TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ir sielų gydytojui tenka kentėti

2008 09 13 0:00
"Visi mes paklūstame dėsniams. Visi mes mirsime", - "nuramina" psichoterapeutas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Psichiatras psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis galėjo tapti chirurgu, bet labiau patraukė žmonių sielos skausmai. Pats jis yra patyręs skaudžių praradimų ir apskritai nėra tobulas: dėl vaikystėje patirto meilės trūkumo išstorėjo, dėl didelio veiklos krūvio per mažai būna namie su šeima. Tačiau sielų gydytojas teigia: tuščia iliuzija, kad vyrus galima pakeisti į gera.

- Ar jums pačiam yra tekę spręsti problemų, kreipiantis pagalbos į psichoterapeutą?

- Mokantis psichoterapijos, būtina pačiam lankyti kursus - asmeninės ir grupinės psichoterapijos. Man tai buvo naudinga. Pradėjau kitaip matyti ir suvokti savo paties gyvenimą, kliūtis, konfliktus, situacijas, į kurias patenku.

Kito žmogaus pagalba reikalinga, kai pats negali susitvarkyti. Patyriau sunkių praradimų - mirė artimiausi draugai, mama, bet likimo smūgius sutikau kaip neišvengiamus. Nepuoliau daryti ko nors, kas palengvintų mano gyvenimą.

Sulieknėti nepavyko

- Kai žmogui nepakanka meilės, jis siekia tą trūkumą užpildyti. Vienas būdų - prisikimšti pilvą. Esate pripažinęs, kad ir jums ši problema aktuali. Kieno meilės trūkumą jaučiate?

- Galbūt meilės trūkumas tebėra nuo vaikystės. Augau su močiute, man trūko mamos, tėvo. Dėl to visą gyvenimą buvau storas. Liūdniausia turbūt yra tai, kad net suvokdamas šiuos dalykus, nelabai galiu pakeisti elgesio.

- Bandėte keisti?

- Įvairiausiais būdais. Paauglystėje užsiiminėjau kultūrizmu, buvau užsiauginęs įspūdingą raumenyną. Kai prasidėjo medicinos studijos, kurioms reikėjo labai daug laiko, visos treniruotės nuėjo šuniui ant uodegos. Vėl priaugau svorio. Vėliau bandymai sulieknėti sėkmingi buvo iš dalies. Kaip aprašo literatūra, jei ką nors darai intensyviai ir skubiai, įvyksta švytuoklės efektas: vėl pradedi kompensuoti įtampą, susikaupusią kol lieknėjai, ribojai save.

- Kaip atsitiko, kad pasirinkote mediciną, o vėliau - psichiatriją?

- Viena priežasčių: kai mokiausi devintoje klasėje, slaugiau brangiausią žmogų - mirštančią močiutę. Mačiau, kaip atsidavę dirbo gydytojai. Močiutę operavęs chirurgas Naujųjų metų naktį atlėkė pažiūrėti, kaip jaučiasi jo pacientai. Nežinau, ar dabar taip yra.

Nepaisant viso atsidavimo, močiutė mirė. Tačiau man įstrigo tas vaizdas: kiek daug atiduodama žmonėms - ne tik tiems, kurie gydomi, bet ir tiems, kurie yra šalia.

Kitas dalykas: vaikystės draugė (susipažinome Šiauliuose, kur augau su močiute iki 5 metų), vieneriais metais už mane vyresnė, įstojo į mediciną ir labai vargo, sunkiai mokėsi ir laikė įskaitas. Tada buvau vienuoliktoje klasėje (anuomet tai buvo paskutiniai metai mokykloje). Pavarčiau knygas, pajutau, kad man tai nesudėtinga. Jei taip, kodėl neįstojus?

Iš pradžių norėjau būti chirurgu, nes ši profesija atrodė pati vyriškiausia. Paskui supratau, kad man tai netinka - chirurgijoje pacientas matomas kaip organų rinkinys, didžiąja dalimi nėra asmenybė. Drastiškai pasukau iš kūno medicinos į sielos. Praėjo 33 metai, ir visai nesigailiu.

- Užsiimate sielos medicina. Ar ji palieka vietos tikėti kuo nors iracionaliu?

- Esu katalikas ir tikiu. Psichoterapija nėra tikėjimo reikalas, ja žmogus turi ne tikėti, bet pasitikėti: pasiekiamas rezultatas ir juo pasitikima.

Mokykloje prieš pusę amžiaus

- Dažnai sakoma, kad studijų metai yra patys įsimintiniausi. O jums mokyklos laikai mielesni už studijas. Kodėl?

- Pirma todėl, kad klasėje susiradau žmoną, ir mudu drauge visą gyvenimą. Antra, klasėje buvo labai kūrybinga atmosfera. Net tais sunkiais sovietmečio laikais leisdavome sau labai daug: rengdavome gitaros vakarus, klausydavomės nebūtinai leistinos muzikos. Viena mokytoja atnešė mums Vladimiro Vysockio muzikos įrašų, klausėmės per visą naktį. Kitą kartą naktį prie dabartinės prezidentūros (tuomet ten buvo Karininkų namai) skaitėme poeziją. Turėjome nuostabią lietuvių kalbos mokytoją Laimą Abraitytę. Mano žmona patraukė į lituanistiką tikriausiai jos paveikta.

Buvo įdomus ansamblis "Aisčiai". Kurį laiką ir aš ten dainavau, bandžiau vokalisto karjerą. Mūsų klasė sudarė tuomet Profsąjungų kultūros rūmuose buvusio Valerijos Karalienės dramos būrelio pagrindą, vaidindavome spektaklius didžiojoje rūmų scenoje.

Tai buvo intensyvus gyvenimas. Jis mokė mane būti su žmonėmis, rasti bendrą kalbą, mokėti šnekėti. Buvo nuostabu.

Baigiau Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą. Šiemet sukanka lygiai 50 metų nuo tada, kai susirinkome į pirmą klasę. Šį mėnesį bus bendraklasių susitikimas.

Su Vytautu Kernagiu klasėje buvome antagonistai, stengdavomės įrodyti, kuris teisesnis. Abu buvome "prie svorio", abu su akinukais, abu nekvaili, stengdavomės pasirodyti, kuris svarbesnis. Paskui tai praėjo. Draugavome šeimomis.

- Jūsų bendraklasis ir artimas draugas V.Kernagis buvo suėstas vėžio. Toks pat likimas ištiko dar kelis jūsų kartos šviesuolius. Kaip į tai reaguojate?

- Tai yra statistika. Visi mes paklūstame dėsniams. Visi mes mirsime.

- Jums nebaisu?

- Ne, nebaisu. Nugyvenau gražų gyvenimą. Turiu labai daug, kas po manęs liks. Penki anūkai - labai daug. Svarbiausia yra žmonės ir santykiai su jais.

Kalėdų Senelis guodžia

- Ką veikia jūsų šeimos nariai?

- Žmona 30 metų dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dabar yra valstybės tarnautoja Valstybinėje švietimo priežiūroje.

Vyresnioji dukra yra psichologė, dirba Vilniaus "Versmės" vidurinėje mokykloje, kur mokosi specialiuosius poreikius turintys vaikai. Tačiau pastaruosius kelerius metus ji labiau yra mama, nes turi dvi dukras ir sūnų. Vienai mergaitei - devyneri, kitai - penkeri, o berniukui - trys mėnesiai.

Jaunesnioji dukra - žurnalistė. Bet ir ji dabar labiau mama. Vienai dukrelei - treji metai, kitai - devintas mėnuo baigėsi.

Esu mažų žmonių senelis, ir tai labai džiugina.

- Ar kada vaidinote Kalėdų Senelį savo anūkams?

- Visada! Anūkė, kuriai dabar treji, pamato Kalėdų Senelį ir iškart žiūri į mane. Nežinau, ar ji jau suvokia, kad ir aš pavirstu Kalėdų Seneliu.

- Ką daro Kalėdų Senelis?

- Kalėdų Senelis patikrina, kaip gyvena vaikai. Jei gerai, turi juos už tai apdovanoti. Jei nelabai gerai, pirmiausia jis turi paguosti mažylius, kad ne visiems iš karto viskas pasiseka: būna geriau ir blogiau. Už tai irgi apdovanoju.

Nieko blogo nepridarė

- Esate užsiminęs, kad tarp jūsų pacientų yra ir labai žinomų verslininkų, politikų. Kai pažįstate juos kaip asmenis, ar keičiasi jūsų požiūris į jų viešąją veiklą, poelgius?

- Apie žmones reikia spręsti pagal jų veiksmus. Nesvarbu, ką jie kalbėjo viešai ar privačiai mano kabinete, veiksmai palieka pėdsaką šioje Žemėje. Kas iš to, kad suprantu, dėl kokių motyvų asmuo pasielgė vienaip ar kitaip, jis vis tiek turi už tai atsakyti.

- Dėstote Vilniaus universitete, dalyvaujate tarptautinių organizacijų veikloje, turite privačių klientų, dvi psichoterapijos grupes. Kas jus skatina tiek daug dirbti? Kaip į tai reaguoja šeima?

- Man psichoterapija yra svarbu; kaip sako šiuolaikinis jaunimas, mane tai "veža". Šalia nuovargio jaučiu malonumą dėl to, kas padaryta.

Be abejo, nei žmonai, nei dukroms, nei, ko gero, anūkams, didelis mano veiklos krūvis niekada nepatiko. Visada būdavo sudėtinga psichologiškai kompensuoti mano nebuvimą namie. Tačiau žmona per 45 mūsų pažinties ir bendro gyvenimo metus yra suvokusi, kad esu toks, koks esu.

- Ar žmona bandė jus pakeisti?

- Žinoma. Moterys dažnai įsivaizduoja, kad iki santuokos vyrai dar ne visai geri, bet kai susituoks, jos vyrus perauklės. Visiems savo studentams, ypač merginoms, per paskaitas sakau: vyras geriausias būna mėnesį prieš santuoką, geresnis niekada nebebus. Jei jis nepablogėjo, reikia labai tuo džiaugtis. Tačiau kad vyrą pavyktų pakeisti į gera - absoliučiai tuščia iliuzija.

- Jūs pablogėjote?

- Ne, nemanau, kad labai pablogėjau. Buvo periodų, kai buvau prastesnis šeimai. Tačiau būdavau ir geresnis nei likus mėnesiui iki vedybų. Pagal šeimos rezultatus - dvi dukras ir penkis anūkus, visus pakankamai laimingus, - gal nieko blogo nepridarėme.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"