TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Iš Sibiro – į žalią gyvenimą

2015 11 14 6:00
Olgos Dzindzeletos šeimos restorane galima ne tik paskanauti žaliavalgiškų patiekalų, bet ir įsigyti moters parašytą jų ruošimo vadovėlį. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Už lietuvių tremtinių sūnaus ištekėjusi Olga Dzindzeleta prieš penkiolika metų iš Sibiro atvyko į Lietuvą ir netrukus tapo pirmojo žaliavalgių restorano Vilniuje įkūrėja. Moteris nepabijojo savo gyvenimo keisti iš pagrindų, ir jos drąsa atsipirko: termiškai neapdoroto maisto restoranas klesti, parašytos ir išleistos trys knygos apie žaliavalgystę.

Su lietuviu Viktoru Olga susipažino studijuodama Novosibirske ryšių inžineriją. Tremtinių vaikas Irkutske mokėsi metalurgo specialybės, o Novosibirske atliko praktiką. Kirgizijoje gimusi ir augusi Olga į šį Sibiro miestą atvažiavo studijuoti, o sutiko jame savo gyvenimo meilę. Susituokus ir gimus vaikams, moteris sako nė kiek nesibaiminusi kelti sparnų į nežinomą vietą – Lietuvą, net pati ragino vyrą grįžti į šalį, kurioje gimė jo tėvai ir seneliai.

Olgos Dzindeletos vaikai nėra žaliavalgiai, tačiau lankydamiesi pas tėvus su malonumu valgo mamos paruoštus žalius patiekalus./Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Mamos valgiai

Olga pasakojo, kad valgį gaminti vaikystėje ją mokė mama. Jokių labai įmantrių patiekalų, tiesiog kasdienį maistą. „Gyvenant Kirgizijoje mama kasdien gamindavo mums, tris vaikams, kurie augome šeimoje. Turėjome nedidelį savo ūkį, nuo ryto iki vakaro tėvai dirbo ir savo „valdiškus“ darbus. Maistas buvo paprastas, kasdieniškas, bet labai labai skanus“, – prisiminė Olga. Ji patikino, kad dabar, žvelgdama į praeitį, pati bando suprasti, kodėl vaikystėje maistas buvo toks gardus. Moteriai peršasi išvada, kad gamindama šeimai valgį jos mama pasitelkdavo ne tik prigimtinius gabumus, bet ir tą didžiulę meilę, kurią skleidė savo šeimynykščiams. „Vaikystėje maniau, kad visi žmonės gamina taip pat skaniai, kaip ir mano mama. Tačiau vėliau įsitikinau, kad toli gražu taip nėra. Kartais iš tų pačių produktų du žmonės pagamina visai skirtingo skonio patiekalus – skanius arba nelabai“, – šypsodamasi sakė pašnekovė.

Iš vaikystės Olga prisimena Kirgizijoje populiarius patiekalus iš daržovių, ypač baklažanų, pačių augintų vištų, kitus mėsiškus valgius, uzbekišką plovą. Moteriai išliko atmintyje keptos bulvės. Anot pašnekovės, lietuviams tai gal ir nelabai suprantama, bet ten, kur ji augo, bulvės buvo retos, jos Kirgizijoje nelabai auga, ten klimatas netinkamas, per daug karšta. Todėl iki šiol keptos bulvės Olgai yra lyg šventinis patiekalas, savotiškas delikatesas. Jos ukrainietė močiutė, tėčio mama, gyvenusi kartu, anūkams gamindavo virtinukus su varške, bulvėmis. Tačiau Olgai vaikystėje skaniausias močiutės patiekalas buvo pieniška naminių lakštinių sriuba. Makaronus mergaitė visada gamindavo kartu su močiute. „Niekada vaikystėje nemaniau, kad maisto, tiesa, visai kitokio, gaminimas gali tapti mano hobiu, o ilgainiui ir pagrindine veikla“, – prisipažino žaliavalgių restorano savininkė.

Į Lietuvą – be baimių

Lietuvių tremtinių sūnaus žmona tikino, kad sprendimas iš Sibiro, kur susipažino, susituokė bei kurį laiką gyveno Olgos ir Viktoro šeima, persikelti gyventi į vyro tėvų gimtinę buvo greičiau jos nei Lietuvos beveik nepažinojusio Viktoro. „Taip, aš paraginau vyrą atvažiuoti čia. Yra toks filmas „Svetimas tarp savų, savas tarp svetimų“. Tai tiktų mano vyrui. Tikrai buvo nerimo, ar Lietuva jį priims, ta prasme ar jis jausis čia savas. Juk gimė ir augo Sibire, net lietuvių kalbą buvo pamiršęs. Keletą kartų į Lietuvą buvome atvykę dar prieš atsikeldam galutinai. Man čia labai patiko. Todėl paraginau Viktorą pabandyti. Prisipažinsiu, kad su savo vyru galiu gyventi bet kur, svarbu, jog šeima būtų šalia. O čia mes visi kartu, todėl jokių problemų nekyla“, – aiškino Olga. Prieš atvykdama ji lietuviškai nemokėjo nė žodžio, vyras taip pat buvo priverstas pamiršti gimtąją kalbą, o dabar Olga lietuviškai kalba lyg čia gimusi ir augusi.

Olga mielai dalyvauja įvairiuose žalio maisto populiarinimo renginiuose ir dalijasi savo patirtimi./LŽ archyvo nuotrauka

Kai apsigyveno vyro tėvų gimtinėje, jų dukra buvo aštuntokė, sūnus mokėsi šeštoje klasėje. Dabar abu jau suaugę ir sukūrę šeimas, gyvena savarankiškai, o Olga džiaugiasi tapusi močiute. Pasak jos, išmokti lietuvių kalbą jiems buvo nesunku – nuolat gyvenant lietuviškai kalbančioje aplinkoje neprireikė net intensyvių kalbos kursų. „Tikrai nepasakysiu, kad esu gabi kalboms. Štai anglų kalba sekasi sunkiai, nors nuolat jos mokausi kokiuose nors kursuose. Manau, nesiseka dėl to, kad nesu angliškai kalbančioje aplinkoje. O lietuviškai kalbėti nėra jokių problemų – girdžiu taip kalbant kasdien ir bendrauju su lietuviais“, – tikino pašnekovė.

Mokytis iš naujo lietuvių kalbos reikėjo ir Viktorui. Iki šešerių metų vaikas girdėjo namuose Sibire lietuviškai kalbant senelius ir tėvus, bet kai berniukas pradėjo lankyti mokyklą, tėvams buvo įsakmiai patarta „nemaišyti kalbų“. Esą vaikui sunkiau mokytis ir susigaudyti, kai namuose kalbama lietuviškai.

Šeimą užvaldė žalias maistas

Tremtinių atžalos šeimai įsikurti Vilniuje padėjo draugai. Jokių šeimos narių čia Dzindzeletai neturėjo. Nors po Viktoro mamos mirties jo tėvas grįžo gyventi į Lietuvą, kai Olga su Viktoru nusprendė čia šaknis įleisti, tėtis jau buvo iškeliavęs anapilin. „Draugai labai padėjo, ypač morališkai. Draugystė tęsiasi iki šiol, bičiulių ratas tik plėtėsi, visada jautėmės čia smagiai“, – pasidžiaugė Olga.

Sprendimas įkurti pirmąjį Vilniuje žaliavalgių restoraną taip pat buvo entuziastingai palaikytas draugų. Prieš penkerius metus žaliavalgystė daug kam atrodė keista beprotybė, tačiau šiandien taip galvojančiųjų vis mažiau. „Taip, mes pasistengėme“, – šyptelėjo Olga. Anot jos, sveika mityba visada buvo jos šeimos gyvenimo būdas. Dar gyvendami Sibire tėvai gimusius vaikus grūdino, maitino sveiku, kokybišku maistu. O prieš aštuonerius metus sutuoktiniai visai atsisakė termiškai apdoroto maisto ir pradėjo maitintis „žaliai“. Tiesa jokių tabu nėra: Viktoras kartais paskanauja ir virto valgio, bet pagrindinis poros maistas yra termiškai neapdorotas. Dukra ir sūnus ilgainiui taip pat atsisakė mėsos, nors jiems tėvai jokio spaudimo nedarė. Jaunieji Dzindeletai nėra žaliavalgiai, veikiau vegetarai, tačiau lankydamiesi pas tėvus su malonumu valgo mamos paruoštus žalius patiekalus. O užsimanę virto maisto pas mamą jo taip pat gali gauti – Olga neatsisako pagaminti troškinių ar žuvies. Pasak jos, pastaruoju metu ir jos restorane „Botanique“ galima užvalgyti karšto maisto, tačiau mitybos pagrindą vis dėlto sudaro žali valgiai.

Sibire šalia įspūdingo medžio./Asmeninio albumo nuotrauka

Palengvino mamos ligą

Pasak O. Dzindzeletos, imtis žaliavalgių restorano kūrimo Vilniuje prieš penkerius metus buvo gana rizikingas žingsnis. Tačiau šalia moters visą laiką buvo ją palaikantis vyras, tai ir paskatino rizikuoti. Palaikoma artimųjų ji žengė šį žingsnį ir dabar nesigaili – restoranas klesti, o žalią maistą pamėgo ne tik smalsios ir labiau mityba besirūpinančios moterys, bet ir vyrai. Olga juokauja, kad pietų metu restorane dažnai būną vyrų diena – pavalgyti skanaus, sveiko ir lengvo maisto čia renkasi daug stipriosios lyties atstovų.

Dkros aistra žaliavalgystei nerimą kėlė ją maistą gaminti išmokiusiai mamai. Moteris prisipažino, kad mama net bandė per Viktorą paprotinti dukrą, kad ši atsisakytų žaliavalgystės ir maitintųsi „normaliai“. O iš Novosibirsko sesers aplankyti atvykusiam broliui Olgos mitybos būdas pasirodė visai priimtinas – visą viešnagės laiką juodu su žmona mielai valgė sesers pagamintus žaliavalgių patiekalus. Tiesa, žaliavalgiu jis netapo, bet ėmė daug sveikiau maitintis. „Mano mama sunkiai sirgo. Brolis patarė jai atvažiuoti pas mane ir pabandyti maitintis taip, kaip mes. Kai mama atvyko, labai radikaliai pakeitėme jos mitybą, patarėme atsisakyti mėsos, pieno produktų, kitų dalykų. Mama sutiko, bet maitinosi ne žaliavalgiškai, tiesiog kitaip, sveikiau. Taip atsigavo, kad jos nebuvo įmanoma atpažinti. Nors liga ją vis tiek pasiglemžė, mamos jau nebėra su mumis, maždaug metus iki mirties ji jautėsi kaip ant sparnų. Prisimenu, kaip man sakė: „Net jeigu rytoj mirsiu, be galo džiaugiuosi, kad tai patyriau: lengvumą, žvalumą, energijos antplūdį“, – pasakojo Olga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"