TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Italas baltistas ir jo likimo moteris

2007 05 19 0:00
Birutė ir Guido Michelini su Sigitu Parulskiu. Jie vertė ne tik šio autoriaus romaną "Trys sekundės dangaus", bet ir jo interviu italų televizijai.
Rasiaus Makselio nuotrauka

Kai 1976-ųjų vasarą, per dialektologijos ekspediciją Švendubrėje, netoli Druskininkų, italui Guido Michelini buvo pasiūlyta išsimaudyti Nemune, šis tik įkišo koją ir nedrįso bristi - pasirodė neįmanomai šalta. Dabar jau be kančių išsimaudo Baltijos jūroje, netgi jei vanduo apyvėsis. "Sulietuvėjo". Jo žmonos Birutės Žindžiūtės-Michelini kalboje švelniai justi itališkos intonacijos, itališka sakinio melodika. "Suitalėjo".

Dvikalbė pora gyvena Parmoje. Guido - Parmos universiteto profesorius, žinomas lingvistas, autoritetingas baltistas, lietuvių literatūros vertėjas į italų kalbą. Birutė tame pačiame universitete dėsto lietuvių kalbą, verčia iš italų kalbos į lietuvių, ir atvirkščiai. Bedėstant klostėsi jos "Grammatica della lingua lituana" (Lietuvių kalbos gramatika). Veikalas išleistas Lietuvoje ir pristatytas šią savaitę pasibaigusioje Turino knygų mugėje, nacionaliniame Lietuvos stende, kur ir susėdome pasikalbėti su abiem Michelini.

Rusai ketino pasiveržti sau

Užsiminęs apie neįvykusias maudynes Nemune Guido nusikelia į 1975-1976-uosius, pirmosios savo stažuotės metus. "Tais laikais atvažiuoti į Lietuvą dėl komunistinio režimo ribojimų buvo beveik neįmanoma", - prisimena jis. Bet vilties atsirado - mainų programa tarp Italijos ir SSRS mokslų akademijų. Iš SSRS į Italiją buvo siunčiami solidūs mokslininkai, o iš Italijos į Sovietų Sąjungą solidūs mokslininkai nelabai trokšdavo važiuoti, todėl likdavo vietų jauniesiems. Bolonijos universiteto absolventui G.Michelini, pareiškusiam norą vykti į Lietuvą, rusai primygtinai siūlė gilintis į lyginamąją kalbotyrą pas juos, Maskvoje arba Leningrade, ir mėgino sukliudyti - reikalavo sutikimo rašto iš Lietuvos. Pagelbėjo pasaulinio garso kalbininko, G.Michelini dėstytojo, autoritetas. Ryšių su maskviečiais turėjęs mokslininkas kažkokiu būdu reikiamą raštą išrūpino. Rusams teliko sutikti - leido stažuoti Lietuvoje aštuonis mėnesius.

Į ekspediciją važiuoti patarė profesorius Vytautas Mažiulis, sakė, bus įdomu, tikras kaimas. Tačiau Mokslų akademijos Užsienio skyrius suabejojo, ar leisti. Išvakarėse, motyvuodami Komunistų Partijos Centro Komiteto nepritarimu, pasakė ne. Kai nepėsčias italas pareikalavo ten audiencijos, savavaldžiautojai pabūgo. Kodėl jūs ten norite pakliūti, ką jiems sakysite, domėjosi jie. "Sakysiu, kad į mano stažuotės programą įtrauktas dalyvavimas dialektologijos ekspedicijoje. Ir jei ateityje italai apribos svečių iš Sovietų Sąjungos atvykimą, žinokite, dėl to kalti būsite jūs", - sugudravo G.Michelini. Po valandos leidimas buvo gautas.

"Marsietis"

Po Vilniaus universiteto kiemelius vaikšto italas - įvykis! "Matei? Žinai?" - tarsi apie marsietį kalbėjosi ir šnibždėjosi studentai. Drauge su visais šnibždėjosi ir paskutinio kurso lituanistė Birutė Žindžiūtė. Tada ji nė už ką nebūtų patikėjusi, kad taps to "marsiečio" išrinktąja.

Svečio globa teko paskutinio kurso lituanistams. Seniūnė sudarė grafiką, kada kieno eilė bendrauti. Vieną pirmadienį italas buvo atvestas į bendrabučio kambarį, kuriame gyveno Birutė. Tą popietę jai užėjo noras pakvailioti ir pasirodyti - ėmė berti visas atmintyje užsilikusias itališkas frazes (buvo lankiusi italų kalbos fakultatyvą). Praeis gal metai po pirmojo susitikimo, ir ji gaus laišką, kuriame bus prisipažinimas: tu esi mano likimo moteris. "Guido tą suprato iškart, - prisimena Birutė. - O aš dar ne."

Vėliau G.Michelini į Lietuvą traukė ne tik mokslo interesai, bet ir "įdomi lietuvaitė", kuri vis delsė ištarti taip. Kaip tose pasakose, turėjo praeiti devyneri metai. Susikaupė krūva meilės laiškų...

Kai atvykdavo, italas beveik kasdien užsukdavo į Vilniaus universiteto biblioteką, susibičiuliavo su jos direktoriaus pavaduotoju Antanu Stravinsku, kalvystės žinovu, besidominčiu itališka šios srities medžiaga. "Ir vėl tas prakeiktas režimas! - prisimena G.Michelini. - Kažkas informavo atitinkamas struktūras, kad susitinkame ir kalbamės." Bibliotekos rankraštyne praktiką atliko ta pati įdomioji studentė Birutė Žindžiūtė. A.Stravinskas iškart suprato, kodėl italas vis užveda apie ją kalbą. Vėliau etnografas prisipažino, kad yra šiek tiek nusipelnęs jų porai. Vežė į Maskvą kyšį (gal dešrą, o gal sūrį), kad universitetui būtų leista dar kartą atsikviesti G.Michelini tęsti tyrinėjimų.

Italai - geri žmonės

Nuo 1984 metų pora gyvena Italijoje. Birutę prieš išvažiuojant ėmė siaubas, vedybos atrodė ne likimo dovana, o veikiau smūgis. Labai išgyveno jos tėvai, ypač mama, vestuves lyginusi su laidotuvėmis. "Suprantama, kodėl: aš gimusi Sibire, žinoma, kad paskui atvažiuoti į Lietuvą man būtų buvę visaip kliudoma, - sako Birutė. - Taip ir buvo. Pirmasis grįžimas - pagal visus užsieniečiams keliamus reikalavimus. Atvažiavau iškviesta sesers, gyvenančios Vilniuje, o kad galėčiau per Velykas aplankyti tėvus kaime, turėjau rašyti "malonės prašymą". Leido pas juos vienai dienai, be nakvynės, bet vis tiek slapčia pasilikau pernakvoti. Paskui, ačiū Dievui, viskas greitai pasikeitė."

Ji iki soties prisibijojo ir prisigąsdino prieš išvykdama gyventi svetur. Tarkim, įsivaizdavo, kaip bus nyku eiti gatve ir nesutikti pažįstamo. Bet nebuvo nyku. "Nežiūrint kai kurių trūkumų, kurių visi turime, italai - geri, nuoširdūs žmonės. Neseniai turistai rinko simpatingiausius ir draugiškiausius Europos Sąjungos žmones - daugiausia balsų gavo italai. Vyro tėvai ir giminės mane priėmė labai palankiai, žinojo Guido apsisprendimą ir pasirinkimą, ir kaip jis ilgai laukė."

Birutė - lituanistė, Guido - baltistas, taigi visa jų veikla sukasi apie Lietuvą. Galima net sakyti, kad pora dirba Lietuvai. Lietuvių kalbą Birutė dėstė Milano katalikų universitete, dabar - Parmoje. Guido pabrėžia, kad Parmos universitetas - pirmasis Italijoje, kuriame lietuvių kalba dėstoma kaip savarankiškas kursas. Keli jos studentai šiemet atvyksta į VU lietuvių kalbos vasaros kursus užsieniečiams, kiti jau yra juos lankę, dar kiti pabuvo Lietuvoje kitomis progomis.

Prieš Turino knygų mugę abu Michelini turėjo pakankamai darbo. Tarsi rungtyniaudami? "Atvirkščiai, - prisipažįsta Birutė. - Dirbame kaip brigada, visada peržiūrime vienas kito vertimus - patikimiau."

Mokslininkas ir vargonininkas

Versdama vaikiškas knygeles (Lietuvos leidėjų užsakymu) ji konsultavosi ne tik su vyru, bet ir su vaikais. Juokauja, kad vertė keturiese - visa šeima. Vaikai irgi dvikalbiai, nors šeimoje dažniau kalbama lietuviškai. Sūnui Emilijui eina dvidešimt antri, dukrai Martinai - šešiolikti.

Vertimai sudaro kokius dešimt procentų visos Guido profesinės veiklos. "Aš pirmiausia mokslininkas", - sako jis. - Kai atsiranda galimybė, mielai verčiu, bet tai - šalutinė veikla." G.Michelini išleido ne vieną knygą italų ir lietuvių kalbomis apie senąją lietuvių raštiją, įvairių šalių leidiniuose paskelbė per šimtą mokslinių straipsnių. Jo senųjų tekstų publikacijos paremtos itin kruopščia šaltinių analize, o tyrinėjimai išsiskiria originaliomis kritinėmis įžvalgomis, didele erudicija.

Beveik kas vakarą Guido sėda prie pianino. Ilgą laiką jis vargonininkavo Parmoje, domisi muzikos teorija, analizuoja kompoziciją. Muzikos klausosi ne šiaip sau, o su partitūra rankose. Vienas iš ateities projektų - teorinio pobūdžio knyga apie muzikos ir kalbos ryšius. Dabar ant darbo stalo - tolesni darbai apie giesmynus. "Tyrinėju Mažosios Lietuvos giesmynus, - teigia mokslininkas. - Man jie labai prie širdies, kadangi susiję su vokišku kontekstu, mane dominančia liuteroniškąja tradicija. Nors pats esu katalikas. Kai vargonininkavau, daugiausia grodavau liuteronų muziką. Todėl ir susidomėjau giesmynais - kai pamačiau, kad tos pačios giesmės išverstos ir į lietuvių kalbą. Kilo noras įsigilinti. Tiesa, norint atlikti tuos tyrinėjimus, reikia daug pinigų. Iki šiol Parmos universitetui tai kainavo apie 30 tūkst. eurų. Savo katedroje dabar turiu pagrindinius šaltinius, retų XV-XVI a. knygų mikrofilmus - po truputį pirkau juos iš įvairių universitetų. Taip pat - mašiną, kuria galiu ir skaityti, ir spausdinti."

Labanoro girios grybai

"Na gerai jau, Gvidai, ką tu čia - nebegali sustoti", - švelniai pertraukia žmona Birutė. Ant jos darbo stalo galbūt jau netrukus atsidurs Gianni Rodari knygelės, reikės jas išversti į lietuvių kalbą. Nemažai laiko užėmė darbai rengiant Lietuvių-italų kalbų žodyną. Yra daugiau sumanymų, apie kuriuos dar anksti kalbėti. Artėja vasara, baigsis paskaitos - važiuos į Lietuvą. Vaikai visas vasaras leidžia Lietuvoje. Prie Dubysos, kur Maironio apdainuoti kloniai (ten Birutės tėvo tėviškė, iš ten jis buvo ištremtas į Sibirą). Arba Labanoro girioje - ten irgi rojus, ypač jei metai grybingi. Birutė juokauja: gaila, kad dar neturėjom sodybos, kai Guido vertė Antano Baranausko "Anykščių šilelį". Tada jis labai vargo, o Birutė patarinėjo ir aiškino lietuviško miško realijas. Italas dar nė karto gyvenime nebuvo grybavęs, neįsivaizdavo, kaip tai vyksta. Dabar - užkietėjęs grybautojas ir tikras grybų žinovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"