TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Bareikis ištikimas teatrui, TV - akimirkos reikalas

2014 03 01 6:00
"Mokykloje buvau nenuoseklus – mąsčiau ir apie teisės, filosofijos bei žurnalistikos studijas", - prisipažįsta aktorius J.Bareikis. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Šiuo metu Jokūbo Bareikio nėra TV ekrane, tačiau jis buvo dažnas televizijos svečias, o čia aktorius ir atlikėjas nepadarė nieko, dėl ko jam būtų gėda. Vyras teigia, kad televizijoje daug paviršutiniškumo, ir kalba apie filmo „Tadas Blinda. Pradžia“, kuriame vaidino, pliusus ir minusus.

- Dalyvavai LNK muzikos šou „Žvaigždžių duetai“, LRT televizijos dainų konkursuose „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ ir „Auksinis balsas“. Tau šios laidos atrodo kokybiškos?

- (Mąsto.) Dvi iš jų tikrai kokybiškos: „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ ir „Auksinis balsas“. Man buvo įdomios šių projektų žaidimo sąlygos. „Žvaigždžių duetai“ buvo kiek kitoks formatas – žmonės norėjo išgirsti vadinamąją žvaigždę, dainuojančią su profesionaliu partneriu. Projekto kūrėjai siekė, kad pasirodymuose būtų vaidybos elementų, bet ribodavo priemones – apšvietimą ir pan. Kokybė – ne kokybė… Palyginti su kitomis tavo įvardytomis laidomis, „Žvaigždžių duetai“ -paprastesni ir primityvesni. Ką čia lyginti? Gyva muzika ir fonograma, tiesioginis ir netiesioginis eteris, specialus apšvietimas ir apšvietimas, kurio negali pasirinkti. Nelyginami dalykai.

- 2008 metų gegužės 17 dieną viename leidinyje publikuotame interviu aktorė, viena LNK laidos „Pašėlusios močiutės“ vedėjų Kristina Kazlauskaitė kalbėdama apie situaciją šou versle mestelėjo: „Nebrendilos, kurie nieko nepasiekė ir dar net nenusprendė, ką nori veikti, viską paėmė į savo rankas ir nustūmė tuos, kurie turi patirties.“ Nemanai, kad ši replika skirta ir tau?

- Nemanau, nes neužimdavau niekieno vietos – neprimesdavau savęs, tiesiog mane kviesdavo dalyvauti televizijos šou, ir aš sutikdavau arba ne. Man patinka dainuoti. Turėjau galimybę gražiai pasirodyti. Nemanau, kad prisidirbau į kelnes (pašnekovas mesteli griežtesnę repliką - aut.) – nepadariau nieko, dėl ko man būtų gėda.

Kristinos replika iš dalies taikli. Televizijoje daug paviršutiniškumo – jis užgožia prasmingesnius dalykus. Tai, kas mažiau kokybiška, kartais ima viršų. Tokia lietuviška, o ir ne tik, popkultūra. Tai – Vakarų kultūra. Atgavusi nepriklausomybę Lietuva pateko į spąstus. Iš vieno kraštutinumo bėgome į kitą, godžiai gėrėme Vakarų produkciją, stebėjome ją, kopijavome. Atsirado pirmieji TV projektai, prodiusuojamos lietuviškos grupės, darančios tai, kas atseit yra „kieta“, vakarietiška ir sektina. Buvo laikas, kai eteryje buvo gausu nekokybiškumo. Su tuo užaugo ištisa karta, o mes stebimės: „Ir iš kur atsiranda tokių grupių? Kas jų gali klausyti?..“

Viskas vertėsi aukštyn kojomis. Atsirado internetas, o pasaulis sumažėjo. Mes, gyvenusieji uždaroje valstybėje, buvome įmesti į jūrą, kurioje gali gauti visko. Aš priklausau kartai, kuri matė sovietinio gyvenimo – matė lopytas pėdkelnes, svajojo apie deficitinius daiktus ir t. t. Mano vaikai (su žmona Dominyka augina devynmetę Barborą ir keturmetę Severiją - aut.) to jau nesupranta.

Dirbdamas Londono viešbučio „The Berners Hotel“ informacijos skyriuje J.Bareikis nesijautė antrarūšis, bet buvo apėmęs jausmas, kad yra tik mažas sraigtelis.

- Praėjusių metų pabaigoje su operos solistu Rafailu Karpiu didžiuosiuose miestuose surengėte aštuonis koncertus, atlikdami legendinių „The Beatles“ dainas. Ką apie jūsų pasirodymus pasakytų bitlas Paulas McCartney?

- Tikiuosi, kad ką nors gero. „The Beatles“ buvo populiari grupė. Ja sekė ir ją mėgdžiojo tiek žmonių, kad nežinau, ar padarėme ką nors naujo. Idėja atlikti bitlų kūrinius kilo natūraliai. Rafailas – didelis šios grupės garbintojas nuo šešerių metų, aš irgi užaugau su jos muzika. Nebandėme apsimesti „The Beatles“ – tiesiog grojome bitlų muziką ir pasakojome su jais susijusias istorijas. Buvo smagu, nes visų koncertų pabaigoje žmonės plodavo atsistoję. Jausdavau kontaktą su publika. Tikiuosi, tokių koncertų dar bus.

- 1998-2004 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavai aktorinį meistriškumą. Tavo kurse buvo visiškai netalentingų?

- Ne, visi buvę bendramoksliai yra talentingi, „faini“ ir stiprūs. Vieni stipresni vienose, kiti – kitose srityse. Niekas nebuvo priimtas vien dėl to, kad padeklamavo eilėraštį. Buvo trys atrankos turai, o po jų – pokalbis su tam tikromis provokacijomis. Režisierius renkasi tave kaip molį, kurį jis lipdys.

Žmonių likimai klostosi įvairiai. Jeigu teatrui reikia dešimtiems personažų, o kurse – penkiolika žmonių, tai reiškia, kad ne visi galės vaidinti. Ne visi vaidmenys tobuli – būna, kad nepasiseka. Tokiais atvejais lauki kitos galimybės reabilituotis.

- Teatre sukūrei bene dvidešimt vaidmenų, esi vaidinęs ir kine. Kurį personažą įkūnyti buvo sunkiausia?

- Buvo sunku vaidinti Jono Vaitkaus spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ Mano personažas buvo sanitaras reperis. Pirmojoje scenoje jam sako: „Džoni, tu labai gražiai judi.“ O jis atkerta: „Jo, nes aš esu juodaodis.“ Vėliau sanitaras repuoja. Kai gavau šį vaidmenį, maniau: „Dabar jau viskas… Kaip reikės vaidinti?..“ Iš tiesų reikia atsipalaiduoti ir eiti į sceną. Visi vaidmenys turi savų niuansų.

- Kuris Jokūbas Bareikis yra tikrasis – tas, kuris matomas TV, ar tas, kuris stovi teatro scenoje?

- Vaidinantis teatre. Čia viskas vientisa, viskas vyksta čia ir dabar. Teatras – gyvas organizmas. Kažkur giliai pasąmonėje tikiu, kad tie žmonės, kuriuos vaidini, iš tiesų gyveno ir mylėjo. Tik tavo atsakomybė yra atgaivinti personažą kelioms valandoms ir visiems parodyti, kokia tai buvo asmenybė. Būdamas scenoje matai, jauti, kaip reaguoja žmonės: vieni išsitraukia nosinę, kiti pasijunta nepatogiai arba paima už rankos greta esantį. Aktorius šiek tiek valdo žiūrovų emocijas. Po gero spektaklio jautiesi kitaip. Televizija – akimirkos reikalas.

- Vaidinai lietuviško kino hite „Tadas Blinda. Pradžia“, kuris pasirodė 2011-aisiais. Ką gali pasakyti apie jį?

- Šį produktą įvertinčiau aštuoniais balais. Aš „Tadą Blindą“ matau ir kaip žiūrovas, ir kaip aktorius, kuris sukosi jo virtuvėje. Ar jaunimas žiūrės senąjį TV filmą? Turbūt ne. Reikėjo ko nors artimesnio šiems laikams, ko nors labiau holivudinio. Vieniems juosta patiko, kitiems - ne, tai normalu. Aišku, scenarijus turi spragų, kai kurios masinės scenos galėtų būti įspūdingesnės. Kai kurios akimirkos suspaudžia širdį, kai kurios kelia šypsnį.

Nesu tikras, bet man atrodo, kad tais metais, kai buvo kuriamas „Tadas Blinda. Pradžia“, prasidėjo didžioji krizė. Sumažėjo finansavimas. Kūrėjai turėjo į tai reaguoti, susispausti. Dėl to buvo įgyvendinta ne viskas, kas sumanyta. Aš vietoj planuotų aštuoniolikos filmavimo dienų turėjau tik devynias. Galbūt buvo atsisakyta kokių nors smulkmenų, nereikšmingų ar ne tokių svarbių scenų, tačiau smulkmenos sudaro visumą. Kad ir kaip ten būtų, filmas, mano galva, pavyko, padarė savo darbą. Jau kitais metais Lietuvoje pasirodė keturios ar penkios lietuviškos juostos. Visi juokėsi, nes „Tado Blindos“ biudžetas – maždaug milijonas eurų – buvo pinigų suma, už kurią Holivude gali nufilmuoti reklamą.

- 2003-iaisiais dešimt mėnesių Londone dirbai viešbučio „The Berners Hotel“ informacijos skyriuje. Jauteisi antrarūšis?

- (Mąsto.) Taip nesijaučiau, bet buvo apėmęs jausmas, kad esi mažas. Didžiojoje Britanijoje nedirbau pagal profesiją, tačiau susipažinau su begale žmonių ir gerai išmokau anglų kalbą. Man šis darbas buvo įdomus. Aš nesigailiu jį dirbęs. Sveika pakeisti aplinką, pabūti ne savo kailyje. Tuomet labai akivaizdžiai matai, kas ir kaip, gali palyginti ten ir čia.

- Tavo tėvai – aktoriai Danutė Kuodytė ir Saulius Bareikis. Jie palaikė tave pasirinkus aktorystę?

- Tėvai siūlė pamąstyti. Neblogai mokiausi, todėl galėjau daug kur stoti. Viena priežasčių, dėl kurių rinkausi aktorystę, yra ta, kad tėveliai mane supažindino su teatru, o mūsų namuose lankydavosi meno žmonės. Buvau nenuoseklus – mąsčiau ir apie teisės, filosofijos bei žurnalistikos studijas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"