TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Damušienė: "Negyvenome Amerikos gyvenimo"

2008 08 18 0:00
"Mūsų gyvenimas išeivijoje buvo pilnas Lietuvos", - sako J.Damušienė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Su Adolfu Damušiu (1908-2003) Jadvyga Pšibilskaitė-Damušienė nugyveno šešiasdešimt penkerius laimingos santuokos metus. Šiandien jai miela ir graudu prisiminti ne tik apysakos vertą jų pažinties istoriją, bet ir bendrus žygius lietuvybei išeivijoje puoselėti.

Jadvyga Aleksandra Damušienė - Lietuvos rekordininkė. Agentūros "Factum" išduotas rekordo diplomas skelbia, kad ji yra vyriausia Lietuvos vairuotoja - vairavimo teises turi nuo 1952-ųjų. "Tai buvo staigmena, kai paskambino ir pakvietė atvykti, - pasakoja ji. - Įvažiavau į tokį kiemą, apsisukau, paskui laikraščiai rašė, kad puikiai manevravau ankštoje erdvėje."

Ponia Jadvyga pati labai aiškiai taria ir iš kitų laukia to paties. Ji, mokytoja, visada kreipia dėmesį į tartį: "Įsijungiu CNN, ten pranešėjai ir žurnalistai taip išsižioja, kad visi "viduriai" matyti, o Lietuvoje net žinių vedėjai prastai artikuliuoja, kalba tarsi nepražiota burna."

Šiapus slenksčio - Lietuva

Su devyniasdešimt trejų metų J.Damušiene susitinkame jos bute Vilniaus centre. Šiemet ji čia ketina ir žiemoti. Į Otavą (Kanada), kur ambasadoriauja dukra, vyks pavasarį. Gintė Damušytė, Lietuvos Respublikos ambasadorė Kanadoje, seka tėvų pėdomis - jau seniai yra įsitraukusi į lietuvišką veiklą. Kanados lietuviai džiaugiasi, kad jų bendruomenės gyvenimas atgijo.

Ne taip daug išeivių šeimų išugdė darbininkų Lietuvai. "Vieni dėmesį kreipė į pinigą, - atsako J.Damušienė. - Taip, laikė save lietuviais, vienur kitur pridėdavo savo pirštą, bet jiems svarbiau buvo įsikurti, įsitvirtinti, prikaupti turto. O buvo tokių idealistų (aš sakydavau vyrui, kad šitie visur nukenčia, bet jis sudrausdavo), kurie žiūrėjo ne naudos, bet kaip išlaikyti tautinę savimonę atvykus į svetimą kraštą - kad neiškristume iš tautos. Mūsų šeimos visi vaikai kalba ir rašo lietuviškai. Jiems augant buvo taip: iki namų durų gali kalbėti ta kalba, kokia mokosi mokykloje. O peržengei slenkstį - ir jau čia Lietuva. Nežinai kokio žodžio - paklausk.

Šeštadieniais vaikus veždavom į lietuvišką mokyklą, todėl jie negalėjo aktyviai dalyvauti savo mokyklos popamokinėje veikloje. Aišku, jiems nelabai patikdavo. Mes, tėvai, kovodavom. Būdavo, Detroite susirenka lietuvių šeimų vaikai žaisti kieno nors kieme ir mama išgirsta, kad jie kalba angliškai - tuoj iškiša galvą ir subara: "Kalbėkit lietuviškai!" Sutrikdo visą žaidimą. Mes juokaudavom, kad nervus savo atžaloms gadinom nuo mažens."

Praėjusią savaitę garsiojoje "Dainavoje" (pernai minėtas jos įkūrimo penkiasdešimtmetis) stovyklavo J.Damušienės provaikaičiai, sūnaus anūkai. Toje pačioje lietuviškoje salelėje, kurią įkurti sumanė ir kuriai išlaikyti daugybę jėgų skyrė Jadvyga ir Adolfas Damušiai. Į šią išeivijos lietuvių jaunimo stovyklą važiavo jų vaikai ir vaikaičiai, o dabar - jau ketvirta karta. Išeiviai sakydavo: be A.Damušio ir jo energingosios žmonos pasiaukojimo neturėtume "Dainavos". Talentinga organizatorė J.Damušienė Amerikoje buvo vadinama "akcijos karaliene". Ji sumanė ir "Lithuanian Heritage" stovyklą - mišrių šeimų (kurių vienas iš sutuoktinių - lietuvis) vaikams. Jaunuosius stovyklautojus tėvai atsiųsdavo net iš Virginijos salų.

Montegauskų ir Kapulauskų istorija

Kaip ir vyras Adolfas, J.Damušienė buvo aktyvi Lietuvių fronto bičiulių ir ateitininkų veikloje. Bet pirmiausia ji - pedagogė, įvairių lituanistinio ugdymo įstaigų darbuotoja. Daug savęs atidavė kitiems. Sykį maža Gintė susigraudino: "Tu kitiems viską aiškini, o man - ne."

"Su jaunimu Amerikoje dirbau penkiasdešimt metų - nuo pat atvykimo, - pasakoja pašnekovė. - Dariau tautinės sąmonės injekcijas kiek išgalėdama. Dešimt metų mes gyvenom Klyvlende, dvidešimt septynerius Detroite, paskui trylika metų Lemonte prie Čikagos. Ko gero, aš su suaugusiaisiais nemoku taip gerai bendrauti, kaip su vaikais."

"Čia - visas mano gyvenimas", - J.Damušienė rodo neploną aplanką, ant kurio parašyta "Vaidinimai". Tai montažai, inscenizacijos, adaptacijos ir originalūs tekstai. Viskas pastatyta su mažaisiais aktoriais, kurie pirmiausia būdavo mokomi aiškiai, raiškiai kalbėti, paskui - pajusti tekstą ir perteikti jo dvasią. Ne vienam tai pravertė ateityje. J.Damušienė prisimena "Eglės žalčių karalienės" sėkmę. Net karieta buvo padirbta, kuria Eglė važiavo pas Žaltį. Lietuvių spauda stebėjosi, kaip ji "sugebėjo 46 vaikus šitaip laikyti rankoj ir kaip jie puikiai lietuviškai kalbėjo."

O "Romas ir Julytė", lietuviškoji "Romeo ir Džuljetos" versija pagal J.Damušienę! "Kadaise buvo toks Šekspyras,/ Parašęs daug sunkiausių veikalų,/ Kaip žudėsi iš meilės ir iš pykčio daug didvyrių/ Ir liejos kraujas tarp garbingų giminių", - pradėdavo skaitovas ironišką ir pamokomą Montegauskų ir Kapulauskų istoriją. Publika griūdavo iš juoko, pavyzdžiui, kai Romas, sakydamas meilės prisipažinimus Julytei, pereidavo į anglų kalbą, o galvą iškišęs Kapulauskas sušukdavo: "Kalbėk lietuviškai!"

"Gal ir nebuvau medicinai skirta, - svarsto J.Damušienė. - Tėvas man kartodavo: "Jadze, mums nereikia rusiškų grenadierių - reikia lietuviškos mokyklos mokytojų". Paveikė - savo gyvenimą tam ir paskyriau."

J. ir A.Damušių sūnui Vyteniui, socialinės psichologijos profesoriui - šešiasdešimt aštuoneri. Kai mama sveikina gimtadienio proga, jis prašo tik nepriminti jo amžiaus. Saulius Damušis, šešiasdešimt penkerių, - kompiuterių programuotojas. Dukra Indrė mirė nuo vėžio trisdešimt trejų. Gintė - pagrandukė. "Dukart buvau susilaukusi dvynių, - pasakoja ponia Jadvyga. - Mirė Vytenio brolis. Mirė Indrutės brolis. Būtų buvę keturi berniukai..."

Į Vokietiją J.Damušienė pasitraukė jau su dviem vaikais: dvejų metukų Sauliumi ir ketverių Vyteniu. "Prikalbinau tėvus važiuoti kartu, - pasakoja ji. - Mama rauda, nenori Lietuvos palikti. Aš - po tulžies akmenų operacijos, dar su įstatyta žarnele. Vyras - gestapo kalėjime, net tiksliai nežinau, kur. Tėvas pagailėjo manęs ir sako mamai: pagalvok, kur ji dėsis tokios būklės su dviem mažais vaikais. Jie pasiaukojo. Dabar labai kremtuosi: abu tėvai, nenorėję išvažiuoti, amžino poilsio atgulė Amerikoj, svetur. Vienas jėzuitų kunigas mane guodė: "Damušiene, žemė visur ta pati".

"Kviečiu mielą Dūšytę šokti"

Jadvygos ir Adolfo pažinties istorija - tarsi apysakos siužetas. Ji - gimusi Jaroslavlyje, Rusijoje, jis - Baltarusijoje. Vaikams būdavo smalsu: kaipgi jie surado vienas kitą? Susitiko Lietuvoje. Viskas prasidėjo nuo ateitininkų tada rengtų "Gamtos draugo" išvykų (Nemunu iki Kuršių marių). Šeštaklasės Kybartų gimnazistės Jadzės į ekskursiją neišleido mama - tegu nuravi daržus ir tenusimezga žiemai šaliką. Draugė prisiekė apie viską papasakoti laiškais. Gaunu pirmą laišką, griebiu, žiūriu, ne jos raštas: "Miela Dūšyte, kaip gaila, kad tavęs čia nėra... O čia taip smagu... O naktį svajingai žiūrime į žvaigždynus, apie kuriuos aiškina astronomai..." Keistas parašas - Domasco. Pasirodo, prie susiruošusios man parašyti draugės priėjo vaikinas (pats Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas!) ir pasisiūlė padėti. Jo pavardė Domaševičius, pranešė draugė, bet visi jį vadina Domasco.

Kitais metais Marijampolėje vyko pavasarininkų kongresas, suvažiavo jaunimas iš visos Lietuvos. Stovime mes, mergaitės, ratu, laukiam, kad paskirstytų vietas nakvynei, ir kaip tik ateina tas Domaševičius, įsispraudžia tarp dviejų mergaičių, uždeda man ant peties kairę ranką, o dešine nurodinėja, ką kam daryti. Ketinau pasisakyti, kad aš ta Dūšytė, kuriai jis rašė, bet neišdrįsau.

Dar kiti metai. Draugės brolis, studentas, į abiturientų balių atsiveža būrelį draugų ateitininkų. Draugė mane pristato: čia - toji pati Dūšytė. O, sako jis, tada mielą Dūšytę kviečiu šokti. Ir mes šokom šokom... Prisipažinau norinti studijuoti mediciną, tik kad lotynų kalbos mūsų "Žiburio" gimnazijoj nemokė. Atvažiuosi į Kauną, sako, išmokysiu, aš lotynistas, originalo kalba perskaitęs Vergilijų... Į mediciną manęs nepriėmė, lankiau paskaitas Matematikos-gamtos fakultete. Po pirmos paskaitos žiūriu: prie rūbinės - tas pats Domaševičius. Pasisiūlo palydėti. Po trijų mėnesių lydėjimų kviečia į kiną. O mama, man išvažiuojant į Kauną, prigrasė nepriimti jokių fundacijų iš jokio vyro! Prie kasos traukiu pinigus, o jis: prašau nedaryti man gėdos! Manau sau, paskui vis tiek atiduosiu. Adolfas turėjo šokolado, pavaišino, o paskui taip įsitraukė į filmą, kad po truputį pats vienas suvalgė visą plytelę. Jau į jį žiūrėjau, ne į filmą: na, ir nemandagumas! Maniau, po to atsiprašys, bet išėjom iš kino, o jis kalbėjo tik apie filmo turinį ir prasmę. Esu tikra, kad šokolado valgymo nė neprisiminė. Apskritai jis visą gyvenimą taip susitelkdavo ties dominančiu dalyku, kad negirdėdavo nei vaikų triukšmo, nei nieko aplinkui. Būdavo, šaukiu vakarienės ir neprisišaukiu, po trijų kartų nueinu pajudinti už peties, tik tada atsitokėdavo...

Kai Klaipėdoje atsidarė pedagoginis institutas, išvažiavau studijuoti ten. Susirašinėjome. Vykdamas į Suomiją susipažinti su tenykšte cemento pramone, Adolfas aplankė mane. Vaikštinėjame basi prie jūros, o jis: "Pasakyk, Jadze, kur du skirtingų lyčių žmones turi vesti šitokia graži draugystė?" Suglumusi, dar nelabai suvokdama, kurlink jis kreipia šneką, atsakiau, kad prie altoriaus. Iš džiaugsmo jis mane išbučiavo. Grįžtu iš stoties jį palydėjusi ir galvoju, kokią didelę nuodėmę padariau - bučiavausi. Rytojaus dieną, sekmadienį, skubu išpažinties. Kunigas nuščiūva: "Ar ką nors daugiau darėt?" Palydėjau jį į traukinį, sakau. Uždavė sukalbėti tris sveikamarijas."

"Dideli ponai tavęs vengia"

1937 metais vykdamas į Berlyną doktorato reikalais A.Damušis sustojo Kybartuose susipažinti su Jadvygos tėvais. Ten, "ant geležinkelio bėgių", užmovė būsimai žmonai žiedą. Ji buvo gavusi darbą netoli Jono Basanavičiaus gimtųjų Ožkabalių: "Tėvelis atvažiavo su rogėmis paimti manęs Kalėdoms, aptūlojo kailiniais ir klausia: "Tai, vaikeli, ar žinai, kad antrą Kalėdų dieną - tavo vestuvės?.. Jis atrodo geras vyras, bet labai keistas. Atvykęs iš Berlyno ne pas mus atėjo, o tiesiai pas kleboną." Penktą valandą vakaro užsisakė tuoktuves. Mamulė vos širdies smūgio negavo sužinojusi: kaip spėsim pasiruošti? "O ką čia ruoštis - per Kalėdas vis tiek pyrago turėsit, - atrėmė A.Damušis. - Bus du mano artimiausi draugai ir brolis." O svečiai? "Kam tie svečiai? - nustebo jis. - Kad į mus žiūrėtų?! Man svarbu santuokos aktas visam gyvenimui." Va kaip susituokėm ir išgyvenom 65 metus. Jei kartais susipykdavom susiginčiję, išeidavom vienas pro vienas, kitas pro kitas duris, o sugrįžę kaip niekur nieko toliau sau gyvenom. Malonu ir graudu prisiminti..."

Kai 1997 metais Damušiai grįžo į Lietuvą, jiems buvo gana sunku apsiprasti. Iš pradžių apsistojo pas giminaičius, paskui nusipirko butą, kurį, beje, nuomojosi pirmasis JAV ambasadorius Lietuvoje.

"Man gailiausia, kad A.Damušiui nebuvo parodyta jokio dėmesio, nors mes visą gyvenimą paaukojom Lietuvai, - atsidūsta J.Damušienė. - Mūsų bičiuliai ir dabar neatsistebi: Damušiai grįžo ir kad nors kas iš valdžios būtų atėjęs jų pasitikti. Būdavo graudu matyti, kad A.Damušio lyg bijo, šalinasi. Jis eidavo su laikraščiu į Lukiškių aikštę, o ten būtinai prisigretindavo koks vargeta, gaudavo pinigėlį, pasišnekėdavo. Aš sakydavau: kaip man gaila, kad tu tik su ubagėliais bendrauji - dideli ponai tavęs vengia. Tas nesvarbu, tas nesvarbu, atsakydavo jis.

Amerikoje mes negyvenom Amerikos gyvenimo. Todėl ir ta "Dainava" atsirado. Būdavo, šnekam ir šnekam, kad turi atsirasti vieta, kuri suburtų mus visus ir mūsų jaunąją kartą. Puoselėdami tą mintį sutikom daugybę talkininkų, bet visa atsakomybė gulė ant mūsų pečių. Prabangos mes nesivaikėm. Dabar žiūrėdama televizijos laidas, kur išeiviai rodo savo ištaigingai įrengtus būstus, liūdnai šypsausi: kaip jiems gali būti smagu tuo didžiuotis ne kažin ką nuveikus savo tėvynei?!"

"Aš apmūrysiu visą Lietuvą"

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, A.Damušis su kitais kaliniais buvo amerikiečių išvaduotas iš nacių kalėjimo Vokietijoje. Pradėjo klausinėti, gal kas žinąs, kur dabar J.Damušienė. Kemptene išgirdo: ji su tėvais ir vaikais gyvenanti už 15 mylių. Savivaldybė davė sunkvežimį su vairuotoju ten nuvažiuoti. "Žiūriu, atrieda mūsų keleliu (gyvenome Alpių papėdėje) mašina, išlipa į mano vyrą panašus žmogus su maišu ant pečių. Atbėga, - pasakodama J.Damušienė jaudinasi. - Jis! Tesvėrė 48 kilogramus - vieni kaulai ir oda. Sūnus Saulius priėjęs paklausė: "Pone, kur jūs taip ilgai buvot?" Abu vaikai kiekvieną vakarą melsdavosi: tėte, greičiau parvažiuok iš provincijos, mat jiems buvo sakoma, kad tėtis ten.

Kemptene A.Damušis tapo lietuvių gimnazijos direktoriumi - tuoj jį pristatė pakeisti prof. S.Kolupailos. Dar silpnai jautėsi, bet ryžtingas buvo žmogus. Jeigu reikia - reikia. Prasidėjo pokarinis gyvenimas... Mes abudu, kadangi gimę Rusijoje (o rusų kvota neišnaudota), pirmieji išvažiavom į Ameriką, - 1947-aisiais. Visi kiti pradėjo vykti daug vėliau, 1949 metais. Mano tėvai - tik 1950-aisiais."

Tarpukariu A.Damušis tyrinėjo galimybes gaminti cementą Lietuvoje. "Akmenės cementas" ir dabar naudojasi jo Portlendo cemento receptu (tiesa, sovietiniais metais beveik visas jis keliaudavo į Rusiją). J.Damušienė prisimena, kaip vyras su studentais Akmenės rajone ieškojo kreidos klodų, kaip visą vagoną bandinių gabeno į Vokietiją ištirti, ar bus tinkami. Prisimena ir tai, apie ką svajojo A.Damušis su geriausiais draugais: inžinieriumi Juozu Linkaičiu ir teisininku Vytautu Valiukevičiumi. Išėję pasivaikščioti jie kalbėdavosi apie ateitį. A.Damušis įsivaizduodavo: "Kai jau veiks cemento fabrikas, aš apmūrysiu visą Lietuvą: ir ūkininkas, ir jo galvijai nesudegs." J.Linkaitis tęsdavo: "O aš apšviesiu visą Lietuvą ir, žinai, Adolfai, prie to tavo mūrinio namo dar perkūnsargį pastatysiu. Ir kiekvienoj troboj bus radijo ryšys." "O aš bylosiu į nusikaltėlio sąžinę, - sakė V.Valiukevičius, - rūpinsiuosi, kad kalėjimas būtų ne vien įkalinimo, bet ir naudingos veiklos vieta, amato mokykla."

"Prieš 70 metų taip kalbėjo jauni, mokslus baigę žmonės! - pabrėžia J.Damušienė. - Aš gerte gėriau tą jų meilę Lietuvai. Ne apie pinigą šnekėjo, o ką nuveikti savo kraštui, kad jis pasivytų kitas Europos valstybes."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"