TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ištekėti nebuvo svarbiausia

2009 07 25 0:00
V.Eringytė net laisvalaikiu kaip ginekologė dalija patarimus.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Veiklios, įdomios, simpatiškos. Sėkmingai siekiančios tikslo. Vyro šalia nėra. Viskuo sugeba pasirūpinti pačios. Tokios yra LŽ kalbintos pašnekovės. Ir dar. Šios moterys neišsisukinėja nuo klausimų apie tai, kodėl neištekėjo ir gyvena vienos. Toks įspūdis, kad jokių kompleksų neturi - šneka nuoširdžiai ir atvirai.

Kiekvienos pašnekovės teiraujuosi, ar neužknisęs klausimas apie tai, kodėl neištekėjo. Ginekologė Vaiva Eringytė purto galvą ir juokiasi: "Ne... Tačiau pastebėjau, kad dažniausiai tą nori sužinoti žurnalistai." Žinoma muzikologė Zita Kelmickaitė apskritai klausimą praleidžia pro ausis ir pradeda aiškinti, kodėl neturi šeimos. O etnologė Gražina Kadžytė sako nebeatsimenanti, kada kas nors tuo domėjosi.

Tačiau mes kalbamės ne tik apie tai - užgriebiame plačiau. Pasakojame, kam jos skiria visą savo laiką. Mūsų herojės - labai skirtingos. Bendra yra tai, kad visos yra panašaus - brandaus amžiaus.

Kas yra žvaigždė?

Kai vienas interneto portalas ginekologei V.Eringytei pasiūlė dalyvauti akcijoje "Pietūs su žvaigžde", ši paklausė: "O kas bus ta žvaigždė, su kuria pietausiu?" Ir išgirdo atsakymą: "Jūs. Jūs esate ta žvaigždė!"

V.Eringytė iš tiesų yra populiarus žmogus. Internete apie ją galima rasti daug komentarų. Didžiuma yra teigiami. Minima, kad ši ginekologė yra maloni, lengvai bendraujanti, gera jaunų panelių patarėja. V.Eringytės teiraujuosi, ką dar galėtų apie save papasakoti. Pirmiausia pašnekovė pabrėžia, kad ne visi apie ją atsiliepia gerai. "Komentatoriai šiek tiek kimba", - nusišypso. Patvirtina, kad dažniausiai bendrauja lengvai, nors jeigu pašnekovas nepatinka, su tokiu gali visai nekalbėti. "Esu linksmas žmogus. Kol kas", - ironizuoja.

Sakau žinanti, kad ji apie 20 metų rūkė, vėliau metė. Nevairuoja automobilio. Turi antsvorio. Kokių dar yra netobulumų, silpnybių? "Kartais graužiu nagus. Kartais mėgstu patinginiauti, - atvirai kalba pašnekovė. - Daugiau nežinau."

"Ukolai" lėlėms

Apie visa tai su penkiasdešimtmete ginekologe šnekamės jos privačiame kabinete sostinės Daugėliškio gatvėje. Taigi klausiu ir apie profesiją. V.Eringytė sako visada žinojusi, kad bus medikė. "Nuo vaikystės neįsivaizdavau savęs, turinčios kokią nors kitą profesiją", - paaiškina. Būdama mergaitė, ji žaisdavo ligoninę, vaizduodavo "daktarę", lėlėms "darydavo ukolus" - neva leisdavo vaistus. Vaivos sesuo Elena irgi pasirinko medikės profesiją. Nieko nuostabaus, mat jų mama - gydytoja. Todėl V.Eringytė tvirtina, kad potraukis medicinai paveldėtas genetiškai. Tik šviesaus atminimo tėvas nebuvo medikas. "Mano šeima ypatinga. Manau, kad tokių Lietuvoje daugiau nėra, - tikina V.Eringytė. - Tėvai buvo partneriai. Draugai. Pagalbininkai. Tėtis sudarė sąlygas mamai tobulėti, iškilti. Jis buvo krikščioniško auklėjimo. Žmogiškumo pavyzdys."

Nuo ryto iki nakties

"Medicina yra gyvenimo būdas", - įsitikinusi pašnekovė. Anksčiau V.Eringytė dirbdavo ne tik dieną, naktimis ji budėdavo - iš pradžių Šv. Jokūbo ligoninėje, vėliau Vilniaus miesto universitetinėje Antakalnyje. Pastarosios akušerijos skyriuje dirba ir dabar, tik dienomis. Popietėmis priima lankytojus privačiame kabinete, todėl dažniausiai namo grįžta vėlai vakare. Keliasi šeštą valandą ryto ir skuba ligoninėn. Laisvalaikio ne kažin kiek lieka, o ir tas su darbu susijęs. Tiksliau, su noru pagelbėti. Yra gydytojų, kurie laisvalaikiu darbo reikalais telefonu bendrauti nelinkę. V.Eringytė mobiliojo telefono niekada neišjungia. "Visada esu pasiekiama, - tvirtina ji. - Man galima paskambinti ir pasitarti. Klausimų užduoti nori ne tik panelės. Pastaruoju metu vis dažniau kreipiasi vaikinai."

Ginekologė konsultuoja ne tik telefonu. Internetu ji taip pat bendrauja su tais, kuriems reikia patarimo, o gal ir pagalbos. Grįžusi namo V.Eringytė įsijungia kompiuterį ir atsakinėja į atsiųstus klausimus, konsultuoja. Į ginekologę kreipiasi daug žmonių - per metus jai atsiunčia apie penkis tūkstančius klausimų. Nuostabiausia, kad visa ši "užklasinė" veikla - negaunant jokio atlygio. "Man tai teikia pasitenkinimą. Vadinu tai savo pašaukimu", - teigia V.Eringytė. Štai neseniai su kitomis autorėmis išleido mergaitėms skirtą knygą "Nuo ančiuko iki gulbės". Ten irgi galima rasti gerų patarimų.

Patogu gyventi

Namie Vaivos laukia vienintelė būtybė - katytė Bekė. "Vardą pati sugalvojau. Ji yra maža, pilka katė. Panaši į rusišką mėlynąją. Gimusi iš meilės. Beveislė", - apibūdina pašnekovė. V.Eringytei svarbu, kad namie būtų jauku ir patogu gyventi. Interjero stiliai ar mados jai nerūpi. Televizorių, dujinę plytelę ar virdulį keistų tokiu atveju, jei anie sugestų.

"Žmonių, su kuriais bendrauju, yra daug. Artimų bičiulių mažai", - teigia V.Eringytė. - Bičiuliai mėgsta pas mane svečiuotis, nes mano namuose gera." Dauguma jos draugų yra medikai.

Lemia aplinkybės

V.Eringytė turi mėgstamą darbą, jaukius namus, artimų bičiulių, yra populiarus ir mėgstamas žmogus. Ar moteris mano, kad likimas ją dosniai apdovanojo? "Man pačiai dažnai kyla toks klausimas - esu laiminga ar ne? Manau, kad yra pusiausvyra. Mat dėl vienų dalykų esu laiminga, dėl kitų - ne, - tvirtina ji. - Labai daug kas priklauso nuo aplinkybių."

Pašnekovei sakau, kad noriu pašnekėti apie subtilų dalyką - kodėl yra netekėjusi. Juk pati kilusi iš darnios šeimos, tėtis ir mama puikiai sutarė. Gal pati šeimos nesukūrė, nes per daug laiko visada atima darbas? O galbūt tiesiog prasilenkė ar iki šiol nesusitiko su tokiu vyru, kuris būtų tarsi antroji neatskiriama pusė?

"Kaip sakiau, manau, kad viską lemia aplinkybės. Yra žmonių, kuriems jos nesusiklosto palankiai. Visada buvau ir būnu moteriškoje aplinkoje. O dar yra likimas: vienai skirta ištekėti, kitai - sukurti šeimą, bet vėliau išsiskirti, dar kitai - likti vienai, dar kuriai nors - būti vienuole", - mano V.Eringytė. Anot moters, likimas gali būti nubrėžtas vos ne nuo gyvenimo pradžios. Ir jis viską įdomiai sudėlioja. Jei gyvensi pagal likimą, viskas bus gerai.

"Man labai patinka vyrai. Kiekviename įžvelgiu ir žmogų, ir vyriškį", - tikina V.Eringytė. Tačiau prisipažįsta, kad tokio, nuo kurio iš meilės susisuktų galva, nebuvo sutikusi. Gal dar atsiras? "To nesvarstau. Nemanau, kad taip gali nutikti. Tikriausiai toks mano likimas - būti vienai, - sako moteris. - Ar man gera be šeimos? Nei taip, nei ne. Prisitaikiau prie tokio gyvenimo, ir man patogu."

Vienišių amžius

V.Eringytė nesupranta, kaip galima turėti vyrą "dėl akių", tik tam, kad pasikeistum pavardę ar formaliai nebūtum viena. "Manau, kad visos moterys, kurios taip daro, yra nelaimingos. Mat išteka per anksti arba ne už to vyro", - sako ji.

Pašnekovė teigia, kad Lietuvoje apskritai yra moterų perteklius. O kuo moteris vyresnė, tuo jai sunkiau rasti laisvą vyrą. Anot V.Eringytės, vienam vidutinio amžiaus vyrui tenka apie 200 moterų - našlių, išsiskyrusių, senmergių ir t. t. "Apskritai manoma, kad XXI amžius bus vienišų žmonių era, - kalba ji. - Anksčiau moterys tekėdavo iš išskaičiavimo, nes vienos negalėdavo pragyventi. O dabar gali, nors vienai gyventi ekonomiškai gal ir sunkiau. Vis dėlto vienišių atsiranda vis daugiau."

Mobilusis telefonas

Zitą Kelmickaitę trumpai galima pristatyti taip: muzikologė, Lietuvos televizijos (LTV) laidų vedėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytoja, be to, dirba Vilniaus miesto taryboje, dažnai kviečiama į įvairias vertinimo komisijas, turi daug bičiulių, namo grįžta vėlai.

Susitariame susitikti prie LMTA durų. Z.Kelmickaitė atskuba kalbėdama mobiliuoju telefonu. Pasirodo, pakeliui duoda interviu kitam žurnalistui. Vienoje auditorijoje susėdame pašnekėti. Nespėjus baigti pokalbio, Z.Kelmickaitės telefonas vėl suskambės ir ji išskubės kažkur kitur.

Vietoj atominės elektrinės

Taigi šnekuosi su 57 metų moterimi, kuri visada turi daug veiklos. "Tą mano savarankiškumą ir veiklumą reikėtų gesinti. Paleisti šaltą dušą, - beveik rimtai sako Z.Kelmickaitė. - Kodėl? Na, kam reikalingos veiklios ir entuziastingos moterys? Niekam. Tiesiog pati sau prisidarai problemų, mat tada kitiems atrodo, kad gyvenime viskas lengva." Ji primena posakį, kad veikli boba vietoj atominės elektrinės galėtų elektrą gaminti. Tačiau muzikologė tuoj pat paaiškina, kad kitokia negalėtų būti. Mat yra iš prigimties energinga. Sako, jei būtų įmanoma laiką atsukti atgal, nieko nekeistų, gyventų taip pat.

Smalsauju: ar ji kada nors pavargsta? "Taip. Labai, - patvirtina pašnekovė. - Nepanašu? To niekas nepastebi. Kodėl turėtumėte matyti mane pavargusią? Nė velnio. Ramią pamatysite, kai būsiu pašarvota. O gal mane apskritai sudegins." Z.Kelmickaitė žada taip ir gyventi: nenustygdama vietoje degti degti, kol galiausiai sudegs.

Naktinių marškinių diena

Kai pavargsta, moteris užsidaro bute ir būna "pati su savimi". Nors Z.Kelmickaitė mėgsta bendrauti ir vadina save minios žmogumi, į namus kompanijos neužgriūva. Tam tinka miestas. Anot muzikologės, namai yra šventa vieta, o ne koks nors traukinio vagonas. Jie turi kvepėti maistu ir būti jaukūs. "Ar tvarkingi? Kaip čia pasakius... - šelmiškai prisimerkia pašnekovė. - Grįžtu vėlai, ne visada turiu tam laiko."

Vis dėlto tai yra pati geriausia vieta ilsėtis. Būdama namie, Z.Kelmickaitė mėgsta pasigaminti skanaus valgio, tarkime, balandėlių ar džiovintų baravykų sriubos. Sako maistą ruošianti su meile. "Oi, kaip namie gera. Visą dieną galiu praleisti nenusivilkusi naktinių marškinių. Smagu, - tikina pašnekovė. - Ar retai taip būna? Retai. Gyvenimas neleidžia ilgai ilsėtis, už ausų ištraukia."

Z.Kelmickaitė supranta, kad skubėjimas nėra geras dalykas. Mat nutolstama nuo draugų, rečiau su jais susitinkama. "Po ilgesnės pertraukos pamatai, kaip vienas ar kitas bičiulis paseno. Kartais nežinai, kad kas nors susirgo. O pagelbėti negali, nes tas žmogus nesikreipia, nes ryšiai nutrūkę, nes retai sueiname, - atsidūsta pašnekovė. - Dabar žmonėms bendravimo reikia kaip duonos. Manau, kad šiuo metu esanti krizė yra gal ne Dievo rykštė, o malonė - padės atsigręžti vieniems į kitus. Skirti svarbius dalykus nuo nesvarbių. Prisiminti, kad esama bičiulių, draugų. O jei neturi kokio daikto - na ir kas, galima ir be jo apsieiti."

Neturi būti prėska

"Nemėgstu nieko prėsko - maisto, gyvenimo, žmonių", - tvirtina Z.Kelmickaitė. Gyvenimą ji lygina su filmu, kai įdomus herojus ar dramatiška istorija palieka įspūdį, įsimena ir net dvasiškai sužeidžia. O "muilas", kad ir kaip kvepėtų, tuoj pat pasimiršta.

Z.Kelmickaitė šypsosi sakydama, kad ji nėra tobula, įsitikinusi, kad tokių žmonių apskritai nebūna. Ir pačiai patinka ryškios, įdomios, talentingos asmenybės. "Tokie žmonės, kurie yra nenuolaidūs, pasiutę. Labai smagu suremti ragus", - tikina muzikologė. Kai teiraujuosi, kaip reaguoja, kai pačią kas nors pavadina pasiutusia, Z.Kelmickaitė juokiasi. "Tokia ir esu", - sako.

Nesutverta šeimai

Z.Kelmickaitė šeimos - vyro ir vaikų - neturi, gyvena viena. "Kartais apie tai galvoju, - sako Z.Kelmickaitė. - Šeimai turi atiduoti labai daug. Negali norėti būti visur, daug ką veikti, ir viską suspėti. Nežinau, gal nesu sutverta šeimai."

Ar Z.Kelmickaitė buvo sutikusi vyrų, dėl kurių jos širdis suvirpėdavo iš meilės? "Žinoma, sutikau. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad virpuliai ir liko virpuliais, - atvirai sako ji. - Tai buvo ir mano sprendimas. Tarkime, jūs galėtumėte bandyti mane supiršti su vyru, turinčiu geras pajamas, gražiu, protingu, įdomiu. Nežinau, ką daryčiau. Čia reikia pasiryžimo. Juk matyčiau jį kiekvieną dieną."

Gal vienai gyventi įpratusiai moteriai būtų sunku pakeisti savo įpročius? Muzikologė purto galvą. Patikina, kad yra lengvai bendraujantis ir prisiderinantis žmogus. Teigia nesanti reikli. "Nieko nenoriu perdarinėti. Kai kurios moterys sako, kad vyrą reikia "pasidaryti". Man tokio nereikia, jei jis dar "nepasidaręs", - juokiasi. Ji sako vyrus gerai perpratusi, jaučia, kuris yra šeimos žmogus, o kuris gali būti tik meilužis.

Pašnekovės klausiu: ar tiki, kad niekada nevėlu rasti gyvenimo draugą ir sukurti šeimą? "Nieko negali žinoti", - atsako Z.Kelmickaitė.

Atsakingas dalykas

Muzikologei niekada nekilo minčių turėti sutuoktinį tik "dėl akių". "Mama juokais sakydavo, kad duočiau savo pasą, o ji mane su kuo nors "surašys", nes aš niekada neturiu laiko, - šypsosi Z.Kelmickaitė. - Tačiau man santuoka yra labai atsakingas dalykas. Ne toks, kad jei nepasisekė, pykšt - ir išsiskyrei. Paskui pykšt, kitą pasiėmei. Tai nerimta."

Jai džiugu matyti poras, kurios daug metų gyvena kartu, kai sutuoktiniams gera būti drauge, kai vienas apie kitą sako - mano žmogus. "Pažįstu labai daug porų. Tačiau tokių, kurie gyvena su savo žmogumi yra tik vienetai, - tvirtina Z.Kelmickaitė. - Dažniausiai kartu gyvena dėl vaikų, pinigų, socialinių garantijų ir dar ko nors. Bendras būna tik fasadas, o viduje - daug skausmo, neteisybės, melo."

Vienas noras

Taigi Z.Kelmickaitė šeimos neturi. Tačiau jai ir taip smagu gyventi. "Į renginius keliauju viena ir visai dėl to nesisieloju. Smagiai nužingsniuoju, su visais pasišneku. Tik pernai į prezidento priėmimą pasikviečiau kartu eiti brolį. Pasakiau: išvesiu tave viešumon", - juokiasi muzikologė. Jos brolis - žinomas poetas Edmondas Kelmickas.

"Man patinka taip gyventi. Žmogui negali būti nesmagu, reikia matyti pozityvius dalykus, - tikina muzikologė. - Ko norėčiau? Jei turėčiau labai daug pinigų, užsiimčiau labdaringa veikla. Man tai patiktų. Norėčiau prisidėti ir žmonėms daryti gera." Anot pašnekovės, paramos reikėtų ir talentingiems vaikams, kad galėtų siekti mokslų, ir garbaus amžiaus žmonėms, neturintiems kur ir už ką leisti laisvalaikio. Z.Kelmickaitę liūdina, kad senjorai mažai kam rūpi. Jie nėra tie, kurių nuotraukas spauda dėtų į pirmuosius puslapius. "Kad ten patektum, turėtum būti ką nors nusmaugęs, arba pametęs ar radęs "staniką" su briliantais, - mano pašnekovė. - Kitaip esi visiškai neįdomus. Nors būtent tie žmonės yra tikrieji deimantai."

Kaip ir krikštamotė

Gražinai Kadžytei žurnalistai dažniausiai skambina ir prašo komentarų prieš tokias šventes kaip Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Sekminės, Joninės... 54 metų moteris yra tremties kūdikis. Ji gimė Rusijoje, Krasnojarske. G.Kadžytei labiausiai rūpi mūsų tautinės kultūros klodai. Kaip etnologė į istoriją ji žvelgia per žmonių gyvenimus, tradicijas. Kadangi moteris šeimos neturi, visą save atiduoda veiklai.

Gegužės pabaigoje G.Kadžytė palaidojo savo krikštamotę, gyvenusią beveik 99 metus. "Ji buvo netekėjusi. Gal pasitvirtino, kad "krikštavaikis nusikrikštija", - šypsosi pašnekovė. Anot jos, tokios moterys labiausiai rūpinosi jų giminės moraliniu ir net materialiniu būviu, sugebėdavo kitus sutaikyti, sekti, kad viskas būtų teisinga ir tvarkinga. G.Kadžytės tėvai niekada jai nedarė spaudimo, kad turėtų ištekėti.

Pati sau

Parėjusiai namo moteriai ilgu nebūna. "Man tai yra vieta pernakvoti, - teigia G.Kadžytė. - Ir pailsėti nuo bendravimo. Kitas dalykas, kad nesu visai viena. Pas mane gyvena mamutė." Tik šiuo metu G.Kadžytė viena, nes mama išvažiavusi į kaimą.

"Jei moteris sako esanti vieniša, gal ji nėra veikli ir energinga, todėl taip jaučiasi. Gal dar nėra atradusi, kam skirti savo gyvenimą. Kaip aš apie save sakau? Esu pati sau", - šypsosi pašnekovė. Jai niekada nekilo minčių turėti vyrą "dėl akių". Tačiau juokiasi girdėjusi, kad kai kurios moterys dėl tariamo prestižo siekia turėti ir vyrą, ir meilužį. G.Kadžytės manymu, neverta laiko eikvoti net dėl to, kad įsitikintum, vienas, kitas ar trečias gyvenime sutiktas vyras galėtų būti tau skirtasis.

Galbūt ji tiesiog prasilenkė ar dar nesusitiko su tokiu žmogumi? G.Kadžytė teigia, kad tai niekada jai nebuvo svarbiausias dalykas. Kai baigė universitetą, jai rūpėjo kraštotyros ekspedicijos. Kartais pagalvodavo: jei ištekėtų, nebegalėtų tiek keliauti. "Matyt, jau tada mano gyvenimas buvo orientuotas į ten, kur esu dabar", - mano Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbanti etnologė. Ji tikina jaučianti pilnatvę dėl to, kur dirba ir ką veikia.

Klausiama, kokie vyrai labiausiai patinka, atsako vienu žodžiu: "Protingi." Teiraujuosi, ar kada nors G.Kadžytė degė meilės liepsna? Moteris sako, kad kibirkščių yra buvę, bet didelės ugnies - ne. Ir nebemano, kad tokia galėtų kilti. "Galiausiai antroje gyvenimo pusėje žmogus jau susiformuoji. Todėl man dabar būtų sunku įsivaizduoti save ištekėjusią, - tvirtina pašnekovė. - Būtų sudėtinga, nes reikėtų labai daug ką keisti. O kam, kai dabar viskas taip aišku ir patogu?" G.Kadžytei niekada nerūpėjo, ką žmonės pagalvos ar pasakys dėl to, kad ji neturi šeimos. Svarbiausia, kad ji pati savimi pasirūpina ir nuo nieko nepriklauso.

Noras būti šeimininke

Etnologės prašau papasakoti, koks požiūris į netekėjusias moteris atsiskleidžia tautosakoje. "Jei peržvelgtume visą tautosakos klodą, pasaulėžiūros semiamasi iš tų giluminių versmių, kada žmonių buvo mažai, tad svarbiausias dalykas buvo sukurti šeimą, auginti palikuonis ir taip gausinti giminę. Todėl tautosakoje dažniausiai minima: laikas ištekėti, šeimą turėti, nustoti vainiką pinti ir pradėti drobes austi", - aiškina G.Kadžytė.

Kaimuose netekėjusios moterys, kaip sako pašnekovė, pasilikdavo prie tėvų, paskui prie brolio ar sesers, kurie perimdavo ūkį. Arba pasiprašydavo prieglobsčio prie parapijos. Dirbdavo tam tikrus darbus ir turėdavo užtikrintą senatvę.

Ar apie šeimos neturinčią moterį buvo manoma, kad ji tarsi esanti laipteliu žemiau negu ištekėjusios? "Be abejo, - teigia etnologė. - Ypač pastaraisiais amžiais. Žmonės apgailėdavo, kad blogai, jei šeimos nesukūrė. Kaip aprašoma, moterys stengdavosi ištekėti už bet ko, kad ir našlio. Net jei gyvenimas bus pragaras, pati bus šeimininkė."

Dirbdavo svarbius darbus

Miesto aplinkoje būdavo kiek kitaip. Ten netekėjusios moterys tapdavo siuvėjomis, mokytojomis (daraktorėmis), medicinos seserimis, slaugėmis, vienuolėmis. Jos būdavo gerbiamos, nes dirbdavo svarbius darbus. "Nuo seno buvo vertinamos netekėjusios moterys. Kodėl? Todėl kad viską gali atiduoti profesijai, - pasakoja etnologė. - Visą savo laiką skirdavo ligoniams, vaikams ir t. t. Pavyzdžiui, jei šeimą turinti moteris mokytų vaikus, tuo metu galbūt galvotų apie savo neklaužadas, o slaugančioji ligonį nerimautų dėl namie nepagamintų pietų." Anot G.Kadžytės, tai suprantama, mat vienam žmogui ant pečių negalima užkrauti dviejų ar trijų naštų. Pašnekovė pasakoja, kad štai vienuolės ne tik melsdavosi, bet ir perrašinėdavo įvairius raštus, knygas, tapydavo paveikslus bažnyčioms, komponuodavo muziką, vadovaudavo chorams. Taigi buvo ano meto intelektualės. "Jei šeimos neturintis žmogus nieko gero nenuveikia ir nesukuria, yra tuščiažiedis, tuščiai nugyvenęs gyvenimą. Tačiau jei daro tai, kas reikalinga visuomenei, yra gerbiamas. Mat šeimos neturintis žmogus gyvenimą užpildo kuo nors kitu, - ankstesnių laikų požiūrį aiškina etnologė. - Be to, jei neturi kraujo vaikų, gali turėti dvasios vaikų. Ugdyti jaunesnes kartas. Dvasinės šeimos gali pakeisti net aplinkos klimatą."

Mados keičiasi

Šiais laikais daugelis netekėjusių moterų yra išsilavinusios, sėkmingai siekiančios karjeros. Už tai irgi gerbiamos. Dažniausiai.

Tačiau yra žmonių, kuriems tokias maga vadinti senmergėmis. "Toks jų supratimas. Galbūt žmonės taip sako nepiktai, tiesiog tokia mada ir jie jos prisilaiko. Kaip kad gali būti mada ištekėti. Štai dabar tokios nebėra", - samprotauja G.Kadžytė. Ji pritaria man, kad požiūris į netekėjusias moteris pasikeitęs. "Jaučiu, kad šiuolaikinė visuomenė net į kitą pusę pervertė. Nebemadinga sakyti, jog esi namų šeimininkė ir vaikų motina, - kalba pašnekovė ir daro išvadą: - Nesvarbu, kokią gyvenseną pasirenki, turi savo pareigas atlikti kuo geriau. Tiesiog kiekvienas turime suvokti, dėl ko Dievulis į pasaulį pasiuntė. Turime atlikti tam tikrą misiją."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"