gyvenimo laikotarpiu užgriūvančiomis problemomis, R.Židonienė pataria neseniai drauge su kitais Lietuvos psichoanalizės specialistais išleistoje knygoje "Psichoanalitiniai etiudai". LŽ skaitytojams šį gyvenimo tarpsnį komentuojame plačiau.

Be veidrodžio nebus lengviau

- Dažnai jaunatviškai atrodantis žmogus, rodos, nė nejaučia jokios amžiaus vidurio krizės. Gal jos galima ir nepajausti? Gal paprasčiausiai nereikia taip įdėmiai žvelgti į veidrodį?

- Jei to pakaktų, jei žmonės nesijaustų senstantys, nebūtų ir tiek kosmetikos pramonės gaminių, kad ir kremų nuo raukšlių. Nebūtų ir tiek daug sveikatingumo programų. Susitaikyti su pokyčiais, suvokti savo ribas nėra paprasta ir lengva. Kai kuriais atvejais bandymas atitolinti senatvę būna konstruktyvus, kai kuriais - destruktyvus.

Deja, nesigilinti, nekreipti dėmesio ar neigti šią krizę praktiškai neįmanoma. Mus užgriūva visas kompleksas organizmo pokyčių. Tad neužtenka vien nežiūrėti į veidrodį, kad tų pokyčių nepajustum. Man labai patiko, kaip remdamasis paciento žodžiais vidutinio amžiaus krizę apibūdino E.Jaquesas. Pasak jo, žmogus gyvenime iki tam tikros ribos tarsi lipa į kalną: auga, kuria šeimą, save realizuoja darbe. Tačiau sulaukus tam tikro amžiaus prasideda ši vidutinio amžiaus krizė, žmogus tarsi pamato save stovintį ant kalno. Tenka iš naujo perkainuoti visas vertybes, pasverti, ką esi pasiekęs. Buvimas ant to kalno priverčia susimąstyti, o kas toliau. Be abejo, žvilgsnis nukrypsta ir žemyn, ir atgalios. E.Jaqueso pacientas sakė: "Iki šiol man atrodė, kad gyvenimas be pabaigos. Tai tarsi šlaitas, kylantis į viršų, kur nieko nėra, tik horizontas tolumoje. Staiga aš suprantu, kad pasiekiau kalno viršūnę, nuo kurios matau besileidžiantį šlaitą. Jo gale galiu įžiūrėti kelio pabaigą. Tiesa, ji gana toli, bet ten vis dėlto matyti mirtis."

- Tad ant to kalno stovėti nelengva?

- Neįmanoma paneigti tokių dalykų, kuriuos žmogus akivaizdžiai pajunta. Pavyzdžiui, keturiasdešimtmetis pradeda jausti savo fizinių jėgų ribotumą. Tarkime, bemiegės naktys, kurios jaunystėje buvo vieni niekai, dabar jau pasidaro sunkiai pakeliamos. Neįmanoma nepajausti, kad šiuo laikotarpiu keičiasi ir organizmo gyvybinė veikla. Mažėja vyrų mažėja seksualinis pajėgumas, moterys gi labai skaudžiai reaguoja sulaukusios metų, kai jau negali susilaukti vaikų. Tai joms tarsi moteriškumo praradimas. Galimybė turėti vaikų tiesiogiai siejasi su moteriškumu.

Kiekvienas vidutinį amžių išgyvena skirtingai. Panašiai, kaip ir paauglystę: vieni audringai, sudėtingai, su narkotikais ir klystkeliais, kiti - gana ramiai. Tačiau šią ribą kiekvienas turi įveikti pats. Bendrų, universalių patarimų nėra. Ypač sunku tiems žmonėms, kurie anksčiau buvo orientuoti į išorinį grožį, pavyzdžiui, iš išvaizdos gyvenantiems modeliams.

- Turbūt ne vien organizmo pokyčiai turi įtakos?

- Slegiančiai šiuo periodu veikia ir senstantys tėvai, kuriems reikia pagalbos. Tarsi pasikeičiama vaidmenimis - anksčiau tėvai mumis rūpinosi, dabar juos globoti tenka mums. Dvidešimtmečiams mirtis egzistuoja kažkur labai toli. Vidutiniame amžiuje su tuo susiduriama iš arti - miršta tėvai. Tėvų ligos ar mirtis priverčia mus susimąstyti apie savo likimą, mirtį. Liūdna ir skausminga suvokti, kad gyvenimas yra trumpas ir mirtis neišvengiama.

Be to, šiame amžiuje pajuntame ir vadinamąjį tuščio lizdo sindromą - užauga ir namus palieka vaikai. Daugybę metų gyventa dėl vaikų, dabar to rūpesčio nelieka, reikia save atrasti iš naujo. Pavyzdžiui, moteris visą gyvenimą aukojasi tik vaikams, vyrui. Kai vaikai užauga ir palieka namus arba, neduokdie, vyras meta, ji praranda viską, ką turėjo. Moteris tampa depresiška, kartais pradeda be saiko vartoti alkoholį, net bando atimti sau gyvybę.

Plinkantis vyras - visai patrauklu

- O kas sunkiau išgyvena vidutinio amžiaus krizę - vyrai ar moterys?

- Galbūt sunkiau moterims, nes jos yra tapatinamos su grožiu, o to grožio vis mažėja. Moterims senėjimas kelia baimę, jos jaučiasi prarandančios žavesį, seksualinį patrauklumą. Atsiranda įvairaus pobūdžio baimių, apima nerimas, kad vyras ją iškeis į jaunesnę.

Grožio prasme vyrams lengviau, nes jų išvaizda netapatinama su vyriškumu. Net plinkantis, turintis raukšlių ar žilstelėjęs vyras nepraranda seksualinio patrauklumo. Kai kuriais atvejais keturiasdešimtmetis gali jaustis net geriau nei jaunuolis - juk jo finansinė padėtis geresnė, dažnai jis turi neblogą darbą, eina svarbias pareigas, pasitiki savimi.

Norisi kažką keisti

- Ar į jus dažnai kreipiasi pacientai dėl vidutinio amžiaus krizės?

- Žmogus tiesiogiai nesako, kad jam sunku susitaikyti su tuo, jog pasijuto senstantis. Paprastai vidutinis amžius turi tam tikrų skiriamųjų bruožų. Tai laikotarpis, kai žmonės tampa nepatenkinti savimi. O nepatenkintieji nori ką nors keisti. Šiuo periodu paaštrėja tarpusavio santykiai šeimoje, daugėja skyrybų. Juk ką lengviausia pakeisti? Sutuoktinį, kuris tarsi jau nusibodęs, labai gerai pažįstamas, perprastas. Norisi naujovių, tad dažnai ir ieškoma kito partnerio. Vyrai ar moterys, ieškodami jaunesnio partnerio, pasąmonėje vėl bando patys sugrįžti į tą buvusį metą, tarsi tikisi iš jaunesnio partnerio pasisemti jaunystės. Deja, nauja santuoka tik keletui metų gali atitolinti krizę. Tai laikina. Nuo savęs ir savo amžiaus pabėgti neįmanoma. Amžius apie save nuolat primena. Net ir tapus jaunais tėvais greitai pajuntama, kaip sunku naktimis keltis prie verkiančio vaiko, nors per pirmąją santuoką tai neatrodė labai varginantis užsiėmimas.

Apskritai sulaukęs vidutinio amžiaus žmogus, iš šono žvelgiant, kartais priima sunkiai paaiškinamus sprendimus. Pavyzdžiui, turi gerą darbą, bet nei iš šio, nei iš to jį meta, užsiima kokia nors ramesne, širdžiai mielesne veikla (nebūtinai ramesnė, nebūtinai sėkminga ji būna). Dar vienas iš šiam amžiui būdingų bruožų - dauguma keliauja į Rytus, ten ieško vidinės ramybės, susižavi Rytų filosofija. Kai kas labai pakeičia savo išvaizdą, tarkime, vyrai pradeda auginti ilgus plaukus. Tai savotiškas savęs ieškojimas, kaip ir paauglystėje.

- O savižudybės ar ne dažnesnės šiuo laikotarpiu?

- Tokios statistikos nėra, tačiau jų grėsmė didesnė. Žmonės, kurie sunkiai susitvarko su vidutinio amžiaus krize, yra linkę į savižudybę. Būdingi ir kitokie savęs naikinimo būdai. Gali užklupti įvairios priklausomybės, ypač alkoholizmas. Kiti pradeda nesaikingai valgyti, nutunka.

Beje, šiame tarpsnyje užklumpantį klimakterinį periodą su nuotaikų svyravimais ir nervingumu išgyvena ne tik moterys, bet ir vyrai. Tik vyrams jis prasideda vėliau.

Kraštutinumų pavojai

- Kas gresia, jei nepavyksta susitvarkyti su amžiaus vidurio krize?

- Tada daugelis nukrypsta į visokius kraštutinumus. Moterys griebiasi įvairiausių plastinių operacijų, paniškai bijo naujų raukšlių, stengiasi įvairiomis priemonėmis su tuo kovoti. Vyrai mezga santykius su gerokai už save jaunesnėmis merginomis, kuria šeimas, tampa jaunais tėvais, taip bandydami apgauti save.

Nenormalu, kai vyresnio amžiaus žmonės pradeda bendrauti vien tik su jaunimu, lankytis klubuose. Iš šalies tai atrodo gana keistokai. Tai savotiškas bandymas neigti savo amžių, tarsi noras sau įrodyti, kad dar nesensta.

- Kokio tipo žmonėms apskritai nepavyksta įveikti vidutinio amžiaus krizės?

- Amerikiečių psichoanalitiko Heinzo Kohuto nuomone, asmuo, negavęs pakankamai meilės vaikystėje, negali pakankamai mylėti savęs, o to būtinai reikia, kad sėkmingai vyktų gedėjimo procesas - atsisveikinimas su jaunyste. Jei negali mylėti savęs, negali ir gedėti to, ką pats prarandi.

Austrų psichoanalitikas Otto F.Kernbergas aprašė asmenybės tipą, kuris nesugeba gedėti praėjusios jaunystės ir susitaikyti su senėjimu, bet netampa depresiškas. Tokio tipo asmenys palaiko savo vertę pinigais ir jėga. Jie tampa ciniškais mizantropais, nesugebančiais mylėti nei savęs, nei kitų. Pasitenkinimą patiria dėl turimos jėgos pozicijos visuomenėje. Vyraujantys jausmai - pavydas ir neapykanta - projektuojami į aplinkinį pasaulį. Todėl patys būdami pikti ir kupini pavydo, aplinkiniuose taip pat įžvelgia vien savanaudiškumą, kietaširdiškumą, negailestingumą. Jų moto: žmogus žmogui - vilkas. Kadangi jie nesugeba mylėti savęs, mano, kad meilė - silpnumo, vaikiškumo apraiška.

Nauji džiaugsmai

- Kaip įveikti šią krizę?

- Svarbu suprasti, jog gyvenimo kokybė šiuo laikotarpiu gali būti visai puiki. Gyvenimas keičiasi, bet nesibaigia. Tai kritinis periodas, tačiau jis amžinai netrunka. Jei šią krizę žmogus išgyvena sėkmingai, jei išgedi to, ko natūraliai netenka, pradeda gyventi brandų laikotarpį. Kai atsisakoma iliuzijos, kad vis dar esi jaunas, ir randama kitų pasitenkinimo bei džiaugsmo būdų, tuomet atsiranda didesnis pakantumas sau ir kitiems. Jaunatvišką beatodairiškumą keičia vidutinio amžiaus žmogaus gebėjimas rasti kompromisų ir juos priimti, išmintingas požiūris į save ir aplinkinius.

Be to, su vidutinio amžiaus krize lengviau susitvarkyti tiems, kurie jau yra save realizavę, išreiškę mėgstamame darbe, užauginę vaikus. Tad jie brandumą priima kitaip - jaučiasi išmintingesni, pakantesni.

Šiuo metu atsiveria daugiau naujų galimybių atrasti ką nors nauja. Kadangi vaikams jau nereikia skirti tiek daug dėmesio, galima prisiminti daugelį savo pomėgių, kuriems anksčiau vis pritrūkdavo laiko. Nauji atradimai gali džiuginti ir žmogų daryti laimingą.

Daugybė žmonių tokiame amžiuje net plaukti ar važiuoti dviračiu išmoksta!

- Tai gal dėl to ir sakoma, kad gyvenimas po keturiasdešimties tik prasideda?

- Iš dalies taip. Pavyzdžiui, moterys anksčiau buvo labiau užsiėmusios vaikų auginimu. Dabar jos daugiau laiko gali skirti darbui, karjerai. Jos jau gali sau leisti tai, ko anksčiau negalėdavo. Be to, šio amžiaus žmogus dažniausiai ir finansiškai pajėgesnis. Jis gali gyventi taip, kaip nori.

Vyrų požiūris į namus ir karjerą kinta kitaip. Anksčiau jiems daugiau malonumo teikė darbas, karjera, tam jie skirdavo daugiausiai laiko. Dabar jie tiesiog grįžta į namus. Ir ne todėl, kad jų jėgos mažėja. Kai žmogus patenkintas tuo, ką yra pasiekęs savo profesinėje veikloje, jis pamato, kaip gera gali būti su artimaisiais, kad ir be darbo yra daug įdomios veiklos.

Taigi, kad atrastume, pamatytume, jog ir kitoje kalno šlaito pusėje yra daug svarbių, gerų dalykų, pirmiausia turime išliūdėti, atsisveikinti su praradimais. Tik tada būsime laisvi ir galėsime eiti toliau - džiaugtis brandumu, atrasti naujų galimybių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"