TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Iš tyliųjų pokalbių su žymiuoju seneliu

2007 08 25 0:00

"Jis buvo labai švelnus, ramus žmogus ir, tiesą pasakius, vienintelis iš suaugusiųjų mane tada supratęs", - prof. Mykolą Biržišką prisiminė vaikaitė Venta Barauskaitė-Leon.

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras prof. Mykolas Biržiška užaugino tris vaikaičius, dukters Onos vaikus: Ventą, Vytautą ir Danutę, nes anksti mirė jų tėvas - mokytojas, poetas, rašytojas Kazys Barauskas.

Dabar šeimos namuose Los Andžele, JAV, gyvena tik Vytautas Barauskas. V.Barauskaitė-Leon ir V.Barauskas šiuo metu vieši Lietuvoje. Prof. M.Biržiškos vaikaičiai perdavė Lietuvos nacionaliniam muziejui jo baldus, knygas, asmeninius daiktus, rankraščius, ir šią savaitę Signatarų namuose Vilniuje buvo atidarytas signataro M.Biržiškos memorialinis kambarys.

Drabužinės tamsoje

V.Barauskaitė-Leon pasakojo, kad buvo šešiolikos metų, kai mirė senelis prof. M.Biržiška. Paauglė mažiau laiko praleisdavo su juo, nes buvo labai išdykusi ir daugiau lakstydavo su draugais, tačiau labai gerai prisimena senelį iš vaikystės. O ir vėliau, kai kiti suaugusieji jos visai nesuprato, senelis mokėdavo nuraminti.

"Įbėgau į namą dėl kažko labai verkdama, - prisiminė pašnekovė gal keturiolikmetės patirtį. - Labai supykusi užsidariau drabužinėje, mažame tamsiame kambarėlyje. Užtrenkiau duris ir sėdžiu tamsoje verkdama. Durys atsidaro, įeina senelis, uždaro duris ir atsisėda šalia manęs ant grindų. Taip tamsoje ilgai sėdėjome ir kalbėjomės."

Dviejų aukštų name Los Andžele gyveno visi kartu. Antrame aukšte buvo įsikūrę seneliai Bronislova ir M.Biržiškos, pirmame - jų dukra Ona su vyru K.Barausku ir trimis vaikais.

Kai 1955-aisiais mirė tėvas, Ventai buvo devyneri, Vytautui septyneri, Danutei- penkeri metai. Tais pačiais metais, tik dviem mėnesiais anksčiau, mirė ir senelė B.Biržiškienė, o kiek vėliau - senelio brolis Vaclovas Biržiška.

Su seneliu - į kirpyklą

"Nuo to laiko senelis tapo lyg ir mūsų tėveliu, - pasakojo V.Barauskas. - Nors septyniasdešimt trejų metų jau ne viską pajėgė daryti, visada buvo mielas, draugingas, mylimas. Labai gerai atsimenu, kad jis kasdien vesdavo mane į vaikų darželį. Vėliau mudu kas mėnesį eidavome kartu į kirpyklą, labai vyrišką to meto Amerikos vietą - vyrų su skrybėlėmis ir cigarais. Senelį ten visi mėgo ir vadino profesoriumi."

Prof. M.Biržiška, kaip prisiminė vaikaičiai, labai gražiai kirpdavosi barzdą ir visada ją prižiūrėjo. Jiems jis buvo tiesiog senelis, o kitiems - labai žymus žmogus, tarsi koks milžinas, ir žmonės aplink jį elgėsi truputį keistai. Vis dėlto senelio asmenybės skleidžiama šviesa darė įtaką vaikams. Jiems, kaip prisipažino pašnekovai, nebuvo lengva vaikystėje.

"Ir mūsų ekonominė būklė buvo labai bloga, - pasakojo V.Barauskas. - Kitiems čia gerai sekėsi, bet mes buvome be tėvo, ir tos tragedijos viena po kitos... Našlaičių pašalpų, skirtų, kai mirė tėvas, užteko vos išsilaikyti. Gyvenome nuo pašalpos iki pašalpos. Nors elgetos nebuvome, pragyventi buvo sunku."

Užtat visam gyvenimui išliko senelio įkvėpta meilė kultūrai, literatūrai, istorijai. Prof. M.Biržiška buvo didelis liaudies dainų mėgėjas. Vaikaitis V.Barauskas taip pat domisi pasaulio tautų muzika ir Ispanijoje studijavo flamenką.

"Senelis buvo labai metodiškas, - dalijosi prisiminimais pašnekovai. - Turėjo tokį lyg ir ritualą. Kiekvieną rytą keldavosi tuo pačiu laiku, gražiai apsirengdavo ir sėsdavo rašyti. Net namie jis visada vilkėjo švarką."

Ilgai saugota paslaptis

Mama O.Biržiškaitė-Barauskienė buvo pianistė. Puikiai grojo pati ir mokė kitus. Iki 85 metų dirbo mokytoja, akompanavo lietuvių šokių kolektyvui. Mirė sulaukusi 88 metų.

V.Barauskaitė-Leon prisiminė mamos žodžius, kad iš visos šeimos gražiausiai lietuviškai kalbėjo tėvas. Mokytojas ir poetas K.Barauskas kasdien po pusvalandį, valandą ar dvi mokydavo vaikus lietuvių kalbos gramatikos. Jie visi gimė jau ne Lietuvoje: Venta ir Vytautas Vokietijoje, Danutė - JAV.

"Senelis sakė, kad buvo per senas išmokti naują kalbą ir angliškai nesupranta, todėl namie būtinai turėjome kalbėti lietuviškai, - pasakojo pašnekovė. - Nors iš tikrųjų jis mokėjo angliškai, tik slėpė nuo mūsų. Buvau gal šešiolikos metų, kai parduotuvėje pastebėjau, kad senelis kalbasi su pardavėja angliškai, ir gana gerai."

Pirmasis sugrįžėlis

V.Barauskaitė-Leon jau 30 metų gyvena netoli San Francisko Šiaurės Kalifornijoje. Gana ilgai dirbo festivalių vadybininke. Prieš trejus metus metė šį darbą, nes pasidarė sunku, nuobodu ir reikėjo daug keliauti. Dabar dirba administracinį darbą konferencijų centre netoli namų.

Su vyru, perpus ispanu ir prancūzu, V.Barauskaitė-Leon išsiskyrė prieš daugelį metų. Turi sūnų Vincą. Havajuose gyvenantis V.Leonas yra gydytojas. Kalba lietuviškai. Jo žmona Elaine Rossi, sveikatos administravimo specialistė, yra perpus lenkė ir italė. Dvi dukros Isabelle Rossi de Leon ir Claire Rossi de Leon kalba angliškai ir prancūziškai. Gal išmoks ir lietuviškai, nes labai domisi Lietuva ir joms lengvai sekasi mokytis kalbų.

V.Leonas lankėsi Lietuvoje dar 1987 metais. Pasak V.Barausko, pirmas iš šeimos sugrįžo į Lietuvą. V.Barauskaitė-Leon prisiminė, kad jos sūnus Vincas labai daug laiko praleisdavo su dėde Stasiu Žakevičiumi-Žymantu. Buvęs partizanas Žymantas ir išmokė jį mylėti Lietuvą. Pernai V.Leonas beveik gavo Lietuvos pilietybę, tačiau sutrukdė įstatymo pakeitimai. Jis norėjo, kad Lietuvos pilietėmis taptų ir dukros.

Svarbu ne tik darbas

V.Barauskas anksčiau taip pat gyveno Šiaurės Kalifornijoje. Kai išsiskyrė su žmona olande, mama jau buvo silpnos sveikatos. Reikėjo jai padėti, tad grįžo į namus Los Andžele ir su mama praleido paskutinius šešis jos gyvenimo mėnesius. Likęs gyventi šeimos name, pradėjo tvarkyti giminės archyvus.

V.Barauskas dirba kompiuterių sistemų inžinerijos srityje, tačiau universitete studijavo anglų literatūrą. Jam visada buvo svarbu ne tik darbas - norėjo būti išsilavinęs, kultūros žmogus.

"Studijavau anglų literatūrą, nes lietuvių nedėstė, - juokavo pašnekovas ir netrukus pridūrė: - Sunku išlaikyti lietuvių kalbą, nes mažai su kuo yra kalbėtis. Lietuviškai puikiai suprantu, bet trūksta žodžių, todėl norėčiau ilgiau pagyventi Lietuvoje, kad geriau lietuviškai kalbėčiau."

Abi V.Barausko dukros jau suaugusios. Dvidešimt šešerių metų Ona Barauskas yra biochemikė ir dirba genetikos srityje. Dvidešimt ketverių Daina Barauskas Jeilio universitete baigia sveikatos administravimo magistro studijas ir toliau ketina studijuoti mediciną. Abi mažai moka lietuviškai, tačiau labai norėtų atvažiuoti į Lietuvą. Daina pasiryžusi padirbėti kaip medikė, padėti įveikti tuberkuliozę Baltijos šalyse.

Padės ir Haris Poteris

Jauniausia M.Biržiškos vaikaitė šį sykį į Lietuvą neatvyko.

Danutė Barauskaitė-Mažeikienė dirba nekilnojamojo turto agente, kaip ir jos vyras Antanas Mažeika.

Šeimoje auga trys vaikai. Konradas baigė istorijos magistro studijas. Andrius studijuoja prestižinėje Vest Pointo karo akademijoje. Jaunėlė Alina pasirinko istoriją, kaip ir vyriausias brolis.

Visi šiek tiek moka lietuviškai. Geriausiai - Alytė. Ji, kaip pasakojo V.Barauskas, perskaitė visas knygas apie Harį Poterį, išverstas į lietuvių kalbą, ir per tokią populiarią literatūrą greitai išmoks lietuviškai.

Kur teka Venta

"Ventos vardą man parinko mama, gimusi Viekšniuose, - pasakojo V.Barauskaitė-Leon. - Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą 1993 metais, maniau, kad Ventų sutiksiu ir daugiau, tačiau paaiškėjo, kad čia toks vardas labai retas. Lankantis Viekšniuose buvo malonus netikėtumas išgirsti dvi dainas, dainuojamas apie Ventą kaip apie žmogų."

Tais metais Lietuvoje lankėsi ir V.Barauskas. D.Barauskaitės-Mažeikienės šeima į gimtąją tėvų šalį pirmą kartą atvyko 1998 metais.

"Iki paskutinio momento netikėjau, kad sovietiniai laikai kada nors baigsis. Ir kai per televiziją pamačiau, kaip Lukiškių aikštėje verčiamas Leninas, net apsiverkiau", - prisiminė V.Barauskaitė-Leon.

Dainuojančią revoliuciją V.Barauskas vadino stebuklu, nes visą jaunystę Lietuva jam buvo kaip sapnas, svajonė - nebuvo realybė.

Į pasikeitusią Lietuvą

Pašnekovai pasakojo, kad po vadinamosios dainuojančios revoliucijos buvo garbės dalykas būti lietuviu, tačiau ir anksčiau jie visuomet sakydavo, kad yra lietuviai, aiškindavo, kur yra Lietuva. Nors patirta, kad amerikiečiai iš aukšto žiūri į kitataučius, dažniausiai kalba vien angliškai ir negali suprasti, kad yra ir kitų kalbų. Net Vytauto vardo niekas negalėjo ištarti, todėl mokydamasis gimnazijoje V.Barauskas pasirinko antrąjį Mike'o - Mykolo vardą.

"Lietuva labai pasikeitė nuo 1993 metų, - lygino V.Barauskaitė-Leon. - Daug kas sutvarkyta ir restauruota, bet matome ir labai daug Amerikos čia. Ir ne tik Amerikos. Didžiulių prekybos centrų, dangoraižių yra ir Europoje. Pasikeitė ir visuomenė. Ji tapo linksma, gyva, laisva. 1993 metais dar buvo daug baimės ir sovietinių žmonių. Dabar to, dėkui Dievui, nematyti."

Per šią kelionę signataro V.Biržiškos vaikaičiai pirmą kartą lankėsi Kuršių nerijoje ir porą savaitgalio dienų ketino praleisti Juodkrantėje. Į Vilnių grįš per Viekšnius ir Pasvalį.

Lietuvos pilietybę turinti V.Barauskaitė-Leon neseniai sutvarkė žemės, Pasvalyje paveldėtos iš tėvo pusės, dokumentus. Jos dar nematė, tad važiavo apžiūrėti.

"Dar neaišku, kaip bus, tačiau labai geras jausmas, - apie paveldėtą giminės žemę kalbėjo pašnekovė. - Gal Vytautas atsikraustys gyventi ten?!"

V.Barauskas neprieštaravo - būtų įdomu. Juk dabar taip paprasta visur nuskristi lėktuvu ar susisiekti internetu, o Europa visada jį viliojo.

Grįžti namo

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro M.Biržiškos vaikaičiai kalbėjo, kad jo memorialinio kambario atidarymas 125-ųjų gimimo metinių proga Signatarų namuose Vilniuje - tik pirmas žingsnis. Dar liko labai daug darbų.

"Turime milžiniškus archyvus: rankraščių ir laiškų. Reikia jiems rasti namus Lietuvoje, - sakė V.Barauskas. - Mano manymu, būtų labai gerai kurioje nors įstaigoje, pavyzdžiui, Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, įkurti kartu dirbusių visų trijų brolių Viktoro, Mykolo ir Vaclovo Biržiškų skyrių. Yra dar ir dėdės S.Žakevičiaus-Žymanto, Marijos Biržiškaitės vyro, archyvai. Be to, norėtume perlaidoti M.Biržišką, kad jis galėtų pagaliau grįžti namo. Mūsų svajonė, kad abu senelius, palaidotus kartu Los Andželo kapinių mauzoliejuje, priglaustų Rasų kapinės Vilniuje."

Trumpai

Prof. Mykolas Biržiška - išskirtinė lietuvių mokslo, kultūros ir politikos asmenybė. Gimė 1882 metais rugpjūčio 24 dieną Mažeikių apskrityje Viekšniuose, mirė 1962 metų rugpjūčio 24 dieną Los Andžele. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras ir Lietuvos Tarybos narys (1917-1920), Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius (1915-1922), Kauno (1926-1927) ir Vilniaus (1940-1944) universitetų rektorius. Nuo 1903 iki 1938 metų yra paskelbęs 8236 mokslo straipsnius. Be literatūros ir istorijos, nemažai ir folkloristikos darbų. Vykdant žemės reformą 1920 metais kaip Vasario 16-osios akto signatarui skirtą sklypą M.Biržiška pardavė ir pridėjęs savo lėšų 1938 metais gimtuosiuose Viekšniuose pastatė ambulatoriją. Ją tėvo garbei pavadino Daktaro Antano Biržiškos sveikatos namais. Gyvendamas Kaune M.Biržiška nuolat rūpinosi Vilniaus reikalais, buvo išrinktas Vilniui vaduoti sąjungos Centro komiteto pirmininku. 1944 metais prof. M.Biržiška pasitraukė iš Lietuvos, o 1949 metais iš Vokietijos persikėlė gyventi į JAV. Įsitraukė į Los Andželo lietuvių visuomeninį gyvenimą, buvo Lituanistikos instituto Čikagoje narys, brolio Vaclovo Biržiškos redaguojamos Lietuvių enciklopedijos redakcinės kolegijos narys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"