TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Italų virtuvės ypatumus perpranta Vilniuje

2016 06 11 6:00
Vaikinas džiaugiasi, kad mokydamasis kulinarijos ir pradėjęs dirbti italų restorane jau daug ko išmoko. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Devyniolikmetis Valentino Casu iš Romos į Lietuvą mokytis atvyko prieš penkerius metus. Nuo keturiolikos pradėjusiam gyventi savarankiškai vaikinui taip patiko, kad jis net nesirengia grįžti pas tėvus į Italiją.

„Mano mama lietuvė, ji ir pasiūlė mokytis Vilniaus lietuvių namuose. Sakė, jei nepatiks, galėsi grįžti, – pasakojo Valentino. – Tačiau gyventi bendrabutyje man labai patiko, susiradau daug draugų, Lietuvoje likau ir baigęs mokyklą. Dabar nuomojuosi butą, mokausi virėjo amato. Net nesitikėjau, kad taip ilgai pasiliksiu.“

Keturiolikos metų iš Romos atvykęs mokytis į Vilniaus lietuvių namus, Valentino Casu net nesitikėjo, kad taip ilgai čia pasiliks.

Pirmenybė – makaronams

Valentino prisipažįsta, kad Lietuvoje pasiilgsta itališko maisto, ypač šviežių žuvų. „Mes gyvename šalia Romos, prie jūros, nuo namų paplūdimys gal už 50 metrų, tai žuvų ten netrūksta. Kai grįžtu pas tėvus per šventes, žuvų ir jūrų gėrybių atsivalgau. Esu jau pripratęs ir prie lietuviško maisto. Cepelinus žinau, mėgstu, tik pats jų negaminu. Vaikystėje dažnai važiuodavau pas senelius į Telšius, močiutė dažnai gamindavo cepelinų. Italijoje jų niekas nedaro, sako, kad ten bulvės ne tokios krakmolingos, todėl netinka cepelinams. Dar labai mėgau močiutės keptą duoną su sūriu. Kadangi pats gaminuosi maistą, tai lieku prie senų itališkų papročių – valgau daug makaronų“, – pasakojo būsimasis kulinaras.

Pradėjęs mokytis Vilniaus prekybos ir turizmo verslo mokykloje kulinarijos Valentino Vilniuje įsidarbino italų restorane „Bonocosi“. „Kai dar mokydamasis kulinarijos randi darbą pagal specialybę ir tau sudaro palankų tvarkaraštį, labai patogu ir mokytis, ir dirbti, – tikino vaikinas. – Pagal studentų mainų „Erasmus“ programą jau buvau išvykęs į Portugaliją, ten kelis mėnesius dirbau itališkame restorane. Tiesiog atsitiktinai patekau į italų restoraną, bet labai patiko.“

Itališki skoniai ir kvapai

Itališko restorano Vilniuje, kur dabar dirba Valentino, įkūrėjas šiais itališkos virtuvės namais siekia suteikti galimybę čia apsilankantiems klientams iš naujo atrasti Italiją, artimiau susipažinti su iš kartos į kartą perduodamomis maisto gaminimo ir valgymo tradicijomis. „Gal ir keistai atrodo, bet tikrą itališką desertą tiramisu aš išmokau gaminti čia, Vilniuje. Skaniausią, kokį kada nors esu valgęs. Reikės ir tėvus išmokyti. Pasirodo, gaminant tiramisu svarbu ne tik ingredientai, bet ir laikas, per kurį juos išplaki. Kuo ilgiau plaki, tuo geresnis desertas, – juokėsi vaikinas. – Neseniai čia iš Italijos buvo atvykęs aukšto lygio picų kepėjas, gal mėnesį dirbome kartu, labai daug ko mane išmokė. Ne tik picas kepti. Labai susidraugavome. Gal rugsėjį jis vėl atvyks. Apskritai restorane kartais pasijuntu kaip Italijoje, kaip namuose, smagu, yra su kuo ir itališkai bendrauti.“

Tiramisu, kurį gaminti išmoko Vilniuje, Valentino Casu yra pats skaniausiais.

Valentino džiaugiasi, kad kartais išėjęs iš virtuvės gali pasikalbėti su šiame restorane apsilankančiais italais. „Va, ir šiandien buvo šeima iš Romos, – dėstė jis. – Apskritai net nesitikėjau, kad šiame restorane, vos pradėjęs dirbti, tiek daug visko išmoksiu. Pavyzdžiui, gaminti naminius makaronus. O jie tikrai skiriasi nuo parduotuvinių. Čia išmokau gaminti ir raviolius, taip pat bulvinukus, itališkai jie vadinasi gnocchi. Rankomis daryti – visada geriau. Darbo daugiau, bet ir daugiau malonumo valgyti ir kitus vaišinti. Kai mėgsti tai daryti, laikas tiesiog praskrenda, ir tu to nejauti.“

Telšiuose – pas senelius

Lietuviškai vaikinas kalba puikiai. Mokėjo dar vaikystėje, nes vasarą viešėdavo Telšiuose. Ten ir dabar dažnai aplanko senelius, savo vaikystės draugus. Valentino prisipažįsta, jog prie Lietuvos buvo pripratęs nuo vaikystės, todėl ir atvykęs į Vilnių mokytis nejautė, kad labai daug kas jo gyvenime pasikeitė. „Mokėjau pinigus perskaičiuoti į litus, – šypsojosi jis. – Pripratau ir prie orų. Čia labai jaučiami keturi metų laikai: ruduo yra ruduo, o žiema – tikra žiema. Italijoje žiemos beveik nepajunti, tik pavasaris ir vasara: arba šilta, arba karšta.“

Kadangi daugiau gyvenimo metų Valentino praleido Italijoje, jis mano, kad turi daugiau itališkų, iš tėčio sardiniečio paveldėtų savybių. Paprašytas įvardyti tas išskirtines itališkas charakterio savybes, Valentino prisipažino, kad tai labai sunkus klausimas, ir jis kol kas negali atsakyti. „Jaučiuosi ir italas, ir lietuvis“, – teigė vaikinas.

Itališkas tiramisu.

Išvaizda ne tokia svarbi

Valentino pastebėjo, kad Lietuvoje ir Italijoje skiriasi, kaip patiekiamas maistas. „Italų virėjas gali pagaminti labai gerą, skanų patiekalą, bet jį į lėkštę įmesti bet kaip. Lietuvoje vaizdas svarbus, Italijoje tam teikiama mažiau reikšmės, – teigė pašnekovas. – Geri restoranai gali atrodyti ir labai kuklūs, bet maistas juose – puikus. Lietuvoje, įsidėmėjau, valgis turi būti ne tik skanus, bet ir gražiai patiektas, patraukliai atrodantis.“

Kaip pamena pašnekovas, nuo vaikystės jį traukė virtuvė. „Labai patikdavo žiūrėti, kaip gamina tėvai ar močiutė, visada man norėjosi irgi prikišti rankas, sakydavau, duok kotletus padaryti ar ką kita. Tačiau iki šešiolikos metų tai buvo tik pomėgis, nemaniau, kad tai bus mano ateitis“, – sakė jis.

Gamindamas sau Valentino niekada nepaiso tikslios receptūros – improvizuoja, fantazuoja, uosto, ragauja ir sprendžia, ką čia dar įbėrus, kad valgyti būtų skanu. „Tik tokiu būdu ir galima pagaminti skanų patiekalą. O tikslių receptų reikia laikytis kepant, pavyzdžiui, duoną ar gaminant kokius desertus“, – tikino vaikinas.

Valentino giria restorane virėjo Irmanto gaminamą sicilietišką saldumyną cannoli.

Savarankiškai gyventi išmoko Lietuvoje

Nors Italijoje įprasta ilgai gyventi su tėvais, Valentino mama ir tėtis buvo patenkinti, kad jis nuo jaunystės pradėjo gyventi savarankiškai. „Italijoje kai kas su tėvais gyvena iki 30 metų, tampa tikrais mamyčiukais. Esu daug istorijų girdėjęs, kad iš tėvų namų išeina ir kokių keturiasdešimties, kai veda, – aiškino Valentino. – Mano tėvai buvo labai patenkinti, kad nuo jaunystės pradėjau gyventi savarankiškai, ir gerai jaučiuosi. Tačiau juos dažnai aplankau, ir jie mane. Tėvai visada klausia, ar nesigailiu išvykęs iš Italijos, sako, visada gali grįžti. Bet kol kas neplanuoju palikti Lietuvos, nebent baigęs mokslus nuspręsiu, galbūt tada į kokią kitą šalį metams nuvyksiu padirbėti. Gal su drauge vyksime į užsienį, bet – ne į Italiją, o į Airiją. Nežinau.“

Valentino svajoja kada nors atidaryti ir savo kavinukę, barą ar restoranėlį. O ar tai bus itališkas, sakė, dar nežinantis. „Bet, matyt, bus itališkas“, – juokėsi jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"