TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Įveikti vėžį padėjo keturi vyrai

2007 10 06 0:00
Dabar E.Umbrasaitė vėl nusiskuto plaukus kaip tada, kai buvo gydoma chemoterapija - bičiuliai sako, kad tokia šukuosena jai tinka.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kovą prieš vėžį laimėjusi žurnalistė ir viešųjų ryšių specialistė Erika Umbrasaitė teigia, kad visi mes turime tą tiksinčią bombą - tikimybę susirgti onkologine liga. 37 metų moteris džiaugiasi, kad jai gerai pažįstamas aktorius ir dainininkas Vytautas Kernagis taip pat vėžiui nepasiduoda ir kabinasi į gyvenimą.

Lygiai prieš dvejus metus E.Umbrasaitei diagnozuotas krūties vėžys, ir netrukus ji buvo operuota. Vėliau teko ištverti chemoterapijos ir biologinės terapijos kursus. Nuo tada moters gyvenimas radikaliai pasikeitė - nepatikėsite, bet į gerąją pusę.

Kaip visada

- Ar tiesa, kad sveiki žmonės, sužinoję, kad kam nors diagnozuotas vėžys, sutrinka, nebežino, kaip su sergančiuoju bendrauti?

- Taip ir yra. Sveikas žmogus nežino, kaip elgtis, bando rodyti gailestį. Nors būtent gailesčio sergančiajam reikia mažiausiai. Be to, kiekvienas - sprendžiu ir pagal save iki ligos - pagalvoja: "Ačiū Dievui, šį kartą vėžiu susirgau ne aš." Toks yra sveiko žmogaus egoizmas. Mat visi mes turime tą tiksinčią bombą.

Sergančiajam onkologine liga reikia ne gailesčio. Papasakosiu tiesiog chrestomatinę istoriją apie vieną savo draugę. Ji man paskambino vos ne verkdama: "Tu įsivaizduoji? Grįžau iš kirpyklos ir kaip baisiai atrodau!" O aš jau kokius tris mėnesius buvau be plaukų. Mane toks juokas suėmė! Pagalvojau: draugė užmiršo, kad mano galva plika. Palaikiau tai didžiausiu komplimentu - žmogus skambina visiškai pamiršęs, kad ši tema man gali būti skaudi.

Esu įsitikinusi: tarp ligonio ir sveiko žmogaus neturėtų būti skaudžių temų. Draugė man pakėlė nuotaiką, nes supratau, kad ji į mane žiūri kaip į tą pačią Eriką.

Sergantiems žmonėms reikia palaikymo. Pavyzdžiui, mane labai erzina klausimai, kaip aš jaučiuosi. Geriau jau sulaukti kvietimo nueiti į kiną pažiūrėti komedijos, gauti paskaityti knygą, paskanauti torto. Geriau, kai ir toliau su tavimi bendrauja, draugauja, kai sulauki daugiau dėmesio. Juk kasdienybėje per skubėjimą neturime kada to daryti, būna, kad tik "labas" kitiems pasakome.

Didžiausia klaida, kurią daro žmonės, - bijo net paskambinti sergančiajam. Esą ligonius užgriuvusi rūpesčių lavina. Be to, mano, kad turbūt ir taip daug kas skambina ir išvargina, geriau netrukdyti... Bet trukdymas yra geriau negu tyla.

- Kai sveiki žmonės nedrįsta bendrauti su onkologiniais ligoniais, šie gali pasijusti atstumti, užmiršti?

- Liga patikrina draugus. Kai pasveiksti, pats nebenori bendrauti su tais, kuriems nereikėjo tavęs sergančio.

Skaudi žinia

- Kas buvo negerai, kad prieš dvejus su puse metų kreipeisi į gydytojus?

- 2005 metų birželį užčiuopiau gumbelį. Kažkodėl iškart pagalvojau, kad tai gali būti krūties vėžys - jokios kitos minties nebuvo. Nors mano vyras ir gydytojai sakė, kad čia nieko tokio, tik riebalinis darinys, nuojauta kuždėjo kitaip.

Tų pačių metų rudenį perskaičiau fotografės Eglės Mėlynauskienės vienam žurnalui duotą interviu. Jis man buvo kaip ženklas, nes tie mudviejų gumbeliai buvo toje pačioje vietoje. Tada nuėjau pas trečią gydytoją. Tas pažiūrėjo ir pasakė: "95 proc. tikimybė, kad tai - ne vėžys." Likau labai patenkinta.

- Kaip reagavai sužinojusi, kad vis dėlto sergi onkologine liga?

- Kitos savaitės pirmadienį sulaukiau gydytojo skambučio. Tuo metu buvau darbiniame susirinkime. Medikas telefonu nieko daug man neaiškino, tik pasakė: "Rezultatai blogi. Užrašiau jus operuotis tą ir tą dieną." O aš jam: "Tą dieną negalėsiu, nes turėsiu dalyvauti renginyje."

- Nieko sau!

- Buvau karjeros moteris. Nepažeidžiama. Kažkoks vėžys? Aš gi tokia "krūta". Svarbi. Veikli. Jauna. Į mano žodžius, kad negalėsiu operuotis, medikas atsakė: "Jums gali daugiau nebetekti dalyvauti renginiuose." Būtent šie žodžiai mane sukrėtė, o ne žinia apie vėžį.

Pamenu, buvo labai saulėta diena. Ėjau Žaliuoju tiltu ir verkiau. Galvojau tik apie mirtį. Planavau, kokias laidotuves man reikės surengti, kokia muzika per jas skambės. Negalvojau, kad nupliksiu ar kad krūtį nupjaus. Rūpėjo, kas po mano mirties augins sūnų. Kur dėsis mano šunys. Galiausiai į galvą atėjo labai juokinga mintis: "Bliamba, aš turiu vyrą, tokį gražų, jis gi ves kitą." Ir mane apėmė toks pavydo priepuolis! Ir kartu juoko. Šios mintys praskaidrino man nuotaiką. Atsirado stimulas į ligą žiūrėti su humoru.

Pasikeitė požiūris

- Kaip susitaikei su tuo, kad sergi onkologine liga?

- Tarp chemoterapijos seansų mudu su dabartiniu vyru nuskridome į Londoną. Man buvo pradėję slinkti plaukai. Nubėgome į vaistinę, nusipirkome skustuvą. Išskutome plaukus, kad liktų skiauterė, galvojome, pasifotografuosime. Ir plaukai liovėsi slinkti. Įsivaizdavau, kaip atrodysiu eidama per muitinę: šeimos moteris su vaiku - ir skiauterėta. Mes iš ligos padarėme juoką.

Susirgus labai svarbu netapti ligos auka. Pavyzdžiui, aš pradėjau labai puoštis. Anksčiau niekada nesegėdavau sijonų. Dabar man patinka sijonai, aukštakulniai bateliai. Iš savo garderobo išmečiau viską, kas nepatinka.

- Prieš ligą galvos nenulenkei.

- Ne. Kaip tik tapau tokia, kokia visada norėjau būti, tik neturėjau tam laiko arba drąsos. Liga mane išlaisvino. Atsirado noras gyventi. Gyventi skoningai.

Kas yra vėžinė ląstelė? Išprotėjusi ląstelė, kuri be saiko dauginasi. Ar aš, stiprus ir protingas žmogus, leisiu, kad ji mane nužudytų? Ne. Kalbėdavausi su vėžiu. Sakydavau jam: nužudysi mane ir pats numirsi, tai tau visiškai nenaudinga. Savo charakteriu aš tave tikrai užėsiu. Maža nepasirodys. Man bus bloga, bet tau bus dar blogiau.

Apėmė aršus noras gydytis. Man buvo gaila gyvenimo. Žiūrėdavau į žmones ir galvodavau: velnias, aš numirsiu, o jie liks - kvėpuos oru, uostys gėles. Kai pajunti mirtį, supranti, kokia be galo brangi kiekviena akimirka. Mes to nevertiname. Iki ligos buvau zirzlė: oi, apsiniaukęs oras, žmonės susiraukę... Dievui į langą mėtai akmenis ir lauki, kas geresnio tau atsitiks. Bet kai nutinka kas nors blogo, tada ir supranti, kad kiekviena akimirka yra stebuklas.

Vyriška pagalba

- Kaip elgėsi vyrai, kai tik sužinojo apie tavo ligą - buvęs sutuoktinis Ričardas Jarmalavičius ir dabartinis gyvenimo draugas Jurgis Jucys?

- Labiausiai padėjo mano gyvenimo draugas Jurgis, kurį vadinu savo vyru. Jis kasdien buvo su manimi. Neleido net suabejoti, kad gal nuplikusi, be antakių ir blakstienų esu negraži.

Buvęs vyras Ričardas man suteikė visišką ramybę. Kai Jurgis rūpindavosi manimi ligoninėje, jis pasiimdavo vaiką ir prižiūrėdavo. Nebuvo net minties, kad jis galėtų apleisti sūnų ar mane. Į Londoną važiavome visi keturi - kaip aš sakau, mano didelė šeima: Jokūbas, Jurgis, Ričardas ir aš. Bilietus visiems nupirko buvęs vyras.

- Kai susirgai, sūnui Jokūbui buvo devyneri. Jam skaudi buvo žinia apie mamos bėdą?

- Iš pradžių bandėme nuo jo slėpti, sakyti, kad mano rankai kažkas negerai, nes po operacijos ją sunkiai valdžiau. Kol vieną kartą mokytoja paskambino ir pasakė, kad vaikas pradėjo blogai mokytis, kad vis žiūri pro langą. Supratau: jis viską nujaučia, bet nieko nesako. Tada aš jam paaiškinau. Pirmas sūnaus klausimas buvo: "Ar tu nemirsi?" Paaiškinau, kad mirtis visada yra šalia, kad praėjusią vasarą vos nenuvažiavome nuo kelio, o tai galėjo blogai baigtis.

Bet po tokio vaiko klausimo mirti tikrai nesinori. Stengiesi gyventi ir kovoti dar labiau, negu iki tol.

Anksčiau Jokūbas buvo mamos sūnelis, 9 metų lepūnėlis. Bet per mano ligą jis labai subrendo, tapo tikru vyru.

- Dar vienas pagalbininkas buvo dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. Kodėl jis?

- Jis turi labai savotišką humoro jausmą. Aš taip pat mėgstu juodą humorą. Aleksandro juokai mane labai gelbėjo. Vieną kartą mudu Londone, per projektą, skirtą fotoparodai "Krūties bičiuliai", uostinėjome kvepalus. Aleksandras pasakė: "Kokius tu čia išsirinkai? Tikrai dvelkia kapų vėsa."

Ir V.Kernagis

"Su V.Kernagiu mes turime savo "meilės istoriją". Pernai jis vedė visus "Krūties bičiulių" renginius, atidarinėjo parodas. Jis prasitarė, kad beveik nėra susidūręs su ta liga. Kai rengėsi vesti renginius, paprašė mano dienoraščių, kuriuos rašiau susirgusi.

V.Kernagis norėjo daugiau sužinoti apie vėžį. Perskaitęs jis pasakė: "Tu taip paprastai rašai, su humoru. Lyg tik slogą turėtum. Justi tavo noras gyventi." Jam buvo nuostabu, kad apie vėžį galima kalbėti linksmai, be graudulių. Tuo metu niekas net įtarti negalėjo, kad ir jis susirgs onkologine liga. Taigi niekas iš mūsų nežino, kas gali nutikti", - dar kartą pabrėžė E.Umbrasaitė, krūties vėžiu sergančias moteris buriančios VšĮ "Rožinio kaspino draugija" pirmininkė. Ji džiaugiasi, kad ir onkologine liga susirgęs V.Kernagis nepasiduoda, kabinasi į gyvenimą. "Jis turi šviesos ir drąsos", - sakė moteris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"