TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Iš "Suokalbio" - į žvaigždes

2008 06 28 0:00
"Visos manęs į vieną interviu nesukiši, net nesitikėk", - patikina buvusi žurnalistė D.Jazukevičiūtė.
Asmeninio albumo nuotrauka

Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė šaiposi, kad per vieną naktį tapo žvaigžde. Ji netikėtai išgarsėjo per praėjusios savaitės skandalą: po naujojo romano pristatymo neblaivią triukšmaujančią autorę tramdė policininkai, o medikai nugabeno į ligoninę. D.Jazukevičiūtė sutiko "Lietuvos žinioms" atvirai papasakoti, kas tą vakarą nutiko, ir paaiškinti, kodėl rašytojo profesiją ji laiko rizikinga.

- Anot literatūros kritiko Liudviko Gadeikio, rašant trečiąjį romaną "Dviejų mėnulių baras" tau nepavyko pabėgti nuo savęs. Be to, jame yra autobiografinių motyvų, kaip ir ankstesniuose - "Anarchistės išpažintis" ir "Juodas kvadratas"?

- Gal nors tu, šiek tiek mane pažįstanti, patikėsi, kad niekada neaugau internate, kad mano tėveliai - dori kaimo mokytojai, o internatų vaikus pažįstu vien dėl savo didelės žurnalistinės patirties, kad mano tėvelis nepasikorė ir net nežada taip destruktyviai elgtis. Jam jau 84 metai, jis sveikas, niekada nepiktnaudžiavo alkoholiu ir yra pats didžiausias mano kūrybos gerbėjas. Gal patikėsi, kad niekada negyvenau Londone, tik du kartus ten viešėjau po savaitę, norėdama ilgiau prie širdies glausti jaunėlę dukrelę. Juolab nešokau klubuose striptizo, kaip mano knygos svarbiausioji herojė Marija. Kaip žinoma, sovietmečiu restoranuose striptizo niekas nešoko. Kai pagaliau atėjo laisvė, man jau buvo 36 metai - tapau žurnaliste, bet ne striptizo šokėja. Nors striptizo šokėjos profesija įdomi, leidžianti tyrinėti vyrų ir moterų jausmus. Labai praverstų būsimai rašytojai. Figūrą turėjau gerą ir būdama 36 metų, vis dėlto amžiaus cenzas mane pristabdė nuo tokio ekstremalaus eksperimento.

Tačiau žinau, ką reiškia šokti. Juk matei mane "Suokalbyje" šokančią kokį nors "karštą" tango su peiliu dantyse? Siela užsiliepsnoja. Kaip būčiau sugebėjusi aprašyti šokį, nežinodama, kas tai yra? Nerašau apie tai, ko niekada pati neišgyvenau, nepajaučiau.

Tad šioje knygoje - kito žmogaus gyvenimo istorija, ne mano. Ji ir tapo romano "Dviejų mėnulių baras" "griaučiais", apklijuotais mano "mėsa", t. y. jausmais. Tačiau autobiografinių fragmentų nė su žiburiu nerasi.

- Tiesa, kad kurdama romanus neįsivaizduoji savo skaitytojo ir rašai tarsi į prarają?

- Vienas žymus literatūros kritikas rašė: "Visada įsivaizduokite skaitytoją ir rašykite taip, kad jam būtų aišku." Aš, nors užmušk, jokio skaitytojo neįsivaizduoju. Todėl ir rašau tarsi į kokią prarają, o iš jos kartais sklinda juokas. Juokiasi kažkoks kipšiukas, žinantis, kad tik Dievas Kūrėjas gali sukurti gyvus žmones, o rašytojas mėgina sukurti juos savo knygose. Ir pats sau duobę kasa už tokią puikybę. Už maištingą norą perkurti Dievo pasaulį ir apgyvendinti jame tokius žmones, kurie taptų skaitytojui realesni už realius. Neretai taip ir atsitinka. Man Ana Karenina, Miška Karamazovas ar Raskolnikovas yra realesni už bet kurį mūsų seimelio narį.

Taigi tas kipšiukas juokiasi, o aš rašau. Dirbu disciplinuotai. Jokių pasąmonės srautų, jokių "trydų" - viskas preciziškai tikslu, intensyvu, aštru.

Depresija, vaistai ir alkoholis

- Praėjusią savaitę per knygos "Dviejų mėnulių baras" pristatymą Rašytojų klube girdėjai gerų atsiliepimų. Kas nutiko, kad viskas baigėsi skandalu kavinėje "Suokalbis", o vėliau ir gatvėje?

- Kai mane giria ar peikia, tai - tik putos. Tos, kurios atsiranda vonioje į vandenį įpylus kokios nors dušo želė. Jos greit nusėda. Lieka tas pats vanduo.

Prieš knygos pristatymą šiek tiek negalavau dvasiškai. Jau trejus metus nesėkmingai gydausi nuo depresijos - ir psichoterapija, ir vaistais. Ji itin paūmėja, kai mane ištinka rašymo krizė. Viskas sutapo. Man paūmėjo depresija, baugino ir "Dviejų mėnulių baro" pristatymas, nes niekada išties nežinai, ką parašei, pavyko ar ne.

Keletą naktų prieš knygos šventę kankino nuožmi nemiga, vartojau migdomuosius. Dieną - dar ir antidepresantus. Taip "apsišarvavusi" vaistais ir atbildėjau į Rašytojų sąjungą. Nesu aktorė. Man labai sunku lipti į sceną, viešai kalbėti net ir tada, kai jaučiuosi gerai. Atkentėjau. Kažką kalbėjau, kažką kalbėjo kiti. Žmonės dėkojo, dėliojau autografus, priiminėjau gėlių puokštes, kol jos virto šieno kupeta.

"Suokalbyje" prie staliuko laukė keli draugai. Išgėriau. Draugai mane perspėjo, kad kavinėje budi fotografas ir žurnalistė. Tarsi tyko. Tačiau man buvo nė motais. Jie ilgai tykojo savojo grobio - net šešias valandas.

- Ar daug buvai išgėrusi?

- Kiek išgėriau, ir labiausiai norėdama tau nepasakysiu, nes mano smegenyse galiausiai suveikė sprogstamasis kokteilis: antidepresantai, raminamieji ir alkoholis. Atsidūriau tarsi karo lauke. Aplinkui priešai. Represinės struktūros. Reikia bėgti, gelbėtis. Ir aš bėgau. Save atradau greitosios pagalbos ligoninėje. Buvo ketvirta valanda ryto. Aušo.

- Ar tiesa, kad priešinaisi, kai greitosios medicinos pagalbos automobiliu tave norėjo nugabenti į ligoninę?

- Tikriausiai. Logiškai mąstant. Tik aš neprisimenu.

- Kiek laiko praleidai ligoninėje ir kaip su tavimi elgėsi gydytojai?

- Atsipeikėjusi jokių gydytojų nemačiau. Jų tiesiog niekur nebuvo. Pamiegojau ant kažkokios kušetės, ir tiek. Nieko siūti ar tvarstyti tikrai nereikėjo. Buvau šuke susižeidusi tik vieną pirštelį, tačiau labai nesėkmingai, nes kraujo tikrai būta daug - visus savo iškilmių drabužius sugadinau.

Atsikėliau, registratūroje kiek pazyziau, kad iškviestų taksi, bet ten, kaip supratau, nelabai troško su manimi draugauti. Tuomet išėjau namo. O ką man daryti? Mano rankinė pasiliko ant draugės peties, todėl neturėjau nei mobiliojo telefono, nei pinigų, nieko.

Išėjusi mačiau nepaprastai gražų saulėtekį virš Lazdynų miškų. Maudė širdį. Ėjau ilgai, mat buvau apsiavusi lakinius aukštakulnius. Jaučiausi kaip koks Che Guevara. O gal Marytė Melnikaitė? Parėjau. Tada supratau - išgelbėta. Karas baigėsi. Fronto liniją perbėgau sėkmingai. Už tai padėkojau Jėzui. Ir savo Angelui Sargui. Nusiprausiau, persirengiau, paėmiau į glėbį savo mažutę katytę ir atsiguliau lovon.

- Kaip dabar jautiesi?

- Norėjau ilgai sirgti, verkti. Įsijausti. Tačiau pasakiau sau: "Lozoriau, kelkis ir eik." Atsikėliau. Vėl rašau. Svajoju, skaitau. Kartais slapčia paverkiu. Nuraminau mamą ir tėvelį. Jie tvirti ir man linki tvirtybės. Mama sakė: "Mes dar gyvi, visi kartu, todėl, vaikeli, atlaikysime ir tai. Aš tave myliu, ir tėvas tave labai myli. Laikykis." Aš ir laikausi. Per vieną tamsią naktį tapusi žvaigžde... Iki tol buvau mažai kam žinoma rašytojėlė, o dabar - žvaigždė. Nors ir nekenčiau "žvaigždūnų". Matyt, Dievas nubaudė už puikybę.

Rašytojo duonos kartumas

- Paaiškink išsamiau man sakytus žodžius, kad rašytojo profesija rizikinga.

- Manau, rašytojo profesija - viena rizikingiausių pasaulyje. Ypač jeigu rašai krauju. Kiekviena rašymo krizė, kai įsivaizduoji, kad jau viskas, nieko nebesukursi, prilygsta mirčiai. Gyvenimas praranda prasmę. Todėl tiek daug rašytojų - savižudžių.

Esama ir kitokio rašytojo duonos kartumo. Jie - blogi šeimos nariai, blogi draugai, jų smegenys amžinai užkrautos būsimais tekstais.

Štai Gintaras Beresnevičius (garsus religijotyrininkas po apsilankymo "Suokalbyje" išvežtas policijos automobiliu neaiškiomis aplinkybėmis netikėtai mirė - red.) man tokį dalyką pasakojo. Parašei knygą, atsikankinai, atsidžiaugei, nes rašymas autoriui - ir kančia, ir džiaugsmas. Atidavei knygą leidyklai. O smegenys kaip užkeiktos rašo ją toliau. Persekioja nauji epizodai, tolesni herojų veiksmai... Siaubas. G.Beresnevičius tą nevalingą ir jau beprasmį rašymo procesą nutraukti, iš jo išsivaduoti galėdavo tik smarkiai nusigerdamas. Po to - liga, gydaisi, kol pabėgi nuo bergždžiai smegenyse malančio malūnėlio.

- Tavo gyvenimą galima vadinti audringu, kad ir kokį darbą dirbtum - literatūrinį ar, kaip anksčiau, žurnalistinį. Koks kipšas tavyje sėdi?

- Tai ne kipšas. Esu Dievo žmogus, bet toli gražu ne visada sutinkąs su Jo sukurto pasaulio tvarka ir taisyklėmis. Tai maišto dvasia manyje. Nesunaikinama ugnis. Ji užges tik kartu su manimi.

- Gegužę buvai Jeruzalėje ir vaikščiojai Kristaus keliais. Kokių įspūdžių patyrei?

- Jeruzalė, visos tos vietos, kuriose lankėsi Jėzus Kristus, labai sustiprino mano tikėjimą, nors jis niekada ir nebuvo silpnas. Tas miestas man atskleidė Biblijos puslapius. Daug kas sukrėtė iki šaknų. Tačiau tai būtų atskira kalba. Visos manęs į vieną interviu nesukiši, net nesitikėk.

"Esu laisva"

- Tavo jaunėlė dukra gyvena Londone. Kaip jai sekasi, ar dažnai aplankai?

- Ilona aplanko mane maždaug kas tris mėnesius. Šito maža, jeigu žmonės dvasiškai labai artimi. Širdis plyšta į gabalus. Neprisibūni, neprisikalbi, neprisivalgai... Lieki alkanas ir neatidavęs visos meilės ir švelnumo.

- Ką žinai apie vyresniąją dukrą? Ar mėgini su ja palaikyti ryšius?

- Gegužės mėnesį buvusio vyro kvietimu viešėjau Haifoje dvi savaites ir buvau su vyriausiąja dukra Sulamita. Taigi vis dar esu jos pilna... ir išsiskyrimo skausmo.

- Patyrei ne vieną meilės intrigą, buvai kelis kartus ištekėjusi. Kaip tos istorijos atrodo per laiko atstumą?

- Niekingai. Per vėlai supratau, kad toks žmogus kaip aš privalo gyventi vienas. Norint rašyti, būtina tyla, izoliacija, jokio triukšmo ir buities sumaišties. Su niekuo negalėčiau gyventi. Anksčiau aistra temdydavo akis. Dabar nebe. Esu laisva. Įsivaizduok, kaip rašyčiau knygą po 10-20 valandų per parą, jeigu koks nors vyriškis kitame kambaryje per televizorių žiūrėtų futbolą. Žinai, tam vyriškiui nepavydžiu...

- Ar šiuo metu turi artimą draugą?

- Taip. Tačiau tik todėl, kad jis sutinka su visomis mano sąlygomis. Jis geras kaip šv. Pranciškus. Myli paukščius ir taip pat norėtų juos pakrikštyti... Kai rašau, manęs jam nėra. Jis negyvena mano būste. Pasišaukiu jį, kai būnu laisva nuo savo paralelinio - rašymo - pasaulio. Jam patinka mano knygos ir eilės, nors pats, ačiū Dievui, nieko bendro su rašymu neturi. Kitaip mes kartu ir trijų minučių neištvertume. Patinka drauge su juo žiūrėti į jūrą. Arba iš valtelės stebėti, kaip jis žvejoja. Mėgstu jį juokinti.

Apskritai patinka juokas ir žmonės, kurie nemano, kad viskas, kas vyksta, yra labai rimta. Nieko itin rimto nėra ir niekada nebuvo. Vieni juokai.

Trumpai

* D.Jazukevičiūtė - 56 metų žurnalistė, poetė ir prozininkė.

* Trijų poezijos knygų - "Atsisveikinimai" ("Vaga", 1989), "Traukinys Nr. 183" ("Vaga", 1991) ir "Imperijos moteris" ("Baltos lankos", 2006) - bei trijų romanų - "Anarchistės išpažintis" ("Tyto alba", 2007), "Juodas kvadratas" ("Tyto alba", 2007) ir "Dviejų mėnulių baras" ("Tyto alba", 2008) - autorė.

* "Apie dar neparašytas knygas nekalbėsiu. Šiuo metu leidykla "Tyto alba" baigia rengti spaudai mano poezijos rinktinę "Šimtas eilėraščių apie nemeilę". Tai konkretu, todėl galiu pasakyti. O tai, ką aš rašau, bet dar neparašiau - už devynių užraktų. Nepakęsčiau, jeigu kas nors skaitytų man per petį arba kokį lapelį juodraščio. Tada vaidentųsi, kad mane tiesiog vagia", - vengia kalbėti literatė.

* Klausiama, ar kada mąsto grįžti dirbti žurnalistinio darbo, ji atkerta: "Ne. Tikiuosi to išvengti visais įmanomais būdais."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"