TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Iš pramogų pasaulio - į rašytojų...

2009 02 07 0:00
Dizaineris A.Pogrebnojus knygų apie madą kol kas nerašo.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Anksčiau knygas rašė išprusę žmonės, dvasios turtuoliai. Dabar plunksną į rašalą mirko, tiksliau, kompiuterio klavišus spaudo ir vieną po kitos knygas kepa kas tik netingi: dainininkai, dizaineriai, pramogų verslo atstovai, televizijos žvaigždės, verslininkai. Taip atskleidžiami nauji talentai? O gal rašymas - tiesiog dar vienas būdas pasireklamuoti?

Turbūt visi esame girdėję posakį: jei gali nerašyti, nerašyk. Nežinome, ką apie šią frazę ir rašytojo duoną mąsto užsienio šalių garsenybės, tokios kaip Madonna, Kylie Minogue, Beckhamų šeimynėlė, Cindy Crawford, Melas Gibsonas ir kitos, tačiau Vakaruose knygų rašymas, anot literatūros kritiko Sigito Parulskio, suprantamas kur kas profesionaliau - šiam reikalui įžymybės samdo specialistus. Iš gausaus Lietuvos žvaigždžių ir žvaigždučių būrio savo istoriją, neva vertą knygos, atiduoti į svetimas rankas kol kas panūdo tik televizijos realybės šou išgarsėjęs čigonų kilmės dainininkas Radži - už jį juodą darbą atliko žurnalistė. Knyga apie Radži bus pristatyta šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje, prasidėsiančioje ateinantį ketvirtadienį. Kiti žinomi veidai, kurių rašytinė kūryba šalies knygynus pasiekė šiek tiek anksčiau, žengti rašytojo keliu nusprendė be niekieno pagalbos. Mums smalsu, kaip jiems sekėsi. Pakalbinome dizainerį Aleksandrą Pogrebnojų, dainininkus Jurgą Šeduikytę, Stano ir Rūtą Lukoševičiūtę. Taip pat televizijos "veidą" Martyną Starkų, kuris kitą šeštadienį Vilniaus knygų mugėje pristatys pirmąją savo knygą.

Įžūlumo užtenka.

Garsus Lietuvos dizaineris A.Pogrebnojus pastaruoju metu sulaukia ne tik mados, bet ir literatūros kritikų dėmesio. Vieni abi jo knygas - prieš kelerius metus išleistą poezijos rinkinį "Eilės" ir praėjusių metų vėlyvą rudenį dienos šviesą išvydusią knygą apie kulinariją "Virtuvės kauko receptai" - įvertino gana teigiamai, kiti mėgino sumalti jas į miltus. Nesiteirausime, kokių dar atgarsių dėl naujojo amplua sulaukė mados kūrėjas, mums įdomu tik tai, kodėl jis apskritai griebėsi plunksnos ir kaip vertina pareikštą kritiką. "Nesuprantu tų kritikuotojų, kurie pabrėžia mano profesiją, akcentuoja, kuo užsiimu. Jeigu kuriu drabužius, neturiu teisės rašyti? Kas nustatė tokias taisykles? - stebisi vyras. - Pažįstu daugybę žmonių, kurie derina visiškai skirtingas veiklas: dirba, pavyzdžiui, fizinį darbą, o laisvalaikiu kuria. Kiekvienas elgiasi taip, kaip nori, juk gyvename laisvoje šalyje. Faktas, kad žmogaus profesija - ne rašytojas, dar nereiškia, kad jo kūryba prasta. Norėjau publikuoti tai, ką parašiau. Sutinku, kad tokiam poelgiui reikia turėti įžūlumo. Matyt, turiu jo užtektinai." Anot A.Pogrebnojaus, gyvenime visaip gali nutikti: mokaisi vieno amato, bet duoną valgai iš kito, po kurio laiko save atrandi naujoje srityje. "Ar daug kas iš mūsų žinome, kuo užsiimsime, tarkime, po kokių dešimties metų? - svarsto. - Kai kurie galbūt būsime priversti keisti profesiją."

Ne tą užsipuolė

Dizaineris teigia seniai nekreipiantis dėmesio į aplinkinių kalbas, tad kritika jo nei supykdė, nei kaip nors kitaip paveikė. "Ne tą užsipuolė, - juokiasi. - Beje, pirmąją knygą purvais drabstė daugiausia dėl reklamos, dėl to, kaip ją pristačiau ("Eilių" plakatai kabėjo ant daugybės reklaminių stendų - aut.)." Ar drąsiai savo kūrybą siūlėte leidėjams? O jeigu nepriims? "Seniai nebejaučiu nerimo ką nors darydamas. Praėjo tie laikai, kai ko nors bijojau. Metai ir patirtis daro savo, - tikina. - Nepriims viena leidykla, duris atvers kita - anokia čia bėda. Džiaugiuosi dėl antrosios knygos - ją spėjau išleisti pačiu laiku. Dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis, pasikeitus mokesčių sistemai, kažin ar viskas vyktų taip sklandžiai. Tikslaus parduotų knygos egzempliorių skaičiaus nežinau, bet kai pastarąjį kartą domėjausi, buvo išpirkta maždaug trečdalis tiražo."

Knyga - kaip kolekcija

Knygos rašymas, A.Pagrebnojaus teigimu, panašus į kolekcijos kūrimą. Iš pradžių subrandini mintį, paskui sėdi ir padarai. Kiek užtruko rašydamas "Eiles", sako jau nebeprisimenantis. Į leidinį sudėti įvairiais gyvenimo laikotarpiais sukurti eilėraščiai. Kol "Virtuvės kauko receptai" iš idėjos virto realybe, prireikė maždaug metų. Šioje knygoje galima rasti senų, gerų ir laiko patikrintų dizainerio bei jo močiutės gamintų patiekalų receptų. Į klausimą, kodėl nerašė apie madą, juk ši sritis jam geriausiai žinoma, dizaineris atsako labai paprastai. "Norint apie tai rašyti, reikia sukaupti labai daug kokybiškų nuotraukų. Kai liausiuosi kūręs kolekcijas, galbūt pradėsiu rašyti knygas apie madą", - nusišypso.

Užaugo su pasakomis

Populiari dainininkė Jurga Šeduikytė praėjusį pavasarį išleido pirmąją knygą "Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą". Nelengvą, bet daug džiugių akimirkų suteikusį kūrybos procesą jauna moteris vadina gryniausia improvizacija. Pasak atlikėjos, kompiuterio ekrane matydama tuščią lapą, ji dažniausiai net neįsivaizduodavo, kaip dėliosis istorija, kokie bus įvykiai, juose dalyvaujantys personažai. Tai dainininkei buvo intriga, kurią pajusti turėtų ir skaitytojas. Pašnekovė prisipažįsta, kad už pirmąją savo knygą iš dalies turėtų būti dėkinga mamai. "Užaugau su pasakomis, - šypsosi. - Iki 14 metų mama kas vakarą man jas sekdavo. Labiausiai patiko tos, kurios maždaug nuo vidurio buvo kuriamos spontaniškai, pavyzdžiui, vietoj vieno jaunuolio už jūrų marių gelbėti karalaitės staiga išjodavo trys. Dažnai pasakos net neatlikdavo savo pagrindinės funkcijos - jų klausydama greičiau neužmigdavau. Priešingai - mama, sugalvodama vis ką nors naujo, sužadindavo mano vaizduotę, kartais į pasakos kūrimo procesą įsitraukdavau ir aš."

J.Šeduikytė tvirtina, kad knygos idėja kilo prieš daugiau nei dvejus metus keliaujant po Alpių kalnus. "Sėdėjau ant akmens prie upelio, klausiausi vandens čiurlenimo ir staiga supratau, kad noriu rašyti, o užrašytomis mintimis dalytis su kitais, - pasakoja. - Kai po kiek laiko pagaliau prisėdau prie kompiuterio, iš pradžių nežinojau, kas iš tos idėjos išeis: apsakymas, apysaka ar romanas, pasakos žanras išsirutuliojo savaime, užrašius pirmuosius sakinius."

Rašė ne vien vaikams

J.Šeduikytės teigimu, tai, kad knygą parašė žinomas žmogus, dar nereiškia, jog ši bus visų skaitoma, populiari, teigiamai įvertinta. "Leidykloje mane iš karto dėl to perspėjo, kad iš anksto per daug nesitikėčiau, - pasakoja. - Tačiau aš ir pati tai žinojau. Nieko verto kūrinio nesutikčiau atiduoti į spaustuvę. Džiaugiuosi, kad redaktoriams patiko mano pasaka, todėl jie ir nusprendė knygą išleisti." Ar J.Šeduikytė domėjosi, kaip jos kūrybą įvertino literatūros kritikai? "Tiesą pasakius, ne, - prisipažįsta. - Specialiai neieškojau, todėl girdėjau tik kelis atsiliepimus. Vieni jų buvo draugiški, kiti - nelabai. Kai kas mano, kad mano pasaka netinkama skaityti mažiems vaikams. Kodėl? Na, knyga nėra orientuota į kokią nors konkrečią amžiaus grupę. Rašiau ją ir mažiems, ir dideliems. Turbūt rašiau ne tiek aš pati, kiek mano sieloje tebegyvenantis vaikas. Manau, daugelyje suaugusiųjų jis vis dar gyvena." Pasak atlikėjos, kritikos labiausiai baiminamasi tada, kai išsikeliamas tikslas būti pačiam geriausiam. "Prieš ką nors pasakydamas, dažniausiai juk negalvoji, kaip į tavo ištartą sakinį reaguos aplinkiniai. Tiesiog nori pasakyti ir pasakai. Taip nutiko ir su mano knyga, - tvirtina. - Paprasčiausiai norėjau pasidalyti su aplinkiniais tuo, kas glūdėjo mano viduje, ką išgyvenau."

Kol kas sūneliui - lopšinės

J.Šeduikytė teigia labai mėgstanti skaityti. Tiesa, dabar šiam pomėgiui laiko skiria gerokai mažiau nei anksčiau. Paklausta, ar sūneliui Adukui, kurio susilaukė praėjusių metų rugpjūtį, jau seka pasakas, jauna mama šypteli: "Kol kas ne. Apsiribojame lopšinėmis." Moters nuomone, knygų paliktas įspūdis yra panašus į dainų: vienu gyvenimo laikotarpiu labiau patinka viena, kitu - kita.

Ar ateityje galima laukti dar vienos J.Šeduikytės knygos? "Minčių yra, - neslepia dainininkė. - Nežinau kada, kaip, bet kada nors galbūt pasidomėsiu tuo pasauliu, su kuriuo susidūriau rašydama pasaką apie žalčiuką Slieką ir jo draugą žalią katinėlį Pašiauštą. Man jis be galo smagus, mielas ir artimas. Bus įdomu sužinoti, kaip sekasi pasakos personažams."

Knygą rašė 7 metus

Žurnalistė, dainininkė ir televizijos laidų vedėja Rūta Lukoševičiūtė pirmąją knygą "Akibrokštas" išleido 2005 metais. Į ją sudėtos 28 humoreskos. "Humoreskas pradėjau rašyti dar mokykloje, - prisipažįsta. - Aišku, rimtesni ir brandesni šio žanro kūriniai gimė persikėlus gyventi į Vilnių. Kodėl humoreskos? Na, man nuo mažų dienų patinka satyra. Pamenu, kaip amžiną atilsį močiutė man garsiai skaitydavo Vytautės Žilinskaitės kūrybą. Kai ką net atmintinai mokėjau! Dabar negaliu atsiplėšti nuo detektyvų. Pati mėgstamiausia rašytoja, be jokios abejonės, Agatha Christie, ši moteris - tikra detektyvų rašymo meistrė."

R.Lukoševičiūtė šmaikštauja, kad humoreskos žanrą pasirinko dėl dar vienos priežasties - jai labiau patinka juoktis, nei verkti. Pašnekovės nuomone, net į liūdnus dalykus galima žvelgti pozityviai, su šypsena. Knygos rašymo procesą, kuris truko net septynerius metus, atlikėja vadina sudėtingu, bet įdomiu. "Rašyti tikrąja šio žodžio prasme reikia prisiruošti, nes visada atsiranda įvairiausių darbų darbelių, kurie sutrukdo, - tvirtina. - O ir įkvėpimas juk ne visada būna. Nežinau kaip kitiems, bet man geriausios mintys į galvą šauna dažniausiai pačiu netikėčiausiu metu, kai būnu užsiėmusi kuo nors kitu. Tokiais atvejais stengiuosi kur nors pasižymėti bent idėją." Anot R.Lukoševičiūtės, knygoje esančios humoreskos - ją supančio pasaulio atspindžiai. "Rašydama stebėjau aplinką, žmones. Daug kas paimta iš mano pačios gyvenimo, - teigia ir kvatodamasi priduria: - aišku, šio pasakymo nereikėtų suprasti pažodžiui. Visos pateiktos situacijos, aprašyti įvykiai pagražinti, šaržuoti."

Humoreskos telefonu

"Nė nenumaniau, kaip žmonės įvertins mano kūrybą - tai man buvo tikrų tikriausias akibrokštas. Kitiems knyga lyg akibrokštas buvo dėl to, jog daugelis turbūt netikėjo, kad apskritai galiu ją parašyti", - šypsosi pašnekovė.

Kalbėdamasi su R.Lukoševičiūte, negalėjau neprisiminti tokio fakto - parašiusi naują humoreską, ji kaskart skambindavo draugams ir garsiai perskaitydavo. Paskui pasigirsdavo nedrąsus: "Na, ir ?.." "Būdavo, būdavo, - nusikvatoja. - Mamą, tėtį, visus savo draugus atakuodavau skambučiais. Šie žmonės - pirmieji ir svarbiausi mano kritikai. Pagal jų reakciją, pastabas koreguodavau tai, ką būdavau parašiusi."

O tikrųjų literatūros kritikų nuomonės pasirodžius knygai nebuvo baisu sulaukti? Jeigu sumals į miltus? "Ko jų bijoti, - stebisi. - Žinojau, kad visada bus tokių, kuriems mano kūryba patiks, ir tokių, kurie ją įvertins neigiamai. Tiesą pasakius, tikros kritikos nė nesulaukiau. Visa, kas buvo kalbama ar rašoma apie mano knygą, skambėjo labai mėgėjiškai." Baigiantis pokalbiui, R.Lukoševičiūtė pasidžiaugia leidėjų pateiktomis ataskaitomis - jos rodo, kad knygos tiražas buvo išpirktas. Ar planuoja antrą knygą? "Tikrai taip, - patikina. - Tačiau nežinau, nei apie ką ji bus, nei kada pasirodys."

Neužteko kūrybinės erdvės

Dainininkas Stano pokalbį apie dvi savo knygas - prieš penkerius metus pasirodžiusią apysaką "Kiek kainuoja ilgesys" ir praėjusį pavasarį išleistą istorijų rinkinį "Neįtikėtinos istorijos" - pradeda gana filosofiškai. Anot jo, kiekvienas žmogus yra kūrybinga asmenybė. Dainininko tvirtinimu, pastaraisiais dešimtmečiais kurti ypač lengva, nes šiuolaikinės technologijos ir internetas tai leidžia daryti laisvai. Kaip pavyzdį pasiūlo prisiminti viduramžius: juk tuomet, norint rašyti, reikėjo priklausyti tam tikroms gildijoms, turėti mecenatų, kurie remtų finansiškai. "Paprastas darbininkas, nors ir be galo talentingas, beveik neturėjo galimybės kurti ir juo labiau platinti savo kūrybos, - teigia. - Dabar - viskas kitaip. Tai pagrindinė priežastis, kodėl knygas pradėjo rašyti ne tik rašytojai."

Stano tvirtina esąs jautrios sielos žmogus, tad kūryba jam padeda išreikšti tai, kas susikaupę viduje. Tačiau kodėl griebėsi rašytojo plunksnos? Nejaugi neužteko dainų tekstų? "Kurdamas žodžius dainoms, neturiu tiek galimybių: fantaziją riboja formatas, neužtenka erdvės, - teigia. - Rašydamas abi knygas, galėjau laisvai lieti mintis, nevaržyti jausmų. Sudėtingiausia šiame procese, be jokios abejonės, buvo subrandinti idėją, tai atėmė daugiausia laiko. Beje, rašant antrąją knygą man labai padėjo sesuo Svetlana - mudviem kalbantis, kildavo puikių minčių. Esu jai už tai nepaprastai dėkingas. "

Vertinimais nesidomėjo

Dainininkas neslepia, kad kritika jam be galo svarbi, tačiau tik ta, kuri susijusi su dainomis, muzikos pasauliu. "Kaip buvo įvertintos mano knygos, nesidomėjau. Nereagavau į aplinkinių nuomonę, neskaičiau jokių recenzijų. Kodėl? Nes rašymas nėra mano pašaukimas, žinau, kad iš to negyvensiu, - tvirtina. - Su išsakyta kritika susidūriau tik tiek, kiek man paskambinę apie ją papasakojo žurnalistai. Ne kartą yra buvę, kad paskambina, ką nors pacituoja ir paprašo pakomentuoti."

Ar lietuvių filologijos bakalaurą turintis Stano rezga mintis apie trečią knygą? O gal ekonomikos krizė ilgam pristabdys kūrybinį procesą? "Vienintelė man žinoma krizė - kūrybinė. Finansinę jaučia tik kūrėjų žmonos, - juokiasi pašnekovas ir surimtėjęs priduria: - nežinau kada, bet tikrai parašysiu daugiau knygų."

Ne Žemaitė, bet rašo

Lygiai po savaitės Vilniaus knygų mugėje pirmąją savo knygą "Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su "Pagieža" pristatys žurnalistas, televizijos prodiuseris ir laidų vedėjas Martynas Starkus. "Kuo skiriasi rašytojas nuo ne rašytojo? - nusistebėjo vyras, išgirdęs, apie ką kalbėsime. - Manau, daugelis iš mūsų iškreiptai suprantame, kas gali, o kas negali parašyti knygos. Jei nesi Žemaitė, negali? Suprantu, kai kam galbūt netikėta, kad knygas išleidžia tokių specialybių žmonės, kurie, atrodytų, visiškai nesusiję su rašymu. Į viską žvelkime paprasčiau. Juk jei knyga patinka, ją skaitome ir kartais visai nesidomime, kas autorius. Ir priešingai - knygą gali išleisti visame pasaulyje garsus rašytojas, bet ji "nelimpa prie dūšios", ir tiek."

M.Starkus teigia, kad knygos stuburas tam tikra prasme buvo "sukaltas" jau kelionės metu. "Kasdien rašiau dienoraštį, kuris buvo pateikiamas vienoje interneto svetainėje. Pasirodo, mūsų kompanijos (M.Starkus į kelionę leidosi su keliais bendraminčiais - aut.) nuotykiai daug kam patiko. Leidėjai pasiūlė pamėginti juos išleisti", - pasakoja. Paklaustas, kuo jo kūrinys turėtų būti įdomus skaitytojui, juk tikrai ne visi tautiečiai skaitė virtualųjį dienoraštį, šypteli: "Na, knygoje yra daug gražių paveiksliukų. O jei rimtai, ši knyga - tai įspūdžiai žmogaus, kuris keliauja neįprastu būdu į visiškai nepažįstamas šalis, kitaip tariant, leidžiasi į tam tikrą avantiūrą. Visi įspūdžiai: nuovargis, humoras, nuostaba dėl kultūrų skirtumų ir daugybė kitų dalykų aprašyti ne po kelionės, o užfiksuoti einamuoju momentu. Manau, kad tas, kuris skaitys, joje tikrai ras sau patinkančios, galbūt net naudingos informacijos."

Ar nėra nedrąsu dėl būsimų įvertinimų? "Literatūros kritikų, jei jie apskritai pastebės mano knygą, toks darbas - kritikuoti, - atsako M.Starkus. - Kalbant apie kitus skaitytojus, kiekvienas turi teisę rinktis knygas savo nuožiūra, juk gyvename laisvoje šalyje. Visa, ką aprašiau, yra tikra. Beje, su didele doze autoironijos."

"Palinkėkite man sėkmės!"

Apie buvimo rašytoju vargus ir džiaugsmus norėjome pasiteirauti ir bene garsiausio mados bei teatro kostiumų kūrėjo Lietuvoje Juozo Statkevičiaus - pirmoji jo knyga "Grožio kirtis" pasirodė 2006-aisiais ir netrukus buvo pavadinta plagiatu (teigta, kad dizaineris ištisas pastraipas nurašė nuo 2003-iaisiais išleisto klasikinio moterų mados žinyno "Ledi"). Mados korifėjus atsiprašė negalintis atsakyti į LŽ dominančius klausimus, nes buvo likusios vos kelios dienos, kai jis turėjo baigti kurti kostiumus muzikiniam trileriui "Svynis Todas: Demonas kirpėjas" (premjera įvyks vasario 19 dieną). Tačiau trumputį komentarą vis dėlto pavyko gauti. "Sėkmingai parduotas visas "Grožio kirčio" tiražas. Jau vasarą tos knygos niekur nebuvo galima įsigyti! Taigi nėra reikalo jos ir reklamuoti. Šiuo metu yra išleistas naujas fotoalbumas "Žinau, ko jums reikia". Palinkėkite man sėkmės!" - į elektroninį paštą atskriejo štai tokia J.Statkevičiaus žinutė.

Apie rašymo maniją

Dramaturgas, poetas, eseistas, literatūros kritikas Sigitas Parulskis tvirtina, kad būti rašytoju ir rašyti - du absoliučiai skirtingi dalykai. "Raštingumas, manyčiau, nėra blogas dalykas. Tegu kuo daugiau žmonių rašo, užuot, pavyzdžiui, kilnoję taurelę. Ypač, jei moka tai daryti, nori ir turi ką pasakyti, - teigia. - Nuspręsti, ar verta visa, kas parašyta, spausdinti - kitas reikalas. Juk profesionaliai rašančių žmonių nėra daug." Pašnekovas neslepia, kad asmeniškai jam LŽ kalbintų įžymybių kūryba, neįdomi: "Negaliu vertinti šių dainininkų ir dizainerių knygų, nes jų neskaičiau. O remtis gandais, internete paskleistais komentarais ir sakyti, kad šios nieko vertos, nenoriu. Galbūt kai kurie iš kalbintų žmonių - genialūs rašytojai ir poetai."

Ar teisūs tie, kurie A.Pogrebnojų, J.Statkevičių, R.Lukoševičiūtę, J.Šeduikytę, Stano ir kitus naujuosius plunksnos brolius vadina grafomanais? Ar mes suprantame tikrąją šio žodžio reikšmę? "Grafomanija reiškia rašymo maniją. Grafomanas - tai netalentingas žmogus, turintis pretenzijų rašyti, - paaiškina S.Parulskis. - Pavadinę ką nors grafomanu, mes, be jokios abejonės, iš to žmogaus pasišaipome, jo rašymą vertiname kaip niekam tikusį."

S.Parulskio nuomone, įžymybių gyvenimas yra toks, kad šios privalo visais įmanomais būdais stengtis išlikti dėmesio centre. Nesvarbu, ką darytų: dalyvautų televizijos laidoje, pasakotų žurnalistams apie savo intymius santykius, fotografuotųsi nuogos ar mėgintų kurti eiles, rašyti pasakas, romanus. "Visa tai keliauja ten pat - į įvaizdžio kūrimo procesą, - tikina. - Jei žmogui patinka dainininkas, televizijos laidų vedėjas, dizaineris, jam greičiausiai patiks ir šio parašyta knyga." Pašnekovo teigimu, šiandien pasakyti, kas yra gera literatūra, vis sudėtingiau, nes žmonėms patinka vis keistesni ir nebūtinai menine prasme vertingi dalykai.

Knygas, anot S.Parulskio, pirmiau nei lietuvių garsenybės pradėjo rašyti užsienio šalių žvaigždės. Tačiau Vakaruose visa tai daroma šiek tiek protingiau - užuot dirbusios pačios, jos pasisamdo specialistų. "Mūsiškės tokiam poelgiui arba neturi užtektinai pinigų, arba sveiko proto, - svarsto. - Esu skaitęs vienos jų eiles. Žinote, vaizdelis niūrokas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"