TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Išdidžiai save vadina meilės tremtine

2016 10 08 6:00
Ilgus dešimtmečius Lietuvoje gyvenanti Marija Rubaževičienė nauja tėvyne tapusioje šalyje randa daug istorinių sąsąjų su gimtąja Vengrija. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugijos vadovė dr. Marija Rubaževičienė beveik penkis dešimtmečius gyvena jai nauja tėvyne tapusioje Lietuvoje. Baigusi dėstytojos karjerą Vilniaus universitete (VU), dabar ji visą laiką skiria Lietuvos ir Vengrijos istorijos, kultūros sąsajoms tyrinėti.

VU Filologijos fakultete vengrų kultūros draugija turi nedideles patalpas, jau antrus metus VU studijuojantis jaunimas turi galimybę mokytis vengrų kalbos – ją dėsto jaunas dėstytojas iš Vengrijos Mate Hegedusas. Draugijos vadovė Marija juokavo, kad išvaizdus jos tautietis Mate gerokai prisideda prie to, kad vengrų kalbos paskaitos taptų vis populiaresnės tarp studenčių.

Susibūrė į draugiją

Marijos teigimu, apie šimtas Lietuvoje gyvenančių vengrų 1990 metais susibūrė į draugiją. „Dėl pavadinimo abejonių nekilo: Steponas Batoras, Transilvanijos kunigaikštis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Vilniaus universiteto įkūrėjas, buvo tinkamiausia kandidatūra“, – sakė psichologijos mokslų daktarė, daug metų dėsčiusi šią discipliną VU. Kurį laiką vengrų kultūros draugija glaudėsi Tautinių bendrijų namuose, kaupė savo biblioteką, stengėsi saugoti savo tapatypę, tradicijas, kultūrą. Tačiau pradėję išsamiau domėtis savo šaknimis mūsų šalyje, vengrai įsitikino, kad tarp Vengrijos ir Lietuvos yra istoriniai ryšiai. „Pirmoji mūsų draugijos iniciatyva buvo įamžinti S. Batoro atminimą atidengiant memorialinę lentą. 1994 metais tai padarėme“, – pasidžiaugė M. Rubaževičienė.

Kiek vėliau, kai buvo planuojamas Vengrijos prezidento vizitas į mūsų šalį, Lietuvos S. Batoro vengrų kultūros draugija parengė ir išleido trumpą vengrų – lietuvių kalbų žodyną. Jį sudarė ir leidybai parengė M. Rubaževičienė ir jos kolegos. „Kai pradėjome domėtis istorine praeitimi, radome ištisą lobį – tarp mūsų šalių būta tiek įvairių ryšių, sąsajų, karališkųjų dinastinių santuokų. Tiesiog šią istoriją šiek tiek apgobė užmarštis, tad nutarėme, kad mūsų tikslas – ją gaivinti“, – aiškino pašnekovė.

Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugijos organizuotose konferencijose netrūko garbių svečių./Asmeninio albumo nuotraukos

Jogailos žmona – vengrė

Popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbta šventąja Vengrijos karalaitė Jadvyga buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos žmona. Anot M. Rubaževičienės, nors istorikai visaip diskutuoja apie šią iškilią moterį, Jogailaičių dinastija prasidėjo būtent jos santuoka su šiuo valdovu. Jadvyga amžininkų buvo vadinta Lietuvos apaštale, karalienė daug prisidėjo prie šalies krikšto ir europietiškos kultūros vertybių puoselėjimo, rūpinosi vargšais, ligoniais, našlaičiais.

Vengrų kultūros draugija aptiko duomenų, kad ryškus vengriškas pėdsakas ir Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero gyvenime. „Kai keturiolikmetį karalaitį Kazimierą bajorai pasiuntė į žygį užimti karo draskomos Vengrijos sostą, šioje nesėkmingoje kelionėje patirti baisumai pastūmėjo jį atsiriboti nuo pasaulio žiaurybių ir skirti savo gyvenimą dvasingumui ir dorai puoselėti“, – teigė Marija.

Vengrijos princesę buvo vedęs ir karalius Žygimantas Senasis. Nors santuoka truko tik kelerius metus, o paskui jis vedė Boną Sforcą, vengrų kultūros draugijos nariams šis faktas labai svarbus dėl istorinių šalių sąsajų. „Ką ir kalbėti apie tai, kad Žygimanto Augusto pirmoji ir trečioji žmonos buvo iš Vengrijos. Nors jis mirė nesulaukęs palikuonių, faktas tas, kad su Vengrijos princesėmis Jogailaičių dinastija prasidėjo ir pasibaigė „, – istoriniais mūsų šalių ryšiais didžiuojasi vengrų kultūros draugijos pirmininkė.

Vengrų kultūros draugijos pastangomis publikuoti leidiniai apie mūsų šalių istorinius ir kultūrinius ryšius.

Ji sakė, kad visi šie istoriniai atradimai paskatino Lietuvoje gyvenančius vengrus rengti konferencijas ir simpoziumus šia tema. Vėliau konferencijų medžiaga buvo išleista atskirais leidiniais. Anot Marijos, pastarieji dešimt draugijos veiklos metų buvo labai kūrybingi ir reprezentatyvūs, jų renginiuose mielai dalyvavo VU senato nariai, rektorius, Vengrijos ambasadorius, istorikai iš Lietuvos ir Vengrijos.

Saugo kalbą

Vengrams ir lietuviams būdingas bruožas – noras išsaugoti gimtosios kalbos grynumą. VU vengrų kalbos mokantis dėstytojas M. Hegedusas parengė pranešimą Filologijos fakultete apie tai, kaip Vengrijoje kovojama su į kalbą besibraunančiais anglicizmais, kitomis kalbos negerovėmis. Draugijos pirmininkė sakė, kad šiuo metu Lietuvoje telikusios apie penkios dešimtys vengrų tautybės žmonių, o draugijos veikloje aktyviai dalyvauja dar mažiau. Lietuvoje gyvenantys vengrai tradiciškai susirenka Kalėdų išvakarėse prisiminti vyskupo Mikulo, kuris yra Vakarų pasaulyje Santa Klausu vadinamo Kalėdų Senelio prototipas. „Istorija pasakoja, kad vyskupas Mikulas Kalėdų išvakarėse vaikams našlaičiams į batukus, ant palangės sustatytus, pridėjo dovanėlių – saldumynų. Tai tapo tradicija. Dabar prieš Kalėdas vaikai Vengrijoje turi labai gerai nuvalyti ir nublizginti savo batukus, kad Mikulas į juos įdėtų dovanų. Dažnai vaikai ieško namie kuo didesnių batų ir stengiasi juos pakišti vietoj savo batelių“, – apie vengrišką Kalėdų tradiciją pasakojo pašnekovė.

Lietuvoje gyvenančios vengrų šeimos rugpjūčio 20 dieną mini savo nacionalinę šventę – Šv. Stepono dieną, jis buvo pirmasis Vengrijos karalius, apkrikštijęs šalį ir ją suvienijęs. Tądien minima ir „Naujos duonos“ diena – kai iš pirmųjų šių metų derliaus grūdų kepama duona. Spalio 23-iąją vengrai švenčia savo Nepriklausomybės dieną.

Meilės tremtinė

M. Rubaževičienė sakė, jog gyvendama Lietuvoje ji jaučia, kad lietuviai puoselėja labai šiltus jausmus jos tautiečiams. Moteris svarstė, jog tai gali lemti, kad abi tautos yra nedidelės, per istoriją patyrusios panašių kataklizmų, turėjusios valdovų, dalį kultūros perdavusių iš vienos tautos į kitą. Ir vengrų, ir lietuvių kalbos kitataučiui yra gana sunkios išmokti. „Mano kartos žmonės dar išlaikė gimtąją kalbą, jų vaikai ją taip pat dar moka, bet jau mūsų anūkai vengriškai gali padeklamuoti nebent kokį tėvų išmokytą eilėraštuką ar dainelę padainuoti“, – pabrėžė pašnekovė. Marija su savo vaikais dažniausiai kalba vengriškai, tačiau prisipažino, kad ilgus metus gyvendama lietuviškoje aplinkoje vis dažniau užsimiršta ir namie prabyla lietuviškai.

Marija Rubaževičienė jaunam vengrų kalbos dėstytojui Mate Hegedusui dažnai vertėjauja, nes lietuviškai jis kalba sunkiai.

Marija neslepia ir išdidžiai save vadina meilės tremtine. Išgirdusi šią savoką iš Justino Marcinkevičiaus lūpų, suprato, kad joje telpa jos gyvenimo istorija. Su vyru lietuviu jiedu susipažino studijuodami psichologiją tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). „Mūsų istorija kaip tik iliustruoja tą mano minėtą trauką tarp lietuvių ir vengrų. Su būsimuoju vyru buvo labai lengva bendrauti – mūsų mentalitetas, vertybės labai panašios. Tiesa, yra ir vienas skirtumas, kuris iš pradžių, apsigyvenus Lietuvoje, kiek glumino: vengrai yra emocingesni, apkabinti kolegą ar kitą ne patį artimiausią draugą – mums įprasta. Bet santūrūs lietuviai, kai su jais susidraugauji, tampa tavo bičiuliais visam gyvenimui“, – aiškino pašnekovė. Lietuviškai Marija kalba taip, lyg būtų čia gimusi ir augusi. Bet ji prisipažino, kad jokių kalbos kursų nelankė, o tobulai išmokti kalbą jai padėjo gera klausa.

Marija Rubaževičienė jaunam vengrų kalbos dėstytojui Mate Hegedusui dažnai vertėjauja, nes lietuviškai jis kalba sunkiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"