TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ispanija - kaip močiutė

2009 12 12 0:00
Žurnalistas D.Vičkus iš Ispanijos kuriam laikui buvo grįžęs į Lietuvą, bet vėl išrūko į šalį prie Viduržemio jūros.
Mildos Kazakevičiūtės nuotrauka

32 metų Džiugas Vičkus sako, kad gyvendamas šalyje prie Viduržemio jūros pasijuto it lepinamas vaikas. Čia jis atrado malonumą gyventi. O kai pamatė miestelio aikštėje pagal akordeono muziką šokančias pensininkų poras, pamanė, kad pats norėtų tokios senatvės Ispanijoje.

Šią savaitę pranešta, kad norinčių emigruoti lietuvių per metus padaugėjo penkis kartus. Dar manoma, kad kuo ilgiau gyvenama užsienyje, tuo labiau senka noras grįžti į gimtinę. Ar trečius metus Ispanijoje gyvenantis Džiugas kada nors grįš į Lietuvą? Tai paaiškės perskaičius apie jauno vyro klajoklišką gyvenimą Ispanijoje, kol smegeninė apsisuka ir užsinori stabilumo, apie tai, kaip šioje šalyje lengva bendrauti su aplinkiniais, kai net nesvarbu, kas tavo pašnekovas ir kokio jis amžiaus, apie tenykščius lietuvius, kurie jaučiasi it giminės, bet prisigėrę vieni kitiems "išmala snukius".

- Kodėl nusprendėte išvykti iš Lietuvos?

- Vienu metu Lietuvoje pasidarė labai nyku. Pirmoji jaunystė praėjo. Bendraamžiai susirūpino karjera, pradėjo bambėti, "į vystyklus" įlindo. Nebebuvo įdomu, nors anksčiau Lietuvoje visada būdavau gerų draugų būryje ir tikrai gerai leisdavau laiką. Atvykęs į Ispaniją gyventi pradėjau tarsi iš naujo: kai iš naujo pažįsti žmones, miestą. Iš pradžių šios šalies kultūra labai žavėjo. Labai patiko senukai, išsinešę į gatvę kėdes ir susėdę pasikalbėti. Su ispanais jaučiuosi kaip ką tik išėjęs iš tėvų namų. Norisi pratęsti jaunystę.

- Kodėl pasirinkote Ispaniją?

- Keliavau po Europą, užsukau į mažą miestelį netoli Valensijos. Mes, trys lietuviai ir viena ispanė, vidurnaktį ėjome gatve. Ir išgirdome akordeono garsą. Nusprendėme pasižiūrėti, iš kur jis sklinda. Pamatėme aikštę su daugybe stalų, kažkas groja akordeonu, o aplink šoka pensininkų poros. Prisiminęs mūsų pensininkus, kurie sėdi priešais televizorius ir žaidžia visokius televizijos žaidimus, pasakiau sau, kad ir aš taip, kaip Ispanijos pensininkai, norėčiau praleisti senatvę. Draugai pasiūlė man nieko nelaukti, imti ir kraustytis. Tuomet ir pradėjau ieškoti galimybių išvažiuoti į Ispaniją.

- Kokią galimybę radote?

- Rinko gidus dirbti Ispanijoje. Tokio darbo nenorėjau, bet į atranką nuėjau. Pradėjome kalbėtis su turizmo kompanijos direktoriumi rusiškai, nes ispaniškai nemokėjau. Kai manęs paklausė, ar noriu dirbti gidu jų kompanijoje, prisipažinau, kad ne. Tik sakiau, kad noriu važiuoti į šią šalį. Man pasiūlė reklamos dizainerio darbą Ispanijoje. Kai pasakiau, kad kaip tik moku maketuoti, dirbau maketuotoju viename dienraštyje, pasiūlė kontraktą - 1000 eurų per mėnesį atlyginimą, butą. Taip ir išvažiavau. Pirmuosius tris mėnesius gyvenau netoli Barselonos.

Klajonės

- Kaip sekėsi svetimoje šalyje?

- Susitaupiau pinigų, išėjau iš darbo ir nusprendžiau keliauti po Ispaniją. Taip praėjo dar trys mėnesiai. Apvažiavau beveik visą šalį. Dar du mėnesius gyvenau hipių komunoje šalia jūros. Kai baigėsi pinigai, nuvažiavau į Valensiją. Apsistojau pas gerą draugą ir tapau picų išvežiotoju. Dirbau pusantro mėnesio, kol nukritau nuo motorolerio ir išsinarinau ranką. Avarija įvyko darbo metu, tad man užmokėjo už gydymą. Buvo liūdna, neturėjau ką veikti, tad užsirašiau į čigonų bendruomenę mokyti juos anglų kalbos. Trankiausi po juodaodžių rajoną. Vieną dieną paskambino buvęs darbdavys iš Lietuvos ir pasiūlė grįžti į darbą. Parvažiavus prasidėjo dar didesnis liūdesys. Išbuvau čia penkis mėnesius. Pakeičiau darbovietes, bet po Ispanijos visur Lietuvoje buvo gūdu, nuobodu, liaudis atrodė susitraukusi. Supratau, kad be reikalo išvažiavau iš Ispanijos.

Kaip tik tuomet paskambino vienos kelionių agentūros gidų vadovas ir pasiūlė dirbti gidu Ispanijoje. Vėl grįžau į šią šalį. Barselona, Valensija, Granada, Sevilija, Kordoba, Toledas, Madridas, Saragosa, Kanarų salos. Darbo nedaug, atlyginimas didelis. Dirbdamas gidu, turėjau mintinai išmokti visą Ispanijos istoriją, apie visus garsiausius dailininkus, poetus ir visa kita. Taip per metus pažinau šalį. Vienai Ispanijos žydei net teko papasakoti Ispanijos žydų istoriją.

Vėl grįžau į Barseloną. Apsigyvenau bute drauge su septyniais italais. Buvo "stogą nunešantis" gyvenimas. Greitai supratau, kad ilgai taip gyventi negalima. Išsinuomojau butą ir pradėjau nuomoti kambarius. Prisiklausiau, kad tai geras verslas. Tau nuomininkai sumoka būsto nuomą, o pačiam mokėti nereikia. Tačiau nusibodo kas tris mėnesius nuomininkus keisti ir po metų to buto atsisakiau.

Tada trainiojausi po Barselonos gatves, susipažinau su daugybe žmonių. Pradėjau bendrauti su Barselonos lietuvių bendruomene. Per ją susiradau ir vadybininko darbą vienoje tarptautinėje įmonėje. Suskaičiavau, kad per trejus metus, kai gyvenu Ispanijoje, dirbau 13-14 mėnesių. Visą kitą laiką atostogavau, keliavau. Tiesiog džiaugiausi gyvenimu ir gyvenau.

Išlepina

- Kokia ispanų nuomonė apie lietuvius?

- Ispanijoje pastebėjau, kad čia lietuviai vertinami teigiamai. Jie mus priskiria prie Šiaurės Europos, skandinavų. Dar visi labai čia stebisi, kai pasakau, kad kalbu keturiomis kalbomis, kas Lietuvoje yra normalu. Kartą vakarėlyje mane pristatė: "Čia mano draugas iš Lietuvos. Jis moka keturias kalbas."

- Kokie jums pasirodė Ispanijos lietuviai?

- Visi lietuviai, su kuriais susipažinau Ispanijoje, buvo malonūs. Niekas per daug nesidomi tavo finansine padėtimi. Apskritai Ispanijos lietuviai man yra daug padėję, jie - puikūs žmonės, vieni kitus labai palaiko. Ten esame vos ne giminaičiai. Gal dėl to, kad labai gerai vienas kitą suprantame ir be didelių aiškinimų.

Bet štai padėjau vienam kroatui įsidarbinti su lietuviais - skinti apelsinų. Atvažiavo be dokumentų ir neturėjo darbo. Kurį laiką praleidęs su lietuviais jis man pasakė: "Lietuviai - bepročiai. Geria degtinę, vėliau pasileidžia kažkokią kvailą, primityvią muziką ir verkia, verkia. Paskui išmala vieni kitiems snukius... Jūs nereali tauta." Aš patvirtinau: "Tokia ta Lietuva ir yra!" Iš tiesų lietuviai, kiek pastebėjau, daug geria ir daug "žolės" rūko.

Šiaip Ispanijoje bendrauju su įvairiausių tautybių žmonėmis. Atvažiavusieji iš Rytų Europos Ispanijoje man yra kaip tautiečiai, nes turime daugiau panašumų nei su vakariečiais. Čia bendrauju ir su tokiais žmonėmis, su kuriais Lietuvoje nebendraučiau. Pavyzdžiui, su 50 metų vyru galime sėdėti prie stalo ir šnekėti daugeliu temų. O Lietuvoje niekada neturėjau už save vyresnių draugų. Iš viso su vyresniu žmogumi nebuvo apie ką kalbėtis. Ispanijoje tokių amžiaus barjerų nėra.

Šioje šalyje - totali laisvė. Emigrantas čia nejaučia aplinkinių žvilgsnių. Apskritai gali gyventi kaip nori, nes esi svetimoje šalyje ir tau neberūpi, ką žmonės pagalvos. Lietuvoje ne visada "vienodai šviečia", kas esi, ką veiki ir kaip gyveni.

Esu tik 32 metų. Lietuvoje iš manęs jau reikalautų kaip iš rimto vyro, o Ispanijoje dar vaiku vadina. Lietuvoje brendimas yra forsuojamas. Tai suteikia daug streso. Ispanijoje - ne, čia viskas ateina natūraliai. Subręsti savo laiku. Lietuvoje 23-24 metų žmogus jau turi ką nors pirkti išsimokėtinai, užmegzti nuolatinius santykius ir kurti šeimą, mažiau laiko skirti linksmybėms.

Ispanai labai lepina vaikus. Pirmus metus maniau, kad apskritai jų neauklėja ir neprižiūri. Antraisiais ėmiau manyti, jog tai - ne mano reikalas. O trečiaisiais žiūriu ir galvoju, kad jie elgiasi teisingai.

Lietuvoje vis girdi: "Jonuk, Onyt, nerėk, valgyk..." O čia vaikai būriais klykia, bėga. Pavyzdžiui, kokiame nors bare barmenas svetimą vaiką pakelia ant rankų, žaidžia su juo. Kur Lietuvoje taip pamatysime? Mus griežtai auklėjo, spaudė, vis reikalavo. Taip tapome drausmingesni, galbūt labiau išsimokslinę. Tačiau ar laimingesni? Kita vertus, lietuviškas užgrūdinimas praverčia. Esame stipresni ir atsparesni. Ispanija labai išlepina. Lietuva yra kaip tėvai, reikalauja, o Ispanija - kaip močiutė, tik lepina. Charakterį gadina, bet gyventi malonu.

Trumpai

* 32 metų D.Vičkus Ispanijoje gyvena trečius metus. Lietuvoje baigė istorijos studijas, dirbo žurnalistu Lietuvos dienraščiuose.

* Nuo gimtinės jis neatitrūkęs. "Pradėjau lietuvišką poeziją skaityti. Atsivežiau į Barseloną draugo Rimvydo Stankevičiaus dovanotas tris knygas. "Baisiai Lietuvos pasiilgstu", - sako.

* Jis mano, kad kada nors grįš: "Dabar svarstau, kad vis dėlto senatvę norėčiau praleisti Lietuvoje. Manau, verta išvažiuoti vien tam, kad ją pamiltum."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"