TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Išmanusis Plungės bibliotekininkių parkas

2016 09 17 6:00
Virginija Liutikaitė (kairėje) ir Violeta Skierienė šalia bibliotekos, įsikūrusios istorinėje laikrodinėje-oranžerijoje, siekia atkurti ir buvusią aplinką. Jūratės Mičiulienės nuotrauka

„Dabar pastato Mykolo Oginskio dvaro parko viduryje pavydi visi aplinkiniai rajonai, o iš pradžių sakė, kas eis taip toli, biblioteką reikia įkurti miesto centre“, – džiaugėsi Plungės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė.

Kai 2009 metais Lietuvoje buvo patvirtinta bibliotekų renovavimo programa, bibliotekininkės atsisakė naujo pastato statybos, o užsidegė atkurti parke nykstančią 1846 metais grafo Nikolajaus Zubovo statytą laikrodinę ir į ją perkelti biblioteką. Prieš tai dvarą valdė Platonas Zubovas. Zubovų pilaitė yra seniausias išlikęs Plungės dvaro statinys ir seniausias mūrinis pastatas visoje Plungėje. Kai 1878 metais dvarą iš Zubovų nupirko M. Oginskis, jis prie laikrodinės įrengė dar ir šildomą vasaros oranžeriją egzotiškiems augalams.

Biblioteka – parke

N. Zubovas raudonų plytų pilaitę pastatė žmonos, kuri mirė gimdydama šeštą vaiką, atminimui. Kai jie lankėsi Florencijoje, sutuoktinei labai patiko ten matyti Vekjo rūmai. Itališka architektūra buvo nukopijuota Plungėje. Savo miesto istorija besidominčių bibliotekininkių iniciatyva pastatas renovuotas. 2012 metais į jį įsikėlė biblioteka. Dabar ir jos darbuotojos, ir lankytojai neatsidžiaugia parko kaimynyste. Tai kas, kad negali automobiliu atvažiuoti iki pat bibliotekos durų, kad reikia paėjėti per parką. „Daug kam iš pradžių atrodė, jog tai bus kliūtis. Pasirodo, ne, žmonės vis tiek ateina“, – sakė V. Skierienė.

Parke stovi koplytstulpį primenantis nemokamas knygynėlis: atidarai stiklines dureles, o viduje – miestiečių suneštos knygos. Galima nemokamai pasiimti tą, kurią nori, ir atnešti savąją – gal kitam prireiks. Kūrybingos bibliotekininkės ant parke gulinčių akmenų šiltomis dienomis primėto pagalvėlių, kad lankytojai galėtų ne užsidarę bibliotekoje, o gamtoje knygas skaityti. Ir žmonės noriai čia ateina.

Florencijos rūmų kopija

„Neseniai vienam į Florenciją vykstančiam žmogui įdavėme savo bibliotekos nuotrauką ir paprašėme, kad nuvežtų į Vekjo rūmus, kuriuose dabar įsikūrusi miesto merija. Nuvežė. Italai buvo nustebę, kad Plungėje yra lygiai toks pat pastatas. Mums parvežė Florencijos pastato paveikslą su mero autografu“, – pasakojo V. Skierienė.

Buvusioje oranžerijoje įsikūrusioje bibliotekoje lankytojams demonstruojami išlikusios krosnies, kuri šildė Oginskių retuosius augalus, liekanos. Sulūžę laiptai į laikrodžio bokštelį ir apsaugojo jį nuo vagių. Vilnietis meistras Tadeušas Kvakšys laikrodį restauravo. „Varpas, kuris mušdavo valandas, nebuvo išlikęs. Tačiau atsiradus rėmėjų (viena plungiškių šeima finansavo) Lenkijoje, Zbignevo Felczynskio liejykloje, išlietas ir 130 kg sveriantis varpas. Kai pernai pakėlėme jį į 24 metrų aukštį, senieji plungiškiai negalėjo patikėti, kad laikrodis vis dar veikia. Specialistas bokšte kabojo keturias paras, kol suderino mechanizmą – kad kas valandą muštų“, – aiškino V. Skierienė.

Laikrodis turi ypatingą mechanizmą, vadinamą inkaru. Ne visi meistrai mokėjo tokius daryti. Kas pagamino šį laikrodį, dar nežinoma, tačiau bibliotekininkės domisi, ieško ir tiki, kad išsiaiškins. „Laikrodis į bokštą įkeltas 1846 metais, kai laikrodinė ir buvo pastatyta. O toks mechanizmas Prancūzijoje išrastas 1741 metais. Tai retas laikrodis, Lietuvoje panašus prietaisas dar yra Varniuose“, – teigė V. Skierienė.

Direktorės kabinete yra durelės, kurios visus labai domina. Žmonės klausinėja, kas už jų, gal slaptas baras. „O ten – laikrodžio svarmens šachta. Viena pavojingiausių vietų bibliotekoje. Visiems siūlau įkišti galvą. Viršuje – 105 kg svarmuo, kuris kartais nusileidžia žemyn, – intrigavo direktorė. – Mūsų biblioteka Lietuvoje ir Europoje vienintelė turi bokšto laikrodį. Galiu dar pridurti – ir pasaulyje vienintelė biblioteka, kuri prie bokšto laikrodžio turi varpą, kas valandą skelbiantį laiką.“

Aplink Oginskių dvasia

„Įsikėlę į Zubovų pilaitę suvokėme, į kokį kultūrinį lauką patekome. Juk čia – garsiųjų kunigaikščių Oginskių dvasia. Vieta prašyte prašosi lankytojams teikti ir tai, kas neįeina į bibliotekos funkcijas. Todėl pirmiausia prie senosios laikrodinės pradėjome auginti gėles, kaip buvo ir Oginskių laikais. Dar planuojame atkurti aplink oranžeriją augusį vaismedžių ir vaistinių augalų sodą, – kalbėjo V. Skierienė. – Ėmėmės rinkti informaciją apie parką, o kai surinkome, mūsų bibliotekos informacijos ir mokymo centro vedėjai Virginijai Liutikaitei kilo mintis įgyvendinti išmaniojo parko projektą.“

Visa bibliotekininkių surinkta medžiaga apie 54 ha parką buvo įkelta į virtualią edukacinę-pažintinę programėlę. „Dabar atvykus į parką galima moderniai po jį pasivaikščioti“, – tvirtino projektą įgyvendinusi V. Liutikaitė. Jai talkino bibliotekos kompiuterių specialistas Gražvydas Šaltupis. Į savo išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį atsisiunti programėlę (visa informacija www.plungesparkas.lt) ir vaikščiodamas pagal GPS po parką gauni daug informacijos apie objektus. Toks išmanusis turas labai praverčia smalsiems turistams, nes kol kas puikiai restauruotų dvaro rūmų parke nei informacinių lentelių, nei rodyklių šalia objektų nėra.

„Kartą sutikau besiblaškantį vokietį. Jis internete perskaitė, kad parke yra Perkūno ąžuolas. Atplaukė iš Kylio, atvažiavo į Plungę, atėjo į parką, o kuris medis – neranda. Nuvedžiau, parodžiau. Parkas – senasis alkos miškas, alkavietė, čia daug senų ąžuolų. Kol nėra lentelių ir rodyklių, kiekvienas, naudodamasis išmaniąja programėle, gali be jokio gido pasivaikščioti po parką ir viską apie jį sužinoti“, – tikino V. Liutikaitė.

Išmanioji programėlė leidžia pasirinkti tris maršrutus. Vienas supažindina su parke esančiais ir išnykusiais kultūriniais objektais, kitas – su augalais (parke yra vienintelė Lietuvoje bambukų giraitė), trečias – su gyvūnų kolonijomis (dančiasnapiais, antimis ir šikšnosparniais). „Mums talkino Žemaičių dailės muziejaus, Žemaitijos nacionalinio parko, Klaipėdos universiteto botanikos sodo specialistai, – sakė V. Skierienė. – Labiausiai džiaugiamės, kad projektas pritraukė Plungės bendruomenę. Kreipėmės į žmonės, prašėme atnešti senų nuotraukų. Iš jų sužinojome, kaip anksčiau atrodė daugelis pastatų.“

Programėlė svečiams palydėti

Kaip pasakojo V. Liutikaitė, biblioteka įsikūrusi istoriniame pastate, todėl čia lankosi daug turistų. Visi klausinėja apie pilaitę, apie parką. Ne visada yra žmonių, galinčių svečius pavedžioti. „Todėl labai norėjome sukurti tokią programėlę, kuri palydėtų turistus ir viską papasakotų apie parką bei jo objektus, – aiškino V. Liutikaitė. – Rudenį prie jų atsiras ir informacinės lentelės. Kultūros paveldo specialistai mus šiek tiek pristabdo. Sako, jūs, bibliotekininkės, baikite improvizuoti, čia rimtas reikalas, visi kultūros vertybių objektai turi būti patvirtinti, tik tada galima dėti lenteles. Taigi lentelių palauksime.“

Entuziazmo nestokojančios Plungės bibliotekininkės daro gerokai daugiau, negu joms priklauso. Renovavus Zubovų pilaitę jos išsigando, kad išnyks apleistame pastate gyvenę šikšnosparniai, todėl kreipėsi į specialistus ir parko medžiuose šiems skraidantiems žinduoliams įrengė 50 inkilų.

Vedžiodama po parką V. Liutikaitė pasakojo: „Pažvelkite, kitame Babrungo krante – plačialapiai šaukščiai, augalai įspūdingai dideliais lapais. Ten, kur jie auga, galima spėti, būta dvaro. Skaičiau, kad jų lapus žmonės senovėje naudodavo vietoj tualetinio popieriaus.“ Kurdama išmaniąją programėlę V. Liutikaitė pasikvietė į parką ir arboristų, šie suskaičiavo senuosius medžius. Specialistai rado tris, kuriuos įtraukė į saugotinų medžių registrą.

Bibliotekininkė džiaugėsi, kiek daug visko sužinojusi kurdama išmaniąją programėlę. „Senuose šaltiniuose radau parašyta, kad per Babrungo upelį, kuris vinguriuoja per parką, buvo dar vienas tiltas. Dabar jo – nė kvapo. Šaltiniuose užsimena, jog ponia Oginskienė, nenorėdama visiems matant eiti per miestą į bažnyčią, tuo tiltu tyliai nubėgdavo“, – kalbėjo V. Liutikaitė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"