TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Iš mokyklos suolo - į bardų gretas

2014 08 30 6:00
Tarp dainuojamosios poezijos senbuvių atsirado jaunas atlikėjas Žilvinas Ališauskas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilniečiui Žilvinui Ališauskui dar tik devyniolika metų, tačiau tarp dainuojamosios poezijos žanro senbuvių jis jaučiasi savas. Barzdoti dėdės su gitaromis pagarbiai dalijasi sceną su šiemet gimnaziją baigusiu vaikinu.

Dainuojamąją poeziją Žilvinas sako atradęs netikėtai. Patikslina, kad ne jis, o ši jį pagavo ir įtraukė. "Savo muzikos įrašų grotuve radau vieną Sauliaus Mykolaičio dainą. Tada ji man nesukėlė jokių emocijų, tai buvo vaikiška daina, o aš jau buvau paauglys. Tik po gerų poros metų vėl perklausiau, ji pasirodė šmaikšti, smagi. Užkabino. Pradėjau domėtis S. Mykolaičio kūryba, vėliau "atėjo" Vytautas Kernagis, Domantas Razauskas, kiti bardai. Pajutau, jog man šis žanras labai artimas ir mano muzikinis kelias gali būti toks", - sakė Žilvinas.

Atvedė mokytoja

Pasak jaunuolio, didžiausią dėkingumą už tai, jog groja ir dainuoja scenoje, jis jaučia savo lietuvių kalbos mokytojai. Ji užrašė savo auklėtinį į Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos konkursą, kuris vyko pernai. Žilvinas savo mokytojos nenuvylė - laimėjo pirmąją vietą. Šiemet - vėl laimėjimas tame pačiame konkurse ir antroji vieta Vytauto Kernagio dainuojamosios poezijos konkurse "Nenusigąsk, tai aš".

Muzika, pasak Žilvino, jį supo nuo pat ankstyvos vaikystės. Kiek atsimena, jį visada lydėjo muzikos garsai. "Mano senelė nuo mažumės mokė mane dainuoti, groti akordeonu. Dešimt metų lankiau chorą, dainavau. Kai supratau, jog chorinė muzika man ne visai prie širdies, 16-ojo gimtadienio proga nusipirkau gitarą", - sakė jaunasis bardas.

Pasak vaikino, iš pradžių jis bandė groti gitara populiariosios muzikos kūrinius, pramokęs grojimo technikos pradėjo skambinti kitų autorių sukurtą dainuojamąją poeziją, ilgainiui ėmė rastis autorinės dainos, sava kūryba. "Gitara išmokau groti pats, nelankiau specialių pamokų. Kai ilgą laiką brązgini, pamažu perpranti instrumento paslaptis, muzika ima dėliotis laisviau", - pasakojo Žilvinas. Jis sakė savo dainas dažniausiai kuriantis pagal kitų autorių tekstus, renkasi tokius, kurie suvirpina sielos stygas. Prisipažino, kad skaitydamas poeziją jaučia, kaip emocijos pačiam ima veržtis žodžiais, pradeda rastis pirmieji jo paties autoriniai tekstai, kuriems norisi pritaikyti ir muzikinį skambesį. Nors Žilvino dainuojamosios poezijos repertuaras dar nėra labai didelis, sakė, jog pakviestas į sceną turi ką atlikti. "Pusvalandžio koncertą jau "patempčiau", - šyptelėjęs pasakė vaikinas.

Gitarą Žilvinas nusipirko 16-ojo gimtadienio proga. /Asmeninio albumo nuotraukos

Iššūkis - jaunystė

Pasak Ž. Ališausko, susiformavęs stereotipas, kad dainuojamosios poezijos žanras - vyresnio amžiaus žmonių veikla. Dėl savo jaunumo jis sako sulaukiantis klausytojų ir kolegų nuostabos - ką šis jaunuolis veikia scenoje tarp barzdotų dėdžių? Ypač kai atlieka savo kūrybos dainas. "Bardų muzika - egziztencinė. Juk dainuojama apie meilę, gyvenimą, mirtį. Dažnai manoma, jog jaunas žmogus apie tokius dalykus dainuoti negali, nes jų neišmano. Nieko panašaus. Jaunimas dažnai turi tokių minčių, kurios labai nustebintų suaugusius ir solidžius žmones. Mes juk irgi mąstome apie visa tai. Ne vien vėjas mūsų galvose švilpia", - patikino devyniolikmetis.

Vaikinas prisipažino, kad neapsiriboja vien dainuojamosios poezijos žanru - jis domisi ir populiariąja muzika. Pasak jo, tą patį pasirinktą eilėraštį galima išreikšti įvairiausiais būdais, pritaikyti jam kuo įvairiausias melodijas. "Kol kas dainuoju ta klasikine bardų maniera - tik balsas ir gitara, tačiau kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kaip iš manęs "išlenda" džiazo, bliuzo motyvai. Manau, kad visi šie žanrai galų gale vis tiek susijungia ir tampa visuma", - kalbėjo Ž. Ališauskas.

Anot Žilvino, nors yra jaunas, jis nesilanko jaunimo pamėgtuose klubuose, kur skamba visai kitokia muzika. Prisipažino, kad klubai jam tiesiog nepatinka. Tačiau muzikos žanrų įvairovė jam artima. Net ir popmuzikoje jam pavyksta išgirsti tai gražią frazę, tai keletą muzikinių taktų, kurie suvirpina klausą. Sakė, kad klausytis įvairios muzikos skatina noras suvokti muzikinį kontekstą, plėsti akiratį, susidaryti savo nuomonę apie tai, kas vyksta įvairiuose muzikos baruose.

Groja draugams

Žilvinas juokėsi, kad artimiausi draugai nebeprašo pagroti per susiėjimus, matyt, per kelerius metus pasisotino jo muzika. Tačiau per jaunimo vakarėlius, pamatę jo rankose gitarą, bičiuliai pageidauja ką nors sugroti. "Ne visada nešuosi į draugų susibūrimus gitarą. Kartais to visai nereikia. Dažniausiai iš anksto jaučiu, kada ją reikia pasiimti. Kartais savo malonumui muzikuoju gatvėje. Tai tiesiog patinka", - tikino pašnekovas.

Šiais metais Žilvinas baigė Vilniaus Karoliniškių gimnaziją. Prasidėjus naujiems mokslo metams jis jau bus klasikinės filologijos studentas Vilniaus universitete. Dar mokydamasis gimnazijoje pradėjo dirbti vieno kavinių tinklo baristu - ruošia šį gėrimą ir patiekia lankytojams. Pasak vaikino, kavos pasaulis jam savotiška erdvė, kurioje jis gali atskleisti kitas savo savybes nei dainuodamas scenoje. Darbą ir mokslus paskutinėje gimnazijos klasėje jis sakė derinęs puikiai, šios veiklos viena kitai netrukdė. "Be to, įgaunu darbo patirties ir užsidirbu pinigų. Atsirado finansinė nepriklausomybė nuo tėvų, galiu nebesižvalgyti į jų kišenę", - pasidžiaugė Ž. Ališauskas.

Mąstydamas apie studijas Žilvinas pirmenybę teikė teatro režisūrai, bet dėl laiko stokos nespėjo pasirengti. Tačiau ir klasikinės filologijos studijos jam priimtinos, ši specialybė buvo antra jo geidžiamiausiųjų sąraše.

Laisvalaikis kaime - pats geriausias.

Įtraukė senelė

Vaikino tėvai nesusiję su muzikos pasauliu. Mama jaunystėje kiek muzikavo, bet neįsitraukė į šią veiklą. Didžiausią įtaką jo muzikalumui, anot Žilvino, padarė senelė. Ji - buvusi mokytoja, todėl anūką skatino ir stropiai mokytis, ir užsiimti muzika. "Senelė mokytojavo kaimelyje, todėl privalėjo išmanyti viską, taip pat ir muziką. Nuo vaikystės ji mokė mane liaudies dainų, bandė pamokyti groti akordeonu, kuriuo ir pati griežė. Iki šiol prisimenu, kaip ji grodavo vakarais - buvo fantastiškai gražu", - prisiminė Žilvinas. Tiesa, prisipažino, kad šiandien akordeonu nepagrotų, pasimiršo tos vaikystės pamokos. Tačiau įskiepyta meilė muzikai liko.

Žilvino tėtis pagal išsilavinimą - veterinaras, tačiau dirba vadybininku. Mama - medikė, ji taip pat sūnų skatino muzikuoti. Nuo pirmos klasės vedžiojo į choro užsėmimus. Ilgai buvęs vienturtis Žilvinas prieš penkerius metus sulaukė sesės, ji tapo visos šeimos džiaugsmu. Paprašytas trumpai save apibūdinti vaikinas pasakė: "Groju, dainuoju, gyvenu. Profesionalus žmogus, besiformuojanti asmenybė ir, tikėkimės, progresuojantis atlikėjas. Scenoje stengiuosi iki galo atsiskleisti, perduoti ne vien vaizdo ir garso junginį, o emociją, prasmę, sielą. Mano nuomone, muzika mano gyvenime atsirado ne be priežasties, todėl tai man yra sakralus dalykas, kuris lydės ligi gyvenimo pabaigos."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"