TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Istoriko žvilgsniu į idealizmą

2006 07 15 0:00
Istoriką Saulių Jurkevičių džiugina Lietuvai atsivėręs pasaulis.
Gintaro Mačiulio nuotrauka

Turbūt daugelis Lietuvos žmonių gerai įsidėmėjo vilnietį istoriką Saulių Jurkevičių, itin sėkmingą TV intelektualių žaidimų dalyvį, kuriam už laimėtą sumą svarbiau žaidimo grožis. To grožio Vilniaus licėjaus direktorius ieško ir gyvenime.

Sauliaus Jurkevičiaus vienintelis pomėgis - bendrosios žinios. Jis domisi literatūra, istorija, muzika, įvairiomis gyvenimo sritimis. Skaito grožines, mokslines, enciklopedinio pobūdžio knygas ir yra sukaupęs gana didelę biblioteką. Tiesiog toks yra jo gyvenimo stilius - domėtis viskuo, kas vyksta pasaulyje.

Istorikas jau daugelį metų dalyvauja televizijos intelektualiuose žaidimuose. Stebi juos ir per rusų, vokiečių televizijos kanalus - kada jų žaidėjai sustoja, kokia jų reakcija į pinigus. Pasak Jurkevičiaus, yra įvairių žmonių ir požiūrių. Tai priklauso nuo to, kas ko nori iš žaidimo: ar tiesiog laimėti kelis tūkstančius, ar žaisti ir patirti malonumą, parodyti žinias ir gražų žaidimą.

"Pinigai tikrai nėra tai, dėl ko ten gyvybiškai kautumeisi. Per paskutinį sezono žaidimą "Šeši nuliai - milijonas" buvau laimėjęs 10 tūkstančių litų, bet juos praradau. Gal ir blogai padariau, bet mano požiūris toks: domiuosi tais žaidimais, turiu tam tikrų žinių ir noriu padaryti žaidimą tikrai gerą. O padaryti jį tokį nėra lengva, - kalbėjo LŽ pašnekovas. - Jei man pasiseks, bandysiu kada nors parodyti išties gražų žaidimą, kaip iš tikrųjų reikia žaisti. Mano supratimu, Lietuvoje normalaus, gražaus žaidimo nėra buvę. Noriu parodyti, kad galima į šį reikalą pažvelgti ir šiek tiek idealistiškai. Savaime suprantama, kad smagu laimėti pinigų, bet dėl vieno ar kito tūkstančio aukoti žaidimą ar žinias kartais atrodo labai. Jei ateini žaisti, ir pasistenk žaisti, o ne gavęs kelis tūkstančius lįsk į krūmus".

Idealizmo, Jurkevičiaus įsitikinimu, reikia visose gyvenimo srityse. Ne viskas matuojama grynai pragmatiniais tikslais. Jei nėra idealizmo, nėra iš esmės daug ko visuomenėje. Vargšais, nelaimingais valdžiažmogiais istorikas vadina tuos, kurie turi galimybę įgyvendinti taurius dalykus, kad pakeltų tautos dvasią ir sustiprintų pasitikėjimą valstybe, bet renkasi žemus ir niekingus darbus.

Neįtikimų galimybių link

Vilniaus licėjuje gegužės pabaigoje - birželio pradžioje vyko stojamieji egzaminai, liepos pradžioje į gyvenimą palydėta jau keturiolikta abiturientų laida. 1990 metais įkurta mokykla iš tiesų yra ypatinga. Į ją ateina gabūs ir turintys motyvaciją mokiniai iš viso Vilniaus. Jie gali ir nori mokytis, todėl ir jų baigiamųjų egzaminų rezultatai būna labai geri. O klausimas, kiek licėjaus auklėtinių įstoja į aukštąsias mokyklas, čia visiškai keistai skamba. Savaime suprantama - visi.

Šiemet licėjaus nacionalinę ugdymo programą baigė 111 mokinių, dar 42 gaus tarptautinio bakalaureato diplomą, visame pasaulyje žinomą ir kotiruojamą dokumentą.

Licėjaus direktorius pastebėjo pastaraisiais metais vykstantį įdomų procesą: labai daug Lietuvos jaunimo po vidurinės mokyklos išvažiuoja studijuoti į įvairius pasaulio universitetus. Juos renkasi ir dauguma tarptautinio bakalaureato diplomantų. Šiemet vienas iš jų jau priimtas į Kembridžo universitetą. Yra patekusiųjų į prestižinę Londono ekonomikos mokyklą, ekonomikos studijų lygiu antrą pasaulyje po Harvardo universiteto. Šiame universitete taip pat studijuoja dalis Vilniaus licėjaus auklėtinių, kaip ir Vest Pointo karo akademijoje. Daug jų pasklido plačiai po pasaulį, nes studijoms jie pasirinko ne tik JAV, Anglijos, Škotijos, bet ir Japonijos aukštąsias mokyklas.

"Jeigu grįžtų, būtų labai gerai, nes turėtume žmonių, įgijusių išsilavinimą geriausiuose pasaulio universitetuose ir visai kitokį pasaulio suvokimą. Tokių asmenybių reikia Lietuvai, nes mes išties esame labai turtingi ir daug ko nesuprantame, dažnai siaurokai matome pasaulį, - kalbėjo Jurkevičius. - Kai kurie vaikai turi ambicijų baigę mokslus grįžti į Lietuvą ir mėginti čia rasti savo vietą. Būtų gaila prarasti tokius žmones, nes iš esmės prarastume bene geriausią savo tautos dalį, ir ji kurtų kitų valstybių gerovę".

Licėjaus auklėtiniai, kai kurie net pabrėžtinai, renkasi ir Lietuvos aukštąsias mokyklas, pavyzdžiui, Vilniaus universitetą, nes mano, kad kai kurios specialybės, fakultetai yra tikrai neprasto lygio. Pasak istoriko, pasaulis tapo atviras, vyksta milžiniška kaita, todėl galima tokia įvairovė, kad daugeliui žmonių gal net sunku įsivaizduoti. Ir per išleistuves abiturientams jis pabrėžė, kad didžiausia, ką Lietuva gavo per pastaruosius metus, yra tos atsivėrusios neįtikimos galimybės.

Tikroji kokybė

43 metų Jurkevičius gimė ir užaugo Vilniuje. Grynas miesto vaikas, kuriam ir asfalto kvapas yra malonus. Visada domėjosi istorija ir ją pasirinko studijuoti tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute.

Pašnekovas prisiminė niūrią sovietinių metų studijų atmosferą, kai nebuvo galima laisvai reikšti minčių, diskutuoti, tačiau jų pabaiga sutapo su Sąjūdžiu. Aktyvėjo visuomenės gyvenimas, laisvėjo kalbos, atsirado naujų knygų, ir studijuoti istoriją pasidarė kur kas įdomiau. Baigęs institutą, Jurkevičius dirbo istorijos mokytoju Žvėryno gimnazijoje. Licėjuje dirbti pradėjo nuo kelių istorijos pamokų, o ilgainiui, kai atsirado visas istorijos mokytojo darbo krūvis, visai perėjo ten dirbti ir 1994 metais, gana sunkiu mokyklai laikotarpiu, tapo jos direktoriumi.

"Licėjaus įsitvirtinimo procesas užtruko gerą dešimtmetį, - prisiminė Jurkevičius nueitą periodą. - Galiausiai mokykla gavo savo patalpas, buvo pritarta jos funkcionavimo esmei, t.y. čia organizuojamiems egzaminams. Gerėja materialinės sąlygos. Dabar renovuojamos patalpos. Aišku, kuo geresnis materialinis lygis, tuo geresnės prielaidos ugdymo procesui vykti, bet iš esmės tikrąją kokybę lemia ne sąlygos, o dažniausiai tam tikros valstybinės nuostatos, apsisprendimas ir supratimas to, ką darai. Kai yra didelis noras mokytis, ne visada lemia materialinės priežastys. Dabar turime išties gerą mokyklą, mokymo rezultatais turbūt vieną iš geriausių Lietuvoje".

Gal ir geriausią, bet dėl šio vardo dar varžosi Kauno technologijos universiteto gimnazija. Bet kuriuo atveju priartėti prie licėjaus rezultatų daugeliui Vilniaus ir apskritai Lietuvos mokyklų nėra galimybių, nes jos formuojamos natūraliai, o ne atrankos būdu.

Taigi licėjus, kaip išimtis, turi savo gyvenimo būdą ir stilių. Mokytojų ir mokinių santykiai demokratiškesni ir grindžiami bendradarbiavimu. Tai irgi prisideda prie gerų rezultatų, nes čia, pasak pašnekovo, mokytojams nereikia tramdyti klasės, kovoti už teisę pasakyti žodį, kaip dabar neretai pasitaiko mokyklose, nes pašlijusi drausmė, trukdanti normaliam ugdymo procesui, tapo milžiniška problema Lietuvoje, nors apie šią nelaimę dar niekas nenori aiškiai kalbėti. Licėjuje, atvirkščiai, patys mokiniai yra suinteresuoti, kad pamoka būtų kokybiškesnė ir jie gautų kuo daugiau žinių.

"Skiriasi jų požiūris ir į gyvenimą. Žmogus, kuris mokosi ir siekia ko nors, keičiasi ir pats. Kitaip žiūri į daugelį dalykų, kitaip elgiasi, jo kitokia asmenybė ir atskaitos taškai kiti. Nusirašyti, pavogti - tamsaus, gal sovietinio mentaliteto požiūris, - prisiminė pedagogas neseniai nuskambėjusį egzamino užduočių skandalą. - Juk jei žinai, kad kas nors pardavinėja egzaminų užduotis, informuok tam tikras tarnybas apie žmones, norinčius apvogti šalį. Bet ne - tu perki, nori apgauti sistemą. Ir daugelis tų, kurie čia neva stresą išgyveno, mąstė tuo pačiu principu, užuot reagavę kitaip nusprendė eiti kartu su vagimis, apgauti save ir šalį. Juk esant normaliai vertybių sistemai, jei matai, kad žmogus daro ką nors blogai, turi reaguoti ir įsikišti. Toks turėtų būti pilietiškumas ir nauja žmogaus kokybė. Kai taip pradėsime žiūrėti į savo šalį, gal kas nors pradės keistis".

Tolyn nuo depresyvios sistemos

Jurkevičius prisipažįsta pats nebuvęs tarp geriausių mokinių. Tiesiog kai kuriuos dalykus labiau mėgo, o šiek tiek laisvesnę dvasią reikštis tuometinė mokykla varžė. Ypač per humanitarinių mokslų, literatūros ar istorijos, pamokas akivaizdžiai matomas vieno požiūrio diegimas ilgainiui stūmė nuo mokyklos. Asmenybės laisvės varžymą istorikas vadina to laiko tragedija. Užaugęs vadinamojoje brežnevinėje mokykloje, kuri buvo tipiškas sovietinis produktas, dideliu laimėjimu laiko laimingą dabartinę kartą, galinčią laisvai užduoti klausimus, galvoti, reikšti savo nuomonę. Juk mokykla ir yra ta vieta, kur iš tiesų gali laisvai reikštis, pavyzdžiui, dalytis mintimis apie literatūros kūrinį, kalbėtis istorijos temomis ar laisvai mokytis.

"Ilgai neapsisprendžiau, kuo būti, ir didelė problema buvo rasti save. Man labai nepatiko sovietiniai metai. Kraupiai tos sistemos nemėgau, - kalbėjo politinio kalinio sūnus. - Ir kai kurie sako, kad ten galėjo būti kas nors gero, mano supratimu, tai jau specifiniai žmonės. Nieko gero tuo laikotarpiu nebuvo. Depresyvi sistema asmenybę žlugdė visais požiūriais. Jei buvai šiek tiek laisvesnis, sistema visiškai sulaužė. Daug mano kūrybingų draugų, pažįstamų "nusivažiavo" ar prasigėrė".

Tikros ir netikros monetos

Jurkevičiui patinka mokytojo darbas. Į valdžią sakė niekada nesiveržęs ir žiūrėjęs į ją skeptiškai. Dar sovietmečiu įaugęs požiūris, kad būti valdžioje - netikra moneta. Nors vėliau buvo pagrindo manyti, kad vadovas gali būti kitoks, jo prigimčiai nėra artima būti valdžioje. Pedagogo manymu, administracinis kelias nėra toks gyvybiškai laisvas kaip, pavyzdžiui, mokytojo ir kartais varžo asmenybę, žmogus negali būti visiškai toks, kokia yra jo prigimtis, jis spaudžiamas į rėmus. Administracijos vadovas turi žiūrėti tvarkos ir palaikyti tam tikrą sistemą, o kai pradeda tai daryti, ne visiems patinka. Tačiau gyvenime ne viskas vyksta sklandžiai ir visiems geras būti negali.

Nors administracinis darbas atima daug laiko, Jurkevičius bendradarbiauja rašant istorijos, istorijos ir geografijos vadovėlius, yra išleidęs įvairių pratybų sąsiuvinių. Istorikas vertina atsakingą kūrybinį darbą ir mato didesnę jo išliekamąją vertę.

Jurkevičiaus žmona Jolita studijavo klinikinę biologiją ir Santariškių klinikose atlieka kraujo tyrimus. Septyniolikmetis sūnus Lukas mokosi licėjuje, perėjo į vienuoliktą klasę. Norėtų būti gydytojas. Dukra Milda, aštuntokė, gimė 1992 metais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir ją tėvas su pasididžiavimu vadina Nepriklausomybės dukra. Pasak istoriko, nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta jau yra visai kitokia. Kuo - sunkiai įvardijama, bet labai džiugu, kad ji yra, kitaip į daug ką žvelgia ir galbūt labiau pakeis Lietuvą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"