TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Iš naujo pradėtas tapytojos gyvenimas

2016 08 13 6:00
Irenos Girdžiūtės studijoje vis randasi nauji tapybos darbai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Profesionaliai tapytojai Irenai Girdžiūtei gyvenimas nepagailėjo išbandymų: paauglystėje patyrusią smegenų traumą mergaitę iš negalios gniaužtų ištraukė meno terapija. Ji suteikė moters gyvenimui pilnatvės ir išgyvenus tragišką avariją.

Kad meno terapija daro stebuklus, Irena žino ne tik teoriškai: vos baigusiai dešimtą mokyklos klasę penkiolikmetei Irutei plyšo smegenų aneurizma. „Viskas galėjo baigtis labai prastai, tačiau mano gyvenime įvyko lemtingas susitikimas su dailininke Michalina Banaitiene. Ši šviesi moteris dar prieškariu studijavo pas dailininką Justiną Vienožinskį. Kai mes susitikome, ji jau buvo garbaus amžiaus menininkė, o aš – ką tik baigusi mokyklą. Netoli mano gimtųjų Smalininkų esančiame Rotulių kaime, Jurbarko rajone, vyko tremtinių pagerbimo renginys, į jį atvykome prisiminti savo šeimos narių, ištremtų į Sibirą. Tada ši garbaus amžiaus moteris priėjo prie manęs ir ištarė tada keistai nuskambėjusią frazę: „Kai važiavau čia, žinojau, kad sutiksiu savo mokinę. Tu esi ta mokinė.“

Jei pieši – gyvensi

Vaikystėje piešusi, o vėliau tai apleidusi dėl kanklių muzikos Irena tapo M. Banaitienės mokine. Profesionali tapytoja jau turėjo žinių apie meno poveikį žmogaus sąmonei ir pasąmonei, ši sritis pradėta tyrinėti prieš daug dešimtmečių. Išėjusi į pensiją ir apsigyvenusi Jurbarke, tapybos mokytoja surinko jaunų žmonių būrelį ir vedė jiems užsėmimus. Pasak Irenos, patekti pas M. Banaitienę buvo sunku – tapytoja pati pasirinkdavo, ką mokys. „Atnešiau jai vaikystės piešinių, mokytoja labai skatino nesiliauti piešti. Po patirtos smegenų traumos man buvo sunku net sėdėti, o piešti atrodė išvis aukštasis pilotažas, – prisiminė Irena. – Mokytoja man papasakojo apie dailės terapiją, tikino, kad jeigu piešiu – pasveiksiu. Tuomet beveik nemačiau pažeista kaire akimi, negalėjau vaikščioti. M. Banaitienė pasakė: „Jeigu pieši, tu ir matysi, ir vaikščiosi, ir judėsi, tu – gyvensi.“

Tuo metu Irena buvo pradėjusi studijuoti vokiečių filologiją, tačiau lemtingas susitikimas su M. Banaitiene jaunos merginos gyvenimą pasuko kita linkme – į meną. Pašnekovės teigimu, nors mokytojos užsiėmimus lankė gana trumpai, tik apie tris mėnesius, per tą laiką sveikata akivaizdžiai pagerėjo: grįžo erdvinis matymas, liovėsi po ligos užklupusi depresija, ir ji įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą mokytis interjero apipavidalinimo specialybės. „Dar vienas lemtingas sutapimas: paaiškėjo, kad mane operavęs neurochirurgas – taip pat buvęs M. Banaitienės mokinys. Vaikystėje su broliu jis Kaune lankė jos piešimo pamokas. Kai pradėjau piešti, lygiagrečiai man buvo atliekami įvairūs smegenų tyrimai. Turiu sukaupusi visą kolekciją piešinių ir tuo metu atliktų encefalogramų, kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tyrimus. Iš jų matyti, kaip piešiant pradėjo atsigauti mano smegenys: tobulėjantis piešinys atitinka teigiamus pokyčius smegenyse, užfikuotus tyrimų“, – pasakojo tapytoja.

Kalbas įveikė tapyba

Pradėjusi nuo abstrakcijų piešimo, Irena pamažu puikiai įvaldė kompoziciją, spalvinę gamą, nepriekaištingas linijas. Gydantis gydytojas stebėjo, kaip po patirtos traumos taisosi ne tik jos emocinė būsena, bet ir gerėja fizinė būklė. Mergina visiškai pasveiko. Baigusi Kauno taikomosios dailės mokyklą I. Girdžiūtė įstojo į Vilniaus dailės akademiją (VDA) studijuoti tapybos. „Nors labai traukė kalbos, profesionalia filologe netapau, – prisipažino. – Gerai moku vokiečių, rusų ir prancūzų kalbas, bet nesvarstydama pasirinkau tapybą. Tačiau literatūra, knygos visada buvo garbinamos mano šeimoje, tad jos taip pat labai svarbios mano gyvenime. Mūsų giminėje buvo daug švietėjų, knygnešių, kai kurie dėl savo veiklos ir gyvenimą paaukojo.“

Asmeninės patirties vedama Irena meno terapiją pradėjo dėstyti Kauno neįgaliųjų dienos centre „Šviesa“. Jos užsiėmimus lankė sunkių psichikos sutrikimų turintys žmonės. Vėliau dirbo vaikų raidos centre, iš ten jai liko patys gražiausi prisiminimai. „Ten teko matyti tiesiog akyse vykstančius stebuklus: kadangi vaikų „aš“ dar nesusiformavęs, meno terapija daro jiems didžiulį poveikį. Žinoma, tie stebuklai vyko ne tik jos nuopelnu, su vaikais dirbo ir psichiatrai, ir psichologai – šis kompleksinis poveikis yra neįkainojamas vaikų raidai“, – tikino Irena.

Parodos ir šachmatai

Šiuo metu menininkė Vilniuje baigia įsirengti studiją, važinėja į meno terapijos seminarus, organizuoja įvairius renginius ir aktyviai tapo. Per metus ji surengia iki trijų savo darbų parodų šalies miestelių bažnyčiose, bibliotekose, kitose netradicinėse erdvėse. Ši jos veikla sulaukia ir paramos – I. Girdžiūtės kūrybinius sumanymus parėmė Dr. Bronislovo Lubio labdaros ir paramos fondas.

Moteris taip pat priklauso Dailės terapijos asociacijai, čia vyksta savitarpio pagalbos grupės užsiėmimai, sąskrydžiai, įvairios stovyklos.

„Darbai nenutrūksta, be to, stebiu teigiamus pokyčius, vykstančius man pačiai“, – prisipažino tapytoja. 2005 metais jau pasveikusi po smegenų traumos, Irena išgyveno dar vieną nelaimę – pėsčiųjų perėjoje ją partrenkė automobilis, pasekmes iki šiol tapytoja jaučia. „Pusę metų – vien lovos režimas, tačiau ir tąkart radau savyje jėgų pakilti. Kaip ir po aneurizmos plyšimo, kartu su savo klase baigiau mokyklą, nepraleidau metų. Po avarijos taip pat neėmiau akademinių atostogų VDA – kai tik buvo leista keltis iš lovos, iš karto troleibusu nuvažiavau į akademiją. Esu labai dėkinga dėstytojams ir kurso draugams, kurie daug padėjo ir geranoriškai žvelgė į situaciją: jei reikėjo ką nors sunkesnio panešti ar kitaip padėti, visada sulaukdavau jų pagalbos“, – pasidžiaugė Irena.

Gimtajame Smalininkų mieste, kuriame tebegyvena Irenos mama, I. Girdžiūtė yra bibliotekos globėja, nuolat kviečiama rengti parodų šios parapijos bažnyčiose. Organizuoja parodas tokiuose miesteliuose, į kuriuos net autobusai nevažiuoja. Prisipažino esanti ir aistringa žaidėja šaškėmis, tad gimtinėje organizavo šaškių ir šachmatų turnyrą. Pakvietė į jį pantomimos aktorę, ji šį renginį vedė. „Turnyro dalyviai prašė, kad nebūtų garsios muzikos, kuri trukdo susikaupti, tad pakviečiau mimę – ji vaidina tyloje. Būtumėte matę, kaip smagiai viskas atrodė: ant suoliukų parke prie Nemuno susėdę vietos gyventojai pliekia šaškėmis ir šachmatais – lyg tame linksmame filme apie Ostapą Benderį ir Naujųjų Vasiukų kaimą“, – juokėsi Irena. Ji prisipažino, kad daugelį gimtojo miestelio gyventojų aistra šaškėms ir šachmatams užkrėtė jos šviesaus atminimo rusų kalbos mokytojas. Jis pirmasis ją aplankė po paauglystėje užklupusios ligos, atnešė vadovėlių ir tvirtai tarė: „Skaityk, žinau, kad tu sugrįši į klasę.“ Tapytoja tikino, kad begalinis dėkingumas žmogui, kuris vienas pirmųjų patikėjo jos stiprybe įveikti negandas, iki šiol ją skatina niekuomet nenuleisti rankų ir siekti savo tikslų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"