TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Iš kalnų - Apokalipsės temai artimais klausimais

2006 06 03 0:00
Olandas tėvas Elijas penkerius metus laukė, kol bus paskirtas į Lietuvą. Kas žino, gal grįš į mūsų šalį iš Kaukazo, nes jau moka lietuviškai. Jei ir negrįžtų, svajoja Kaukaze organizuoti bendrą stovyklą ir dabar mokosi rusų kalbos.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Per dvi dienas du kartus buvome zonoje ir negalime neigti, kad dar nesame rojuje", - sakė buvęs Lukiškių kalėjimo kapelionas tėvas Elijas, dviem savaitėms atvykęs į Lietuvą iš Kabardos Balkarijos

Olandas tėvas Elijas, NATO generalinio sekretoriaus Jaapo de Hoop Schefferio pusbrolis iš motinos pusės, beveik aštuonerius metus gyveno Šv. Jono brolių vienuolyne Vilniuje ir ėjo Lukiškių kalėjimo kapeliono pareigas. Nuo šių metų sausio tėvas Elijas Šv. Jono brolių kongregacijos siuntimu gyvena Kabardos Balkarijos sostinėje Nalčike.

Į Lietuvą jį pasikvietė Motinos Teresės seserys per rekolekcijas Kretingoje skaityti paskaitų. Vilniuje tėvas Elijas kartu su dailininku Vaidotu Kvašiu pristatė naują knygą "Tatuiruotės laikų pabaigai". Lankė ir nuteistuosius - kai kurie buvusiam Lukiškių kalėjimo kapelionui laiškus rašo iki šiol.

Šių dienų Apokalipsė

"Seniai norėjau rašyti apie Apokalipsę. Dar turiu idėjų, tad manau, jog ši knyga apie "Tatuiruotes laikų pabaigai" tėra pradžia, - sakė tėvas Elijas. - Mane visada pritrenkia tai, kad žmonės mėgsta tatuiruotis. Anksčiau piešiniai ant odos turėjo religinę, kartais meilės prasmę, kuri visada pranokdavo patį žmogų. Dabar tatuiruotės yra tiesiog madingos, daromos tik dėl grožio. Dažnas net nesupranta, ką jos reiškia. Norėjau per man labai patinkančią Apokalipsės knygą iš naujo užmegzti tą ryšį ir parodyti, kad tatuiruotės iš principo nėra blogas dalykas, tačiau jeigu jos - tik mada be prasmės, o žmogus tatuiruojasi tiek, kiek užtenka odos, tai tampa truputį arba net labai kvaila".

Pirma tėvo Elijo ir dailininko Kvašio knyga "Dievas yra dovana" išėjo 2004 metais grafiko iniciatyva. Jis paprašė dvasininko pakomentuoti Kryžiaus kelią. Antrai knygai nupiešti tatuiruočių komentarams Apokalipsės tema, kad leidinys būtų patrauklus ir tiems, kurie domisi piešiniais ant odos kaip menu, ir tiems, kurie gilinasi į Apokalipsės prasmę, dailininkui pasiūlė tėvas Elijas.

Kai Kvašys pradėjo piešti, jo tatuiruotės buvo ne visai tokios, kokias dvasininkas įsivaizdavo: jų neįmanoma išsitatuiruoti! Dailininkas įgyvendino savo idėją ir truputį net pasišaipė iš tatuiruočių. Vis dėlto nuspręsta bendradarbiauti, kartais piešiniui, kartais komentarui atsirandant pirma. Tėvas Elijas neslėpė, kad būdavo sunku prisitaikyti prie piešinio idėjos, kaip ir dailininkui - prie jo komentarų, tačiau bendradarbiauti buvo įdomu. Dabar jis visiškai patenkintas rezultatu. Iš dalies dar ir dėl to, kad pats jo nenumatė ir negalėjo valdyti.

"Manau, Apokalipsės tema dabar domisi daugelis žmonių, net nesąmoningai. Ne tuo, ką tikime, o kaip Dievas paveikia mūsų gyvenimą, ar yra likimas, ar mes galime jį pakeisti, - kalbėjo vienuolis. - Tikiu, kad sakramentai yra Dievo buvimas mano gyvenime, bet kaip konkrečiai Visagalis liečia mano gyvenimą tarp tų sakramentų? Ko jis tikrai nori iš manęs? Ar Jėzus greitai sugrįš? Ar ateis pasmerkti mūsų, ar atleisti mums? Ar bus pasaulio pabaiga, ar jau buvo? Visi tie klausimai, manau, mums labai artimi, tik dabar nelabai priklauso bendram pamaldumui apie tai galvoti. Ieškoti priežasčių, ne tik žinoti, ką atskleidžia Dievas per Bažnyčią, bet ir suprasti, kodėl mūsų pasaulis dar yra ir toks yra".

Apie nesuaugusius "pacanus"

Tėvas Elijas neskaitė knygos "Da Vinčio kodas". Galbūt ateityje, kai nurims visas triukšmas, verčiau paaukos pusantros valandos filmui. Pagal Umberto Ecco romaną "Rožės vardas" sukurtą juostą žiūrėjo tą vakarą, kai nusprendė pats eiti į vienuolyną. Draugai pakvietė nieko nežinodami apie geofiziko pasirinkimą. "Rožės vardas", tėvo Elijo nuomone, įkvėptas tikėjimo ir vienuolystės, nors pats vienuolyno gyvenimas atrodo truputį karikatūriškas.

Pašnekovas sakė, kad žiūrėjo ir vieną filmą apie Harį Poterį, tačiau matė ne magiją ir burtus, o anglų visuomenės karikatūrą. Nelabai skoningą, pigoką "McDonald's" buvo labai juokinga žiūrėti, nes priminė gyvenimą, kai dvejus metus pats mokėsi sporto mokykloje Londone.

"Žiedų valdovas", tėvo Elijo manymu, labai giliai ieško žmogaus mitologijos ten, kur moderni visuomenė ją sunaikino. Mums reikia mitologijos, nes per fantazijas galima ieškoti savo šaknų.

Iš viso triukšmo dėl "Da Vinčio kodo" kunigas susidarė nuomonę, jog ten realybė taip sumaišyta su fantazija, kad išmuša žmones iš pusiausvyros.

"Man patinka, kai provokuojama mokyklose. Paauglys turi būti toks. Tačiau jei suaugęs žmogus gali tik kritikuoti, nukreipti dėmesį nuo esmės, man tai nėra rimta. Danui Brownui reikia pasakyti, kad rašė tik romaną. Jei taip nesako, tegul įkuria savo bažnyčią, - kalbėjo tėvas Elijas. - Nereikia būti nesuaugusiam "pacanui", visada prieštarauti - tai nėra tiesa, tai nėra tiesa. Taip vaikiškai užsipulti katalikų tikėjimą. Įkurk savo "chebrą" ir pažiūrėsi. Jei esi suaugęs, jei esi drąsus, jei esi protingas, sudaryk savo teologiją, rašyk savo enciklinius laiškus, bet parodyk save. Būk žmogus ir gyvenk dėl tiesos, dėl to, kuo tiki, nes tik kritikuoti niekam nėra naudinga. Negali pasirinkti?! Vadinasi, esi bailys arba darai viską vien dėl pinigo".

Teisingi klausimai

Tikėjimo, magijos, burtų temos tokios populiarios, nes žmonėms, tėvo Elijo įsitikinimu, reikia atsakymų į gyvenime iškylančius klausimus. Atsakymai gali būti neteisingi, bet klausimai visada yra teisingi. Žmonės turi teisę bent klausti.

"Dabar mūsų nelaisvė yra ne politinė sistema ar priespauda, bet tai, kas draudžia klausinėti: visa mūsų visuomenės kalba, reklama, visada šypsantys politikai, - sakė pašnekovas. - Viskas atseit turi būti idealu. Net bažnyčioje tiek daug kalbama apie meilę, viskas taip švelnu ir gražu, kad žmogus nebegali klausinėti apie gyvenimą, apie mirtį. Tačiau reikia. Reikia ir to rimtumo. Ne moralizuoti, kad žmonės yra blogi, bet kartu solidariai klausti, kodėl dar yra blogio. Tas slėpinys toks didelis, tad jei tikrai ieškau paslapčių, nespėčiau, net jeigu norėčiau, apkaltinti ar pasmerkti kito. Ką paguos bendri žodžiai: "Neškite savo kryžių, mes visi nusidėjėliai, palauk, kada Jėzus sugrįš". Kodėl reikia laukti, jeigu jis myli? Jėzus nešė mūsų kryžių, kodėl dar man būtina jį nešti? Jei nori rasti tiesą, turi atvirai klausinėti. Prašyti Dievo suteikti išminties, kurios reikia gyventi pagal Dangaus Tėvo valią. Gyventi pasaulyje kaip Dievas nori, kaip galiu tikrai būti laimingas".

Kaip dovana - ir Lietuva, ir Kaukazas

Trečia tėvo Elijo ir dailininko Kvašio knyga buvo kuriama jau bendraujant elektroniniu paštu. Vienuoliui patiko dailininko dar anksčiau pieštos septynios didžiosios nuodėmės. Kūrybingo ir meniško tėvo Elijo tekstas dabar brolių tikslinamas ir perrašomas.

"Turėjau laiko studijuoti ir rašyti, - prisiminė pirmus mėnesius Nalčike vienuolis. - Kaip ten bus, dar sunku pasakyti, nes aplinka tokia, kad prie jos reikia labai priprasti. Iš viso esame trys Šv. Jono broliai: olandas, vokietis, prancūzas. Katalikų mažai, bet dar esama. Be Nalčiko, yra dvi parapijos: Blagoveščenskos kaimas, buvęs Kalinino "kolchozas", ir miestelis Prochladnyj, įkurtas kazokų. Mūsų tikslas - rūpintis tais katalikais, kurie ten likę. Maža vilties, kad gali būti atsivertėlių, nebent vienas kitas iš mišrių šeimų. Nalčiko parapija labai graži, ir žmonės mielai lankosi. Musulmonai ten tolerantiški, o kalnuose gyvenantys balkarai man panašūs į lietuvius: labai ramūs, darbštūs ir neaišku, ką jie galvoja, tik nori dirbti ir turėti ramybę".

Tėvas Elijas pasakojo apie audringą žiemą Kaukaze, įspūdingą visišką Saulės užtemimą, tiesiog fantastiškus kalnus ir juose jakus bei avis ganančius kaimiečius ant arklių. Tačiau ten, kur gražiausi kalnai, stebėtini lygumų ir iškart labai stačių viršukalnių kontrastai, daugybė šaltinių, turizmo beveik nėra. Gali pasistatyti automobilį už dešimt rublių (maždaug litą), nusipirkti šašlykų, alaus, ir viskas. Nebėra kurorto ir prie karšto vandens šaltinio už 15 kilometrų nuo Nalčiko. Viskas žlugę, o galėtų būti didelė atrakcija.

"Su olandais vykome į Alpes, kodėl dabar su olandais ir lietuviais nevažiavus į Kaukazą? - atskleidė svajones organizuoti stovyklą Kaukaze tėvas Elijas. - Tikėjimas man visada susijęs su veikla ir sportu. Manau, dabar ateitis labai priklauso nuo to, ar žmonės nori bendrauti, turėti kontaktų. To būtinai reikia ir tikėjimui. Man tikra dovana tai, kad pažįstu žmonių Lietuvoje, dabar - Kaukaze, tad kodėl neužmezgus ryšio?!"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"