TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Čeičytė: "Visi į Europą, aš - į Lietuvos pakraštėlį"

2007 07 19 0:00
J.Čeičytė neseniai paminėjo jubiliejų.
Asmeninio albumo nuotrauka

Dailininkė Juzefa Čeičytė iš praeivės gavo dovanų rožę, pasisodino po langu ir jaučiasi labai už ją atsakinga. Beveik kaip mėgstamos knygos - Antoine'o de Saint-Exupery "Mažojo princo" - herojus. Sukrebžda kas naktį palangėje - keliasi žiūrėti, ar ne vagys pakiemiais šlaistosi.

Gegužės viduryje jubiliejų paminėjusi menininkė ir pati žarsto dovanas. Savo gimtajam senajam Aleknų kaimui (Rokiškio r.) ji pasiuvo vėliavą ir pastatė kryžių. Vėliavą aukso ir sidabro siūlais išsiuvinėjo tekstilininkė Margarita Sabalytė-Čepukienė, o kryžių išdrožė rokiškėnai medžio meistrai. Vienoje vėliavos pusėje skrenda gandrai, kitoje sidabriniai angelai neša auksinį pabaigtuvių vainiką. "O kaip kitaip Lietuvą pavaizduosi, jei ne su gandrais? - stebisi Juzefa Čeičytė. - Gal kai kam labai juokinga, o man vis tiek norisi, kad skristų gandrai."

Vėliavą jau matė Juodupės šimtmečio renginių dalyviai, ji kabojo tarp dailininkės paveikslų parodoje, o šiaip šis eksponatas bus saugomas Rokiškio krašto muziejuje. Jo darbuotojai pradžiugo dėl tokios netikėtos kraštietės dovanos. "Man patinka ką nors sumanyti ir padaryti", - sako vėliavos siužeto autorė.

- Ar labai kontroliavote tekstilininkę?

- Ji ir pati sugeba - ne tik aš. Siuvinėja bažnytines vėliavas, labai kruopšti. Kai susideda dvi mokančios, tai ir išeina gerai. Gandrai todėl, kad turi būti daug vaikų Lietuvoje. Ir gandrų. Ir ūkiai gražūs.

- Vainikas - rugiapjūtės pabaigtuvių?

- Ir rugiapjūtės, ir gyvenimo. O kryžius - senajam kaimui ir jo žmonėms atminti. Prisimenu senąjį gatvinį kaimą, "ūlyčią", dar prieš žemės reformą, gerąją kaimynę Aleknienę - tada gyvenom troba prie trobos, ir draugystė buvo neapsakoma. Niekas neapsieidavo be kaimynų. Suslėgtas sūris, paskersta kiaulė ar kokie darbai - viskas su kaimynais. Kai kėlėmės iš senosios sodybos į naująją, mama ir kaimynė baisiausiai verkė, taip joms buvo gaila skirtis, nors trobesius teskyrė vieškelis. Paskui neliko nė vieno senosios "ūlyčios" pastato. Aš eidavau į senąją sodybvietę, o kaimynė mane kilstelėdavo ant rankų, kad pasiskinčiau nuo sirplumo persprogusių geltonųjų slyvų. Iki šiol jaučiu jų saldumą. Ieškau tokių turguje ir niekada neaptinku.

- Ieškote prarasto laiko.

- Turbūt. Aš dabar prisimenu kiekvieną tėviškės jurginą, saulėtekius kaime. Naujoje sodybvietėje pirmiausia susodino medžius. Liepos, kurias kažkada laisčiau, buvo plonos vytelės, o dabar aplink jas dūzgia bičių debesys. Medžiai išliko, o sodybą, kai šeimą ištrėmė, nugyveno perėjūnai - viską ištampė. Kai šventins kryžių, aš vis dėlto paprašysiu, kad atvežtų ir prie kryžiaus padėtų girnapuses, kurias nujojo iš mūsų kiemo: viena stovėjo prie klėties, kita - prie namų slenksčio. Turbūt kolūkio pirmininkai išsivežiojo, prie savo namų išsidėliojo. Tikrai paprašysiu.

Man didelį įspūdį darė vaikystėje girdėti pasakojimai, kaip mūsų kaimas vijo bolševikus. Kai pradundėjo Pirmojo pasaulinio karo frontas, traukdamiesi vokiečiai paliko daug pabūklų, šaudmenų. Kaimiečiai viską suslėpė miške, o atėjus rusams nutarė šiuos pagąsdinti. Rusai pamanė, kad grįžta vokiečiai, ėmė trauktis ir buvo nuvyti net už Dauguvos. Sugrįžę namo kaimiečiai sužinojo, kad išmirė daugybė mažų vaikų. Ir mano sesutė, ir du broliukai mirė, nes į kaimą įsimetė difteritas. Moterys sakė: vyrai išėjo į karą, mus vienas paliko. Niekas nenuvažiavo vaistų. Štai kokia kaina. Nieko jie už tai neprašė, jokių atlygių, vėl įniko į savo žemes: arti, sėti, pjauti. Paskui atėjo žemės reforma - jau atsimenu, kaip atvyko matininkai. Esu gyvas metraštis (juokiasi).

- Gimtojo kampo nepamirštate - dvare įsikūręs Rokiškio krašto muziejus vis sulaukia jūsų paveikslų.

- Visi veržiasi į Europą, o aš - į Lietuvos pakraštėlį. Bijau, kad į europas lekianti minia manęs nesumindžiotų, todėl traukiuosi į pakraštį. O ką? Dabar ten dvarininkaus J.Čeičytė su savo paveikslais.

- Žinote, kad muziejus negaus lauktų Europos Sąjungos milijonų?

- Tai labai gaila. Ne tik Rokiškyje mano darbai atsidūrė - ir Kauno M.K.Čiurlionio muziejus turi, ir Lietuvos dailės muziejus, ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Pakankamai pakankamai.

- Kokia vis dėlto buvo jūsų jaunystės svajonė: aktorystė ar dailė?

- Svajonės svajonėmis, o gyvenimas tave pastumia kitur ir turi eiti. Apsisprendžiau pasirinkti dailę, bet likimas pakoregavo savaip. Į Klaipėdos dramos teatrą buvau likimo nublokšta, dirbau scenografe. Visa Lietuva tada buvo likimo blaškoma.

Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, ne taip jau ir lengva buvo. Kadangi esu gimusi 1922-aisiais, privalėjau dvejus metus atidirbti Reicho darbo tarnyboje, tik po to būčiau įgijusi teisę stoti mokytis. Į tuos darbus neimdavo sergančiųjų trachoma, nėščiųjų ir mokytojų. Taip tapau mokytoja. Mokytojavau Antakalnyje, lenkų mokykloje, žemesniosioms klasėms dėsčiau lietuvių kalbą.

- Bet nuėjote ir į teatrą. Norėjote į sceną?

- Taigi reikėjo duoną valgyti! Buvau studentė, dirbau teatre ir mokytojavau - taip ir bėgiodavau per tris vietas. Kiekvienas atvažiavęs studentas ieškojo darbo, žiūrėjo, kaip pragyventi. Toks buvo gyvenimas: sukdavaisi kaip vijurkas, tai ir įsisukdavai į ką nors tokio.

- Ar skalsi buvo aktorės duona?

- Labai trumpai teko pabūti "Vaidiloje", nes vėliau jį sujungė su Dramos teatru. Vienas iš nedaugelio mano vaidmenų, mėgstamiausias - Boriso Dauguviečio "Tartiufe". Su Lilijana Binkyte vaidinome tarnus, atskleisdavome uždangą. Sėdėdavau sukryžiavusi kojas, užsidėjusi turbaną ant galvos. B.Dauguvietis pats mane nutepdavo juodai, kad būčiau graži negrė. Juozas Stanulis, vaidinęs Orgoną, tam tikroje vietoje visada užmiršdavo tekstą, prašydavo manęs pasufleruoti.

- Kad jau prakalbome apie duoną, pasakykite, ką tais laikais valgydavote?

- Porą sykių buvau rimtai susimąsčiusi - kaip mes maitinomės? Atsiveždavome iš kaimo lašinių, svogūnų ir kaimiškos duonos - tada tai būdavo puota, tokių vaišių laukdavo visi Dailės akademijos studentai. Prisimenu, užėjus rusams sėdėjome su režisieriumi Juozu Grybausku kažkokioje valgykloje, srėbėme rusiškus barščius. Buvo neskanūs, bet duonos galėjai imti, kiek nori. J.Grybauskas pamokė į sriubą įsidėti garstyčių ir taip ją pagerinti. Šitą prisimenu, o ką šiaip kasdien valgydavome, išgaravo iš galvos. Kai antrąkart užėjo rusai, privežė daug raudonųjų ikrų, krautuvėse privertė didžiulius dubenis. Mes nebuvome pratę prie tokio produkto, nežinojome, kad tai delikatesas, kad jį reikia subtiliai valgyti, mums buvo neskanu. Taigi neatsimenu, ką valgėme, bet nenumirėme. Žmogus pats nežino, kiek jis gali iškentėti ar išbadauti. Na, bet mes žemdirbių kraštas, nuo bado apsigynėme.

- Mokate žemės ūkio darbų?

- Daugiau teoriškai. Šeimoje buvau mažiausia, smulkiausia, lyg ir niekinama prie ūkio darbų. Seserys riša gubas, ir man rūpi pabandyti. Paskui jos iš naujo perrišdavo. Man šiaudai durdavo, šienas braižydavo. Aš verčiau traukdavau į mišką žiūrėti juodojo gandro lizdo prie ežeriuko, kuris dabar jau užpelkėjęs, vien spanguolės noksta.

- Bet po langais darželis, kuriuo taip rūpinatės, išduoda žemdirbio genus.

- Bėdulis tas mano darželis. Niekas juodžemio neatveža. Net supykau.

- Kažkada planavote aprašyti savo draugių Kazimieros Kymantaitės ir Aldonos Liobytės darželius.

- Graudus tai turėjo būti parašymas - kaip darželiai išeina drauge su žmonėmis, su jų šiluma. Kazimiera augino daug bijūnų. Kai lankiausi pas ją paskutinį kartą, stalas po obelimi, kur daugybę kartų sėdėta, buvo apėjęs piktžolėmis. Laikas nesuvaldomai bėga... Siųsčiau tave daryti interviu pas savo draugus, bet jau nebėra pas ką pasiųsti, viena pati palikau, lyg ir tuštesnėje erdvėje, kaip kokia atsilikėlė, palikuonė.

- Pas ką būtumėte siuntusi?

- Pas Kazę, Aldoną, Moniką Mironaitę.

- Manote, jos būtų sutikusios kalbėtis?

- Žinoma! Nebent Aldona būtų spyriojusis, ji nelabai mėgo interviu.

- Jūsų draugystė su teatro pasaulio žmonėmis irgi turbūt nėra atsitiktinė?

- Tiesa, aš ir į Romualdo Juknevičiaus studiją stojau - "kelti meistriškumo", kai sujungė teatrus. Prie ilgo stalo iškilmingai sėdėjo rūsti komisija: R.Juknevičius, Juozas Rudzinskas, Aleksandras Kernagis, Stepas Jukna. Visi jie mums atrodė Jėzau Marija kokie baisūs! Niekada nepamiršiu, ką išdarinėjo Stefa Nosevičiūtė, jau ragavusi teatro Šiauliuose. Jos etiudas "Katės gaudymas" net komisiją prajuokino. Tiek ji įsisiūbavo tą menamą katę gaudyti, kad palindo po stalu ir pradėjo visiems apie kojas graibytis. Neva katė lenda po stalu, tai ir ji iš paskos. Ir ant pilvo griūva, ir visaip čiumpa, kol pagaliau sučiumpa. Mes taip nemokėjome. O man R.Juknevičius liepė pabūti gotika.

- Sėdėjo tokie baisūs, o paskui pažinote juos iš arčiau. Sužinojote silpnybes.

- Jos kaip ir visų žmonių.

- Kokia pagrindinė teatralų silpnybė: alkoholis ar garbėtroška?

- Žmonės dirba savo darbą, ir tiek, kiekvienas nori sukurti gerą vaidmenį. Nežinau, kur čia tą garbę susiieškosi aktoriumi būdamas.

- Taigi jam ploja, jį pažįsta, apie jį kalba.

- Vis dėlto personos buvo: ir senasis Siparis, ir J.Rudzinskas, ir S.Jukna. Jaunoji karta nežino nei jų, nei jų vaidmenų. Oho kokie vaidmenys!

- O jūs ar žinote jaunosios kartos vaidmenis?

- Mano teatrai baigėsi su Eimunto Nekrošiaus "Nosimi". Tiesa, ir dabar kviečia, ypač Kaunas. Vis pagąsdinu save ir kitus, kad nueisiu pas Oskarą Koršunovą ar į baletą "Graikas Zorba". Bet kažin - džiaukis, kad dar gali iki rožės prieiti.

Tik iš kur tokia opinija apie aktorius? Bet kas gali užsukti į bufetą užsisakyti 50 gramų konjako, ir nieko, o jei tai padarys artistas, būtinai bus apšauktas girtuokliu. Nesąmonė. Jis toks pat žmogus, gal dar doresnis už kitą. Kai kam tie 50 gramų ir žavumo suteikdavo. Pavyzdžiui, S.Juknai. Per kažkurias Spalio revoliucijos metines jis išgėręs pasiėmė raudoną vėliavą ir patraukė į Lenino prospektą. Netyčia išmušė vitrinos stiklą ir atsistojo ten. Aš pati nemačiau, bet sklido tokios kalbos, o jis paklaustas irgi nesigindavo. Ir pasekmės buvo. Žadėjo mesti iš teatro, beje, ne pirmą sykį, bet visada jį išgelbėdavo K.Kymantaitė. Neišmetė. Buvo labai spalvingas žmogus. Kiti gal mokėdavo labiau pasislėpti, šitas niekur nesislėpdavo.

- Kas jums davė daugiau: teatras, kinas ar tapyba?

- Teatras ir kinas buvo duonai, o tapyba - sielos džiaugsmui. Ir skausmui. Čia buvai viena su savo keturkampiais, čia ir nuovargis būdavo linksmas. O kinas - tai ką? Kūriau kostiumus pirmam lietuvių spalvotam filmui "Marš, marš, tra ta ta". Kai dabar peržvelgiu visus savo filmus, matau, kad kūrėjų komandos nelabai ieškojo savitų formų, savito braižo.

- "Marš, marš, tra ta ta" kaip tik ir yra unikalios formos.

- Taip, išskirtinis filmas. Aš kaip stačia galva griuvau į tą kiną. Taip ir negrįžau į Klaipėdą, iš kur buvau išleista vienam filmui, o pasilikau trylikai. Tik po kokių trejų metų man atleidimo raštą teatro direktorius Balys Juškevičius parašė.

- Veržėtės į sostinę? Nusibodo teatras? Magėjo išbandyti naujoves?

- Tikrai, kinas traukė, rūpėjo patirti, kas tai per daiktas. Paskui iš manęs šaipydavosi: atvažiavo toks Z.Grigoraitis pas B.Juškevičių ir nupirko J.Čeičytę.

- Nieko sau direktorius - pardavė!

- Puikus direktorius! Kai kada ir man tekdavo padirektoriauti. Kai jis Maskvoje laikydavo egzaminus, aš disponuodavau antspaudu. Tačiau tai nesudėtinga - pasirašyti vairuotojui, kad tas gautų benzino.

- Patiko tvarkyti ūkinius reikalus?

- Kam nors reikėjo tuo rūpintis. Aš šitą sugebėjau. Su dirbtuvėmis teatre ir kine mokėjau tvarkytis. Čia nereikia mokslų.

- Dailės pasaulio žmonės turbūt daug nuobodesni už teatralus?

- Nuobodoki. Manau, kad dailininkai buvo žymiai konfliktiškesni.

- O ką, teatro pasaulyje trūko intrigų, konfliktų?

- Ten tik linksmumas. Reikia juk aktoriui belaukiant savo išėjimo į sceną ar prieš repeticijas sėdint ką nors kalbėti. Argi visi rymos susikaupę, nuščiuvę? Tai ir pasiginčija. Neteko matyti, kad būtų labai jau susipykę.

- Turiu omenyje daug rimtesnius dalykus. Kad ir R.Juknevičiaus metimą iš teatro, ištrėmimą į Telšius.

- Čia jau beveik politika, net nenorėčiau apie tai. Esą viena aktorė per susirinkimą pareiškė: jeigu jis vokiečių metais būtų nuėjęs į pogrindį, visas kolektyvas būtų nusekęs iš paskos. Jį ištrėmė į Telšius, paskui perkėlė į Klaipėdą.

- Jūs žinote apie jo galimo pasilikimo Vakaruose planą.

- Viename Berlyno viešbutyje jis susitiko su dukra Dalia Juknevičiūte. "Ana pusė" (Vakarai) buvo numačiusi ištraukti jį iš sovietinės Lietuvos. Tačiau jis grįžo. Dalia viešbutyje netyčia paliko ilgą baltą pirštinę. R.Juknevičius visą laiką ją nešiojosi kišenėje prie širdies.

- Kodėl nepasiliko?

- Lietuvoje turėjo jau kitą šeimą, sūnų... Ką čia žinosi, kas dedasi žmogaus širdyje.

- Kaip jis jus vadino - "zolotko"?

- Jis visas taip vadino! Kai vienąsyk pasakiau: "Nevadink manęs taip", apstulbo - kaip drįsau. Visoms patinka. Ir Monika, ir O.Knapkytė, ir kitos buvo "zolotkos". Tik J.Čeičytė ėmė ir paprašė nebevadinti aukseliu.

- O kaip jus vadino B.Dauguvietis?

- Latviškai kirčiuodamas pirmą skiemenį - Čeiči. Jis nemokėjo būti vienas, jam reikėjo, kad šone kas judėtų. Pereidavome kartu Taurakalniu, pasėdėdavome. Tiesiog laimė, kai pagalvoju, kiek aš gražių žmonių sutikau: ir režisierių, ir artistų, paskui pažinau jaunesnę kino kūrėjų kartą.

- Jums tikrai patiko kine?

- Sunku kine. Maža meno. Aikšteles ruošti tai ne tas pat, kas teatre scenos keturkampį komponuoti. O kine daugelis gali dailininku pabūti, ypač jei geri cechai, geri meistrai - daug kas taip ir "išvažiuoja", pasidaro didelis menininkas.

- Ar pasižiūrėjote savo KGB bylą?

- Iš pradžių maniau nežiūrėti, sakiau, būsim išdidūs, visi broliai lietuviai, Lietuvą kursim. Svarbiau buvo dumti į aikštes mojuoti vėliavomis. Kai viskas aprimo, pasidarė įdomu. Nuėjau į Dailės institutą ir paprašiau savo asmens bylos. Į tikruosius archyvus taip ir neprisiruošiau.

- Jūsų giminėje nemažai mokslininkų, išradėjų, tik jūs - į menus.

- Aš irgi išradėja. Matai, kad kiekvienas paveikslas - išradimas, nėra nė vieno pasikartojančio? Bet ko čia aš pasigyriau nelabai gražiai? Žmogus dirbi, ir viskas. Kai dirbi, tai niekas nesunku. Kai nedirbi, tada eiles gali rašyti - aišku, jeigu sugebi. Jei nesugebi - žiūrėk į tolį.

- Tylutėliai praėjo jūsų jubiliejus, 85-eri. Kaip šventėte?

- Nešvenčiau. Visos trys mano kūrybinės sąjungos miega ramiai patalėly gėlių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"