TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Iš priklausomybės dugno - į Druskininkų rimtį

2007 10 27 0:00
Su savo augintine Bonnie.
Kristinos Platonovienės nuotrauka

Darius Jamesas Rossas prisipažįsta, kad klausiamas apie Kanados ir Lietuvos skirtumus pasijunta lyg tarp kūjo ir priekalo. Kritikuojami lietuviai bemat užsigauna, kad pusiau lietuvis "varo" ant Lietuvos. Jei jis giria Lietuvą, kad čia viskas "super", "čiki", iš žvilgsnių supranta: "Koks naivus "durnelis" iš Kanados!"

Buvusiam "Reuters" agentūros žurnalistui, dabar vertėjui Dariui Jamesui Rossui, pastaraisiais metais gyvenančiam Lietuvoje, bręsta sumanymas pačiam parašyti tokį tekstą, kuriame visai kitu kampu nei banaliai vardijant mitybos, bendravimo, kultūros ar kitus skirtumus, atsakytų į šį klausimą. Vis dėlto akivaizdų skirtumą 39 metų D.J.Rossas jau atskleidė. Jis atvirai kalba apie savo priklausomybę nuo alkoholio ir pastangas šią problemą įveikti.

Ir traukinys išvažiuotų

"Nesvarbu, Lietuva ar Kanada, visur yra žmonių, turinčių priklausomybės problemą, - sakė LŽ pašnekovas. - Gal Lietuvoje ši problema šiek tiek aštresnė, bet jokiais būdais nesakyčiau, kad viskas yra gražu Kanadoje. Ji irgi yra Šiaurės šalis, o Šiaurės šalyse paprastai alkoholis vaidina labai didelį vaidmenį kultūroje, ir tai matyti Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje, Baltijos šalyse, Rusijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Olandijoje. Taip pat ir Japonijoje žmonės tiesiog daug geria."

Išsiaiškinęs su medikais Lietuvoje, kad tikrai turi priklausomybę nuo alkoholio, Darius nebijo apie šį reikalą kalbėti. Jis daug metų negėrė, tačiau problema dažnai iškyla po pirmo pabandymo. Kaip tik sueis metai, kai Darius išsikapstė iš pasiekto dugno.

"Ir jei dabar išgerčiau pusę stiklinės alkoholio - traukinys išvažiuotų, - pripažino pašnekovas. - Ir man, ko gero, reikėtų dar vieną tokį ratą prasukti. O padariniai, kai sustoji, juntami dar ilgai. Šį sykį buvo tikrai baisu, nes sutriko miegas, nervų sistema, turėjau visokių vargų dėl virškinamojo trakto."

Su alkoholizmu susijęs ir Dariaus išvykimas į Druskininkus. Vilnius, kad ir koks gražus ir įdomus miestas būtų, pasak pašnekovo, yra labai šurmulingas, o jam dabar reikia erdvės, gamtos, ramybės. Ir tik Druskininkuose atsigauna. Kasdien vaikštinėja su šuniuku po mišką, atsikratė antsvorio, atgavo spalvą.

Su Bonnie

Pavasarį Darius įsigijo šuniuką Bonnie. Tiesiog ieškojo gyvenime naujų dalykų, nes niekada neturėjo šuns. Tik iš vaikystės prisimena senelio šunis. O Druskininkuose Bonnie - savo stichijoje, nes čia daug erdvės ir takelių. Šuo, pasak pašnekovo, iš prigimties daug keliaujantis, ir pasivaikščioti kasdien su juo - kone privalomas dalykas, žmogaus ir šuns draugystės pagrindas.

"Jei uždarysi aptvare, nors ir turėsi prie namų didžiausią teritoriją, šuo vis vien jausis įkalintas, - įsitikinęs Darius. - Ir tai akivaizdu Lietuvoje. Kartais ne tik sarginiai, bet ir maži šuneliai loja, yra agresyviai nusiteikę, nes neturi daug progų elgtis, kaip liepia prigimtis."

Bonnie - perpus vietinė mišrūnė ir labradorė. Kanados rytuose yra Labradoro kraštas, netoli tų vietų, kur gyvena visa kanadietiška Dariaus giminė. Pašnekovas juokavo, kad augintinė panaši į jį - pusiau kanadietė, pusiau lietuvė.

Vienas - Lietuvai

"Esu vienas iš devynių vaikaičių iš lietuvių senelių pusės. Lietuva padovanojo Kanadai aštuonis garbingus piliečius, ir nieko baisaus, jei susigrąžintų vieną. Kartu neatsisakau savo kanadietiškumo, nes tai neįmanoma. Kanadoje gimiau, augau, net ir mano lietuvių kalba turi šiokį tokį kanadietišką atspalvį", - sakė Darius. Lietuviškai jis kalbėdavo su mama ir močiute Janina, gyvenančia jų namuose. Močiutė sulaukė 95 metų ir į senatvę ėmė primiršti anglų kalbą.

Dariaus giminėje iš tėvo pusės - visi škotai. Protėviai emigravo į Kanadą prieš porą šimtų metų, tačiau išlaikė labai daug savo tradicijų. Škotą, kaip ir lietuvį, pasak pašnekovo, iš karto atskirsi iš pavardės. Tokia grynai škotiška yra Ross pavardė. "Kai lankiausi Škotijoje, žmonės tuoj man sakydavo: "Taip, tu vienas iš mūsų. Sveikas sugrįžęs!" Net po poros šimtų metų! - juokėsi pašnekovas. - Buvo tikrai džiugu. Taip šiltai priėmė, lyg būčiau savas, nors aš pusiau lietuvis ir gimęs Kanadoje." Darius prisipažino turįs ir lašelį indėniško kraujo. Kanadą kolonizavo daugiausia vyrai, ir škotai, anglai ar airiai dažnai kurdavo šeimas su indėnėmis.

"Jack of all trades"

Į Lietuvą pirmą sykį Darius atvyko kaip turistas pailsėti vasarą po kelerių metų sunkaus ir sekinančio vadybininko darbo. Čia jam labai patiko, tad nusprendė apsigyventi. Tuo pat metu pradėjo rašyti laikraščiui "The Baltic Times". Vėliau trejus metus dirbo naujienų agentūroje "Reuters". Vadovo atsiliepimai buvo labai geri, bet pats nesijautė savo vėžėse. "Agentūros žurnalistas yra specifinis žmogus. Toks, kuris gerai jaučiasi, kai yra nuolatinė įtampa, - kalbėjo pašnekovas. - Turi patikti toks adrenalino mėgėjo gyvenimas, bet aš nuo jo pavargau, nes nesu toks žmogus."

Dariaus specialybė - nei vadybininkas, nei žurnalistas. Jis Toronte baigė prancūzų filologijos studijas. Lietuvoje pradėjo redaguoti ir versti tekstus į anglų kalbą. Nebuvo sunku, nes kai dirbo žurnalistu, straipsnius rašė angliškai. Kartais pasitaikydavo ir lietuvių kalba imti interviu ar rinkti medžiagą.

"Esu truputį renesansinio tipo žmogus arba, kaip sakoma angliškai: "Jack of all trades, master of none" - nagingas, bet nė vienos specialybės tikrasis meistras, - juokavo pašnekovas. - Tik dabar supratau, kad mano pirmieji blynai, grožinės literatūros vertimai, nebuvo labai vykę. Laikui bėgant stipriau jaučiuosi. Reikia labai kruopščiai dirbti ir nebijoti klausti, kad tau nuosekliai paaiškintų tas vietas, kurių nelabai supranti." Pavyzdžiui, ne per seniausiai D.J.Rossas vertė Herkaus Kunčiaus romaną "Nepasigailėti Dušanskio". Pasak vertėjo, ten - grynas sovietmetis, ir iš kur kanadiečiui žinoti, kas yra "Pomorin" dantų pasta ar kažkoks "Saliut" spiritas. Arba ką tais laikais reiškė bulgariškų žirnelių stiklainis!

Savotiška terapija

D.J.Rossas daugiausia verčia šiuolaikinius lietuvių autorius. Pragyvenimui užsidirba ir iš vertimų įmonėms. Taip gyventi nusprendė, kai iškilo priklausomybės nuo alkoholio problema. "Man sunku kitiems rašyti straipsnius. Kažkoks blokas, gal laikinas, bet noriu rašyti savo tekstus. Ir tai yra kaip savotiška terapija", - sakė pašnekovas.

Kultūrinėje spaudoje jau pasirodė pirmas D.J.Rosso esė. Apie šuniuką Bonnie ir nuotykius su juo Vilniuje parašė, paskatintas vieno anglų kalba leidžiamo estų žurnalo. Mintį, kad galbūt laikas pačiam ką nors rašyti, pasėjo ir specialistė, dirbanti su žmonėmis, turinčiais priklausomybės problemų. Ir Darius nusprendė - o kodėl nepamėginus?! Žodis "esė", išvertus iš prancūzų kalbos, pasak prancūzų filologijos specialisto, ir reiškia mėginimą.

Dabarties vektorius

"Esu truputį bohemos žmogus, truputį čigonas, daugelis mano bendraamžių Kanadoje jau turi šeimas ir nuosavus namus, - pasakojo Darius. - Žinote, kas mane prajuokina, kai grįžtu į Kanadą?! Bendraamžių lenktynės, kas turi geriausią virtuvę. Šiaurės Amerikoje virtuvė yra svarbiausias namų akcentas. Lietuvoje ji, mano galva, užima tinkamą vietą: skoninga, bet logiška. O ten kažkokius mauzoliejus stato! Lenktyniauja, kas daugiau granito ar marmuro sudės. Nueini pas draugus, o ten daugiau dolomito, marmuro ir granito nei Lenino mauzoliejuje! Ir labai svarbu virtuvės viduryje turėti vadinamąją darbo salą. Joje gali gaminti, bendrauti, prisėsti, bet man atrodo kaip lavoninė ir kaip tik "nabašninką" galėtum toje saloje eksponuoti."

D.J.Rossas pripažino, kad visada jautęs alergiją bandos elgsenai. Ir dabar, kai tiek daug žmonių emigruoja iš Lietuvos, jis atvyko čia gyventi. Iš Vilniaus persikėlė į Druskininkus, išsinuomojo butą ne sezono metu ir bus čia iki pavasario. O gal ir pasiliks.

"Dabar toks mano gyvenimo vektorius. Iš Toronto, vadinamojo megapolio, vieno didžiausių Šiaurės Amerikos miestų, atvykau į dešimtkart mažesnį Vilnių, o dabar - į Druskininkus, 10-20 kartų mažesnį už Vilnių. Gal po kiek laiko atsidursiu vienkiemyje miške?!" - juokėsi pašnekovas.

Druskininkuose Darius dažnai nueina prie paminklo žuvusiems partizanams. Mėgsta pasėdėti ant suoliuko šalia jų miške, gražioje, ramioje vietoje. "Galvoju apie juos, - prisipažino pašnekovas. - Man 39 metai, o jie 25 ar 26 metų paaukojo savo gyvybes tokiame beviltiškame kare. Turiu tobuliau gyventi, ką nors naudinga nuveikti per savo gyvenimą, kad nebūtų gėda prieš juos."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"