TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Išsprūdo iš mirties kilpos

2010 05 24 0:00
J.Kumpikevičius apie 1934 m.
Giedrės Kumpikaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Buvo praėję vos aštuoni mėnesiai, kai tuometinėje Vokietijos teritorijoje, įveikę Atlanto vandenyną, žuvo legendiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Dar vienam lietuviui Julijonui Kumpikevičiui-Kumpikui (1910-1985) pasisekė - jo lėktuvėlis ištrūko iš priverstinės mirties kilpos.

Pirmoji oro kelionė Praha-Kaunas neseniai vėl prisiminta, mat buvo minimas J.Kumpikevičiaus gimimo šimtmetis. Iš Mažeikių kilęs žemaitis nuo jaunumės mėgo mechaniką. Kai buvo šešiolikos, tėvas, malūno savininkas, nupirko jam seną fordą. Vaikinas mašiną išmontavo ir vėl surinko. Taip į technikos pasaulį paniro visa galva. Tarnaudamas kariuomenėje buvo geras lėktuvų mechanikas, tačiau jam nepavyko patekti į karo lakūnų kursantų būrį. Nepasisekė įstoti ir į Lietuvos aeroklubą, nes Julijonas neįstengė sumokėti būtino įnašo. Tada jis suprato, kad Lietuvoje negalės išmokti skraidyti.

Svajonės krikštatėvis

Atlikęs karinę prievolę, J.Kumpikevičius gavo vairuotojo vietą Užsienio reikalų ministerijoje ir vežiojo patį ministrą Dovą Zaunių. Vaikinas prisipažino viršininkui norįs skraidyti ir buvo išsiųstas dirbti į Lietuvos ambasadą Prahoje. Ten sparčiai kūrėsi aviacijos klubai, į kuriuos be didelių formalumų priimdavo sveikus jaunuolius. l932 metų kovą Julijonas išvažiavo. Padedamas vieno čekų aviacijos karininko, įstojo į Tomašo Masaryko lakūnų mokyklą.

Po keturių dešimtmečių savo prisiminimuose išeivijos žurnale "Karys" Julijonas parašys: "Trisdešimt ketvirtų metų sausio mėn. 21 d. atvykau į Kbelsky aerodromą atlikti skraidymą ir išlaikiau egzaminą labai gerai. Po dviejų dienų išlaikiau ir skraidymo taisyklių egzaminą čekų kalba. Dabar jau turėjau čekų civilinio lakūno liudijimą. Buvau pirmas svetimtautis tą atsiekęs."

O tada užvaldė didžiausia svajonė - pačiam parskristi į Kauną. Bet kaip ją įgyvendinti? Iš kur gauti lėktuvą? Aerodromo pakraštyje dunksojo senas mokomasis nenaudojamas lėktuvas, kurį reikėjo rimtai remontuoti. "Kreipiausi į Lygą (ček. Masarykova letečka lyha, - aut.), kad parduotų man lėktuvą. Atsakė, kad neturi teisės, nors niekas ir nenorėjo juo skraidyti. Bet jei aš paaukočiau tūkstantį kronų, lėktuvas būtų mano. Tokiu būdu pasidariau savo lėktuvo savininku."

"Šmolikas" atgijo

"Letov Š-18" - dvivietis biplanas, sukurtas čeko Aloyzo Šmoliko, ir lakūnų populiariai vadintas vien konstruktoriaus pavarde "Šmolik". Liemuo dengtas medine klijuote, sparnai ir uodegos plokštuma aptraukti drobe. Lėktuvo ilgis - beveik septyni metrai, sparnų - dešimt. Lėktuvas turėjo vieną šešiasdešimties arklio galių variklį, koks būna dabartiniame nedideliame automobilyje. Ore jis galėjo pasiekti 140 kilometrų per valandą greitį ir nuskristi 325 kilometrus. Remontas Julijonui užtruko keletą savaičių. Teko įdėti atsarginį benzino baką ir pompą spaudimui palaikyti, sureguliuoti kompasą.

Vakarienė pas grafą

1934 metų kovo 5-osios vidurdienį Julijonas pakilo iš Kbelskio aerodromo Prahoje, turėdamas tikslą pasiekti Kauną, skrendant per Čekiją ir Vokietiją. Priartėjęs prie Bohemijos kalnų, lėktuvas pateko į didelę audrą. "Darau ratus, kad paimčiau didesnį aukštį, bet mano "šmolikas" nelabai klauso. Pamačiau upės vagą, nutariau ja pasinaudoti ir pralindau tarp kalnų."

Vokietiją jis pasiekė ištrūkęs iš audros, bet ties Drezdenu pakliuvo į tirštą rūką. Pamatė šviesėjantį dangų šiaurėje ir patraukė ten. Staiga propeleris sustojo. Reikėjo sklęsti ir, sukant ratus, leistis. Laimė, apačioje gana didelis laukų plotas, o netoliese gražūs rūmai. Julijonui pavyko laimingai nutūpti...

"Nespėjus man išlipti iš lėktuvo, atlėkė sunkvežimiukas su vyrais nacių partijos pareigūnų uniformomis. Aš buvau suimtas kaip šnipas. Paklausė, ar turiu revolverį, fotoaparatą. Pasirodo, aš nutūpiau netoli Neubergo prie grafo von Noimano dvaro. Paskambinę į Berlyną išsiaiškino, kad aš ne šnipas."

Pasisukus reikalams maloniojon pusėn, vietinis mechanikas padėjo pašalinti gedimą. Pasirodė, kad viršutiniai bakai nepadavė benzino, o atsarginis - pustuštis. Jau buvo pavakarys, ir toliau skristi "dienos paukštis" nebegalėjo. Tiesiog iš dangaus nukritusį svečią grafas priėmė pavakarieniauti ir pernakvoti. "Tai nebuvo vakarienė, bet tikras balius. Be šeimininko, prie stalo susėdo dar apie trisdešimt aukštų karinės organizacijos SA pareigūnų. Greitai prasidėjo dainos. Visos kariškos. Savininkas ir jo svečiai labai įsilinksmino. Ragino ir mane, bet aš buvau santūrus. Išgėriau keletą stikliukų iš mandagumo."

Pasitiko konsulas

Kitą rytą, kovo šeštąją, gavęs benzino ir padėkojęs grafui von Noimanui už svetingumą, Julijonas apsuko ratą virš dvaro, kaip buvo prašytas, ir patraukė Štombergo link, kur veikė aerodromas. Po kokių dvidešimt penkių kilometrų vėl ėmė strigti benzino padavimas. "Motoras visai nesustojo, bet neturi jėgos. Reikia tūpti ir vėl. Apačioj pamačiau rikiuotėje apie šimtą vyrų, darančių pratimus. Tai būta SA jaunimo pratimų aikštės."

Vėl prisistatė karininkai ir vos jo neareštavo, kol atvažiavo policija ir paaiškino, kad rytą šis lėktuvas pakilo iš grafo von Noimano dvaro.

Galima suprasti pareigūnų dirglumą, nes prieš aštuonis mėnesius tuometinėje Vokietijos teritorijoje žuvo S.Darius ir S.Girėnas. Būta spėlionių, kad juos pašovė vokiečiai. Ir dėl to jie smarkiai nervinosi, nors ir nebuvo aišku, ar tikrai prikišo nagus.

Išaušus trečiai kelionės dienai pūtė stiprus vėjas ir lijo. Tačiau palaukęs keletą valandų Julijonas nutarė skristi toliau. "Vėjas pūtė į nugarą. "Šmolikas" skrenda puikiai, apsisukimai tvarkingi, tik lėktuvą šiek tiek pasvaido. Nutūpęs Štolbe, prisipyliau pilnus bakus ir išskridau Karaliaučiaus link. Tas pats oras, persunktas lietaus, tik vėjas sumažėjo. Jau darosi tamsoka. Apačioj tik balos ir atskiri medžiai, tinka tik briedžiams veistis." Dancige (dabar Gdanske - aut.) jis nutūpė temstant. Patikrinęs alyvą ir prisipylęs benzino, nuvažiavo nakvynės.

Kovo 8-osios rytą prabudo pasiryžęs tądien pro Karaliaučių pasiekti Kauną. Karaliaučių priskrido apie dvyliktą valandą. "Gavęs šviesas, kad galiu tūpti, nusileidau. Išlipęs iš lėktuvo labai nustebau, kad manęs laukė Lietuvos generalinis konsulas Jonas Budrys su žmona ir sūneliu. Kol man pylė benziną, konsulas pasakė, kad oro daviniai nėra geri. Atsakiau, kad Lietuvos siena jau netoli, tikiuosi laimingai pasiekti."

Iš trečio karto

Paskridęs nuo Karaliaučiaus dešimtį minučių, lakūnas priartėjo prie juodų debesų. Sukti atgal? Kairėje sumėlynavo šviesesnis dangaus plotas, pasuko į ten. "Atitaisiau kompaso kursą link Kauno. Skrendant prie Smalininkų, pamačiau apačioje Lietuvos trispalvę ant muitinės. Po manim - puikus Nemuno vanduo, nutariau prisilaikyti jo vagos, kad, reikalui ištikus, galėčiau nutūpti ant smiltyno. Netoli Kauno pasidarė labai vėjuota. Staiga stiprus vėjas mano lėktuvą apvertė ir aš papuoliau į mirties kilpą."

Julijonas iš visų jėgų bandė suvaldyti lėktuvą, bet vis nesisekė. "Aukštis krito ir jau buvo iki aštuoniasdešimt metrų, ir dar vis negalėjau ištiesinti lėktuvo. Mačiau žemę, greitai artėjančią prie manęs. Pagaliau iš trečio karto atverčiau lėktuvą ir pamačiau aerodromą priešais mane." Lakūnas sėkmingai nutūpė, išlipo iš lėktuvo, ir jį apsupo didelis būrys žmonių. "Pranešė, kad man paskirti kambariai "Metropolio" viešbutyje ir kad tą vakarą mano garbei bus iškili vakarienė. Man buvo suteiktas pirmojo Lietuvos civilinio tarptautinio lakūno vardas ir paskirtas tūkstantis litų."

Greičiausia sunaikino

Trumpai paviešėjęs Lietuvoje J.Kumpikevičius susirengė keliauti atgal į Prahą. 1934 metų kovo 24 dieną susitvarkęs skrydžio dokumentus pakilo iš Aleksoto ir patraukė Vokietijos link. Netoli valstybių sienos sugedo variklis, tačiau pavyko laimingai nusileisti aikštelėje prie Alvito. Lėktuvas buvo atgabentas į Kauną, o Julijonas, traukiniu nuvykęs į Prahą, sutvarkė reikalus, kad ir toliau galėtų juo naudotis. Vėliau. J.Kumpikevičius uždarbiavo juo skraidindamas žmones. Po poros metų šeimininkas lėktuvą pardavė Lietuvos aeroklubui. Atgavus Vilniaus kraštą, "šmolikas" skraidė Aukštagirio sklandymo mokykloje. Prasidėjus sovietinei okupacijai buvo atskraidintas į Kirtimų aerodromą. Tolesnis lėktuvo likimas nežinomas. Gali būti, kad jis tuomet išgabentas į Vokietiją arba, ko gero, kaip pasenęs sunaikintas.

Atsidūrė Amerikoje

"Kai vokiečiai užėmė Lietuvą 1941 metų vasarą, mano tėvelis liko savo darbe kaip transporto viršininkas ir susitrumpino pavardę į Kumpikas, - pasakojo niujorkietė filologijos daktarė Giedrė Kumpikaitė, sukūrusi pilno metražo dokumentinį filmą apie tėvą "Sparnams prisiminti". - 1944 metais, kai grėsė, kad rusai vėl užims Lietuvą, mano tėvelis manė, kad šį kartą jie pasiliks ilgai. Todėl tėvai susipakavo lagaminus ir išvažiavome į Vakarus."

G.Kumpikaitės teigimu, jau gyvendamas Amerikoje, tėvas mėgdavo žvejoti toje vietoje prie "Floyd Bennett Field" aerodromo, iš kurio lemtingo skrydžio kilo S.Darius ir S.Girėnas. Į tas išvykas dažnai imdavo ir Giedrę. "Taip aš išmokau žvejoti, - prisipažino. - Amerikoje tėvelis dirbo įvairų mechaniko darbą, bet daugiau skraidyti jam nepavyko."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"