TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ir pasaka, girdėta iš mamos

2006 12 02 0:00
Tautosakininkas Kostas Aleksynas Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos teikimo išvakarėse Jono Basanavičiaus kambaryje Signatarų namuose Vilniuje.
Nuotrauka: @ "Lietuvos žinios"

Tautosakininkas Kostas Aleksynas neslepia, kad uždainuoja tik kompanijoje, tačiau dainos, atrodo, užmirštos, staiga nei iš šio, nei iš to kokio žodžio ar situacijos prikeltos sugrįžta. Kelios dešimtys jų glūdi tautosakininko atmintyje.

"Esu linkęs ką nors rankioti", - juokavo LŽ dr. Kostas Aleksynas, šių metų pradžioje paminėjęs septyniasdešimties metų sukaktį, o baigiantis jiems už nuveiktus darbus etninės kultūros srityje įvertintas Valstybine Jono Basanavičiaus premija. Apie laureatą kolega akademikas Leonardas Sauka yra pasakęs, kad "nebuvo ir nėra mūsų krašte kito žmogaus, kurio žvilgsnis būtų persmelkęs šitiek lietuvių tautosakos veikalų prieš jiems išvystant pasaulį". Per keturis dešimtmečius dr. Aleksynas sudarė, parengė, redagavo daugiau kaip septyniasdešimt knygų. Didieji tautosakininko, 1995 metų Mokslo premijos laureato, darbai - penkiolikos tomų "Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka", "Lietuvių liaudies dainynas", tremtinių, politinių kalinių, partizanų dainų rinkiniai.

Jotvingių palikuonis iš Ingavangio

Per daugybę ekspedicijų ir vienas pats išvažinėjęs visą Lietuvą, Aleksynas pagausino lietuvių tautosakos rankraštyną per keturiasdešimt rinkinių. Rankiojo tautosaką ir iš artimųjų. 1995 metais pasirodė jo parengtas mamos Marijos Aleksynienės dainų ir smulkiosios tautosakos rinkinys "Dėkui, močiute". Tautosakininko rankų darbo šeimos knygoje "Mes - iš Ingavangio Aleksynų", išspausdintoje 2003 metais devyniais egzemplioriais, giminės istorija nuo įsikūrimo Ingavangio kaime Prienų rajone taip pat papildyta tėvo Juozo Aleksyno, buvusio siuvėjo, užrašytais pasakojimais, ir mamos, audėjos, dainininkės, giedotojos, dainomis.

Pasak pašnekovo, abu tėvai - kapsai, kilę iš to paties krašto. Žemės

nedaug turėjo, bet vaikus į mokslus iš paskutiniųjų leido. Vyriausia Aleksyno sesuo Marija Baltrušaitienė, baigusi Marijampolės mokytojų seminariją, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Vyresnis brolis Juozas Aleksynas iki pensijos dirbo staliumi. Kita sesuo Janina Davidavičienė - medicinos seselė. Mediciną pasirinko ir Aleksyno duktė Dalia iš pirmosios santuokos. Žmona Gražina - taip pat medikė. Lituanistikos tradiciją giminėje tęsia vyriausios sesers duktė Nijolė - po studijų Vilniaus universitete tvarko oficialių raštų kalbą.

Aleksynas spėja, kad Ingavangio kaimo pavadinimas yra susijęs su jotvingiais. Apie tai užsiminė ir iš Kijevo atvykusiam ukrainiečių kalbininkui profesoriui Anatolijui Nepokupnui, o save juokais pavadino jotvingių palikuonimi.

Suklastoti rinkiniai

Pašnekovas prisiminė, kad kalbos dalykais dar Prienų vidurinėje darbo jaunimo mokykloje jį sudomino lietuvių kalbą dėstęs žinomas leksikografas Antanas Lyberis, kartu dirbęs ir Lietuvių kalbos institute. Moksleivius patraukdavo jo įdomūs aiškinimai. Pavyzdžiui, drįso sovietmečiu pasakyti, kad vartotinas atsisveikinimas "sudiev", nes juk ir rusai turi "sposibo" - trumpinį, reiškiantį "padėk, dieve". Aleksynui su leksikografu teko ir artimiau bendrauti, kai padėjo perrašyti jo parengtą lietuvių-rusų kalbų žodyną, nes spausdinti tekstą mašinėle buvo sunku dėl skirtingo šrifto.

Kai pradėjo studijuoti Vilniaus universitete, jame, ypač Filologijos fakultete, dar buvo jaučiama tautinė dvasia. Dar dėstė Vanda Zaborskaitė ir Meilė Lukšienė. Pirma išvyka buvo į Rasų kapines, kartu su dėstytojomis Zaborskaite ir Irena Kostkevičiūte studentai aplankė žymių tautos žmonių kapus.

Studijuodamas ketvirtame kurse Aleksynas drauge su kitais studentais pradėjo talkinti Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, užsibrėžusiam sudaryti visų turimų lietuvių liaudies dainų katalogą, t. y. kiekvieną dainą perrašyti į kortelę.

Garsusis "valymas" Vilniaus universiteto Lituanistikos katedroje prasidėjo pašnekovui jau baigus studijas. Partinė organizacija sijojo Zaborskaitę, Lukšienę, Kostkevičiūtę, veikiai jos buvo atleistos iš katedros. Rengiant susidorojimą su jomis tikrinta viskas, ieškota įkalčių. Užkliuvo ir tautosakos darbai. Baiminantis, kad bus tikrinama, kokios tautosakos pririnko tuomet dar studentas Norbertas Vėlius, tuo karštymečiu į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą atėjusiam dirbti Aleksynui pirmiausia buvo pavesta peržiūrėti turimus jo užrašytos tautosakos rinkinius ir išimti iš jų antisovietinius kūrinius. Jų nemažai būta. Tada į institutą tokios tautosakos vis patekdavo. Instituto vadovybė jos nenaikino, nors buvo privalu tai daryti, o išimtą iš rinkinių dėjo į slaptą seifą. Ten ji išliko ir prasidėjus Atgimimui visa, taip pat Vėliaus surinktoji, buvo grąžinta į rinkinius.

Tautos herojinis epas

Atgimimo pradžioje į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyną ėmė plaukti karo bei pokario laikotarpio liaudies kūryba, o ir pats tautosakininkas jos ieškojo. Jau 1990-aisiais išėjo Aleksyno parengta tremtinių dainų knyga "Išplėšė man laisvę brangiausią", o 1998 metais - partizanų dainų rinkinys "Palinko liepa šalia kelio".

Apytikriais skaičiavimais, iš viso jau surinkta ne mažiau kaip septyni tūkstančiai partizanų, tremtinių, politinių kalinių dainų. Pernai pasirodė Aleksyno parengtas "Lietuvių liaudies dainyno" XIX tomas, skirtas Antrojo pasaulinio karo ir pokario dainoms.

"Jos, - knygos įvade rašo tautosakininkas, - ne tik meniškai apibendrina žiauriųjų metų išgyvenimus, bet ir yra užfiksavusios įvairiausius priešinimosi okupaciniams režimams momentus - nuo pasyvaus nepaklusnumo iki negailestingos ginkluotos kovos. Kai kas šias dainas prilygina tautos herojiniam epui, išsakančiam lietuvio ištikimybę gimtajam kraštui ir ryžtą matyti jį vėl laisvą".

Partizanų dainoms bus skirtas atskiras "Lietuvių liaudies dainyno" tomas. Šiuo metu tautosakininkas kaip tik jam rengia medžiagą. Reikia nuveikti didelį darbą, kad dainos, kartais turinčios net keliolika variantų, užrašytų skirtingų rinkėjų, susieitų į vieną - tinkamiausią pateikti knygoje, turinčią melodiją ir geriausiai išlaikiusią žodžius.

Tautosakininkas dabar baigia tvarkyti partizanų dainų katalogų dėžutes. Jose dainos suskirstytos į grupes ir pogrupius. Dainų tematika atspindi kovų dvasios pokyčius: nuo atsisveikinimo su namiškiais, pakilaus ryžto kovoti, mūšių ir pergalių apdainavimo ir - juo toliau, juo stipresnė pesimistinė gaida, daugėja dainų partizanui, narsiai kovojusiam, o dabar paguldytam paniekinamai gatvėje, ir nei tėvai, nei artimieji negali prieiti, nes bijo, kad saugumas atpažins.

Pasak Aleksyno, tos dainos iš tikrųjų meniškos, nes į partizanus buvo išėję daug mokytojų, inteligentų, o neišėjusieji juos rėmė, viešai ir neviešai jiems kūrė.

Nykimo srovėje sužėri deimančiukai

Tautosakininkas iki šiol prisimena pirmąją, dar studento, ekspediciją į Švendubrę prie Raigardo: gražias ir nuošalias Dzūkijos apylinkes, nuoširdžius žmones, draugiškai priimančius ir noriai dainuojančius. Nors dar buvo jaučiama pokario vežimų baimė ir žmonės nežinojo, kokie tie svetimi atėję: gal dabar klausinėja, o vėliau mokesčius uždės ar dar ką padarys?!

Iš antrosios ekspedicijos Dieveniškėse paskutinę studijų vasarą įsiminė kokių aštuoniolikos metų vaikinukas, taip gražiai pasakojęs iš mamos girdėtą pasaką. Ten daug pasakotojų, dainininkų buvo.

Dirbant institute lankytasi Suvalkijoje. Didelį įspūdį tautosakininkui padarė Gervėčių ekspedicijoje sutikti žmonės. Ypač įdomios buvo ekspedicijos, kelerius metus rengtos į Latvijos pasienį. Latviai ieškojo Lietuvoje latviškos tautosakos, o lietuviai žengdavo į Latviją.

Šiuo metu dr. Aleksynas ir dėl darbų kalno, ir dėl amžiaus renkasi individualias išvykas pas jį sudominusius žmones. Pasak pašnekovo, pasitaiko senesnių žmonių, dar gausiai mokančių tautosakos. Pavyzdžiui, atsitiktinai aptikta Vilniuje gyvenanti Rožė Gimbutienė, kilusi iš Juodupės, Rokiškio rajono, padainavo daugiau kaip tris šimtus dainų ir paprašyta surašė per pustrečio šimto pamėgtų posakių.

"O dėl jaunimo, nežinau, kas gresia. Šiaip ar taip, per dvi tris kartas sumažės ir dėmesys tautosakai, ir jos poreikiai, - kalbėjo tautosakininkas. - Kai tik atsirado garso įrašai, ir pačiam žmogui nereikia dainuoti, nes yra kas už jį dainuoja, juo toliau, juo labiau tautosaka nyko. Kiekviena karta vis tolsta nuo jos. Tautosakos nykimas kelia nerimą, nors ką gali žinoti?! Antanas Juška prieš šimtą metų sakė, kad praeis dvidešimt ar trisdešimt metų, ir tautosakos nebus. Tarpukariu irgi pasigirsdavo balsų, kad senimas išmirs, reikia skubėti kuo greičiau viską užrašyti, bet tautosaka dar laikosi".

Ją palaiko senesni žmonės. Iš jų tautosaką kartais perima vaikai. Toks būtų, pasak pašnekovo, vienas jos gyvavimo šaltinis, kitas - tautosakos leidiniai. Trečias - liaudies muzikos ansambliai, nors jų repertuare jau maišosi etnografinės ribos, dainuojamos ne tik savo vietų dainos.

"Nematerialiam kultūros paveldui gal ir sunkiau išlikti, - svarstė tautosakininkas. - Jis kinta per amžius eidamas. Į vieną laikotarpio dainą įsiterpia kito laikotarpio elementų, arba senos pamirštamos, atsiranda naujų, o staiga imi ir išgirsti, atrodo, išnykusią dainą - ji sužėri lyg deimančiukas. O kiek dainose esama mitologijos, istorijos atspindžių, tik reikia mokėti juos aptikti. Užtat taip svarbu tautosaką rinkti".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"